R.Narušienė. Pilietybė ir naujas pilietybės įstatymo projektas

Kiekvienoje šalyje pilietybė apibrėžiama pagal tos šalies istorinę patirtį. Ilgas sovietų okupacijos laikotarpis Lietuvoje mūsų tautai padarė sunkiai įvertinamą žalą. Per paskutiniuosius 100 metų Lietuva prarado maždaug trečdalį savo tautos.

Apytiksliais Lietuvos Respublikos Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 m. Kovo 11-osios iš Lietuvos išvyko beveik pusė milijono gyventojų, sudarančių apie ketvirtadalį Lietuvos piliečių. Todėl Lietuvos Respublikos pilietybės išlaikymą, įgijus ir kitos šalies pilietybę, šiandien galime prilyginti tautos išlikimui.

Užsienio lietuviai trokšta išlaikyti Lietuvos Respublikos (LR) pilietybę. Užsienyje gyvenantis asmuo daug geriau supranta ir įvertina, ką reiškia prigimtinė pilietybė. Ar patriotizmas yra blogas jausmas? Kai kas Lietuvoje dabartinius emigrantus laiko nevisaverčiais lietuviais ir jiems vietoj prigimtinės LR pilietybės siūlo „lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą“, spaudoje vadinamą „lietuvio korta“. Teisinis statusas to dokumento dar nėra išdėstytas . Ta „korta“ yra tuščia. Bet, aišku, kad tokią „kortą“ turintys asmenys negalės dalyvauti rinkimuose, būti renkami, balsuoti ir paveikti Lietuvos ateities.

Dabartiniai atvykėliai iš Lietuvos didžiuojasi savo tautybe ir stengiasi ją išlaikyti: jie kuria lituanistines mokyklas, jungiasi ir net įkuria naujas Lietuvių Bendruomenes tuose kraštuose, kuriuose jų anksčiau nebuvo. Internetu ir spaudoje jie seka Lietuvos gyvenimą. Jie finansiškai remia savo gimines Lietuvoje, nuolat vyksta į Tėvynę. Deja, jie pradeda jaustis Lietuvos atstumtaisiais.

Dėl įvairių priežasčių - verslo, vairavimo, mokslo, nekilnojamo turto įsigijimo, darbo pagal įgytą profesiją įteisinimo - daliai atvykusiųjų teko priimti kitos šalies pilietybę. Tai ypač svarbu sukūrusiems mišrias šeimas. Lietuvė motina ar tėvas, norėdami turėti lygias vaiko globos teises, taip pat priima šalies, kurioje gyvena, pilietybę. Dviguba pilietybė pripažįstama daugelyje šalių. Dalyje jų nereikalaujama priesaikos ar atsisakyti turimos prigimtinės pilietybės.

Naujasis LR Pilietybės įstatymo projektas, pasiūlytas Prezidento yra platesnis, negu dabar veikiantis įstatymas. Juo remiantis, dviguba pilietybė būtų prieinama ir pasitraukusiems iš Lietuvos nuo 1919 m. Taip pat kitos valstybės pilietybę gavęs asmuo dėl santuokos su užsieniečiu neprarastų LR pilietybės. Be to, minimame įstatymo projekte kai kurios procedūros yra geriau išdėstytos.

LR piliečiai ir jų palikuonys, emigravę iki 1990 m. kovo 11 d. ir išvykusieji vėliau, priėmę kitos šalies pilietybę, pagal LR įstatymus iki Konstitucinio Teismo (KT) 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą, turės galimybę ir toliau išsaugoti LR pilietybę. Dalis LR piliečių, išvykusių po 1990 m. kovo 11 d. ir priėmusių kitos valstybės pilietybę po KT (2006 m. lapkričio 13d.) nutarimo ir galiojimo, LR pilietybę praras. Iš išvykusių tėvų atimta teisė į dvigubą pilietybę užkerta kelią ir jų palikuonims įgyti LR pilietybę. Be to, procedūra įteisinti LR pilietybę LR piliečio vaikui, gimusiam ne Lietuvoje, yra biurokratiškai apsunkinta.

