Pasirišusi prijuostę G. Kilčiauskienė juokėsi, kad dar niekada nebuvo pakviesta į kulinarinę laidą. Teko skambinti mamai ir prašyti patarimo – ką gi pagaminti, kai maisto gaminimas nėra tavo pašaukimas. „O mama sako: taigi daryk savo paveikslą. Aš pati savo talentus pamiršusi, tai mama man priminė“, – pristatydama savo receptą juokėsi dainininkė.
Galiausiai pavyko sukurti tikrą meno šedevrą – ant sluoksniuotos tešlos iš daržovių G. Kilčiauskienė „nutapė“ spalvingą paveikslą.
O begamindama papasakojo apie savo motinystę. Dabar dainininkės dukrai Saulei jau 22-eji, tačiau iki šiol aiškiai prisimena visą jos vaikystę.
„Kai susilaukiau Saulės, man buvo 23 metai, tokia pati dar ne iki galo užaugusi, tad toliau augau jau kartu su dukra. Na ir užaugom, – juokėsi laidos viešnia ir pasidžiaugė, kad pavyko išlaikyti itin artimą tarpusavio ryšį: – Mudvi tikrai artimos, dažnai susiskambinam. Nors tiesą sakant, su savo mama telefonu kalbuosi dar dažniau.“
Paklausta, kaip pavyko dukros auginimą suderinti su savo koncertine veikla, dainininkė prisiminė, kad iš pradžių buvo nelengva. „Tiek vyras, tiek vyro tėvai, tiek mano močiutė – visi bendrom jėgom auginom Saulę. Vaikas ėjo per rankas, bet ne dėl to, kad niekam nereikalingas, o atvirkščiai – kad visiems reikalingas, – dalijosi ji. – Iš pradžių save kaltinau, kad dar visai mažytę vis palieku vyrui, kai reikia ar į repeticiją išbėgt, ar į koncertą. Sakydavau jam, kad aš suprantu, jog vaiko priežiūra reikia dalintis 50 ir 50 proc., bet juk aš mama, turėčiau su dukra būti daugiau. Ir tada mano vyras labai gerai pastatė mane į vietą: kokie dar 50 ir 50? Abu turim vaikui atiduoti po 100 procentų.“
G. Kilčiauskienės manymu, stiprioji jos, kaip mamos, pusė ta, kad ji niekada savo dukrai neteigė esanti tobula mama. „Didžiąją laiko dalį aš buvau pernelyg liberali ir dėl to paauglystėje nieko gero neišėjo. Tad reikėjo pačiai užaugti ir rimčiau imtis mamos vaidmens. Taigi kiek vėliau paauglystės periodu buvau griežtesnė, – prisiminusi juokėsi ji. – Man vis dar atrodo, kad esu kažko nepadariusi iki galo. Aš Saulei rašiau: ir čia klaidą padariau, ir čia, ir čia