Buvęs KT pirmininkas ir Prezidento pilietybės darbo grupės narys Egidijus Kūris teigia: „… o kas išvyko ir kitos valstybės pilietybę priėmė vėliau, ATSISAKYDAMI Lietuvos Respublikos pilietybės – sorry...“ (“Veidas”, 2009.02.16. Nr.7 „Kortos ir koziriai“). Didžioji dauguma LR piliečių neatsisakė ir neatsisako LR pilietybės, bet Lietuvoje ji, deja, atimama be jokių teisinių procedūrų „due process“.

Prigimtinės pilietybės teisę oponentai komentuoja taip: jei užsienio lietuviai nori turėti dvigubą pilietybę, reikia LR Konstitucijos 12 straipsnį keisti referendumu. Referendumo įstatyme reikalaujama, kad balsuotų daugiau nei pusė visų rinkėjų - mat sprendimas priimamas, jei pasiūlytai formuluotei pritaria daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių piliečių.

Nors oponentai pripažįsta, kad toks referendumas tikriausiai bus nesėkmingas, nes, kaip patirtis rodo, daugiau nei pusė LR piliečių nedalyvauja rinkimuose - nebalsuoja. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) neremia LR Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, kuris įteisintų neribotą dvigubą pilietybę. PLB pozicija: dviguba pilietybė turėtų būti suteikiama tik lietuvių kilmės asmenims, kaip jų prigimtinė teisė (kitos tautybės turi savo tautines valstybes).

PLB teigia, kad lietuvių kilmės užsienio lietuviai, gimimu įgiję LR pilietybę, savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis ją išsaugoja. LR pilietybės negalima atimti prieš asmens valią, net kai jis įgyja kitos šalies pilietybę.

LR Konstitucijos 12 straipsnis išimties tvarka suteikia galimybę LR piliečiui turėti dvigubą pilietybę „atskirais atvejais“. Jis yra įgyvendinamas įstatymo keliu. KT pakeitė LR Konstitucijos 12 straipsnį be referendumo, kai į nutarimą įrašė - ,,ypač reta išimtis“ ir „itin retus atskirus atvejus”. Šių žodžių nebuvo LR Konstitucijos 12 straipsnyje. Taip buvo pakeista „atskirų atvejų“ prasmė. Sutartys, LR Konstitucija bei visi dokumentai yra interpretuojami pagal „įprastinę reikšmę“ - t.y. taip, kaip tie asmenys, priėmę nutarimą, suprato tuos teiginius. Atskirų atvejų definicija (apibrėžimas) yra „Didžiajame lietuvių kalbos žodyne“. Ji skiriasi nuo LR Konstitucinio Teismo aiškinimo. Be to, tautos išrinktieji - LR Seimo nariai - kitaip suprato „atskirus atvejus“ negu KT ir pagal „įprastinę reikšmę“ priėmė buvusius LR pilietybės įstatymus. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nusprendė, kad tie „atskiri atvejai“, įteisinti buvusiuose įstatymuose, per daug išplėsti. Bet ir KT, neturėdamas tikslių duomenų, negalėjo taip nuspręsti. KT atėmė LR piliečių teises, jiems nedalyvaujant ir neturint galimybės apsiginti. Be to, dabartinė pilietybės atėmimo procedūra prieštarauja teisinei tvarkai(„due process“). Dažnai asmuo sužino tik iš ,,Valstybės žinių”, kad iš jo LR pilietybė atimta be aiškaus apkaltinimo, net neleidžiant apsiginti. KT nesvarstė prigimtinės pilietybės principo, įteisinto LR Konstitucijoje.

Interpretuojant LR Konstituciją, būtina atkreipti dėmesį į viso dokumento esmę. Jos įvade skelbiama: „Lietuvių Tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje , puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę “. LR Konstitucijos I straipsnio 2 dalis sako: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. 12 straipsnis teigia: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka nustatoma įstatymais“. 18 straipsnyje teigiama, jog „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. 32 straipsnyje draudžiama apriboti LR piliečiui teisę pasirinkti, kur jis nori gyventi. 29 straipsnyje draudžiama varžyti žmogaus teises. Iš Konstitucijos konteksto aišku, kad Lietuva yra tautinė valstybė, kuri kūrėsi lietuvių tautos pagrindu. Pilietybė yra tautinis elementas, jos sudėtinė dalis. Ši amžina prigimtinė pilietybės teisė negali būti taip lengvai atimama.

LR Konstitucijoje turime du atskirus principus: išimtį dvigubos pilietybės draudimui - „atskirus atvejus“ ir prigimtinę teisę į LR pilietybę, kuri negali būti varžoma. Pagal konstitucinę interpretacijos teisę, abu principai turi būti duodami reikšmės. Jie abu turi būti galiojantys. Įstatymo keliu LR Seimas dabar turi nuspręsti, kaip tą prigimtinę teisę, kurios negalima varžyti, reikia įgyvendinti. PLB teigia, kad lietuvių kilmės užsienio lietuviai, įgiję LR pilietybę gimimu, savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis turi teisę išsaugoti LR pilietybę. Jos negalima atimti iš asmens prieš jo valią, net jei jis įgijo kitos šalies pilietybę. Norint išvengti nesusipratimų ateityje, būtų verta Seimui papildyti LR Konstitucijos 18 arba 32 straipsnį pridedant, kad “nėi venas Lietuvos kilmės pilietis, nei jo palikuonys negali prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę, įgytą gimus, prieš savo valią, net ir įgijus kitos valstybės pilietybę”.

Kai kurie Lietuvoje teigia, kad priimdamas kitos valstybės pilietybę LR pilietis savaime atsisako savo prigimtinės teisės į turėtą pilietybę. Daugumoje šalių šiandien yra įteisinta dviguba pilietybė. Kai kurios valstybės net nereikalauja priesaikos. LR pilietis, atsisakydamas LR pilietybės, turi aiškiai išreikšti savo valią savo valstybei Lietuvai, ne svetimam kraštui. Lietuva yra laisva ir nepriklausoma. Ji valdoma savo įstatymais, o ne pagal kitų valstybių įstatymus ar reikalavimus. Jei Lietuva nori užsitikrinti, ar tikrai LR pilietis, priėmęs kitos šalies pilietybę, nepageidauja atsisakyti turimos LR pilietybės, Lietuvos valdžia gali reikalauti, kad toks asmuo raštu patvirtintų, jog pageidauja išlaikyti LR pilietybę.

1997 m. Europos pilietybės konvencija siekta „panaikinti diskriminaciją dėl pilietybės“. Šios konvencijos 16 straipsnis skelbia, kad valstybė, suteikdama savo šalies pilietybę, negali reikalauti kitos pilietybės atsisakymo ar netekimo kaip sąlygos jos pilietybei gauti ar išsaugoti, jei toks atsisakymas ar netekimas neįmanomas arba negali būti reikalaujamas dėl racionalių priežasčių. Lietuva dar nėra šios konvencijos signatarė. Ministerijos daug metų vis dar derina tekstą… Lietuva yra Europos Tarybos narė. Tikėtina, jog minėtą konvenciją ji ratifikuos. Dalies teisininkų teigimu, savo piliečių, turinčių dvigubą pilietybę, diskriminacija yra žmogaus teisių, įrašytų daugumos kraštų Konstitucijose, tarptautinėse sutartyse, lygybės pažeidimas.

Šiandien aišku, kad dvigubos pilietybės klausimas buvo ir yra politinis, o ne teisinis. Būtina politinė valia nedelsiant išsaugoti lietuvių kilmės Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje, prigimtinę teisę į LR pilietybę. Negausi mūsų tauta vis retėja. Ar galime bendromis pastangomis suvienyti ir išsaugoti ją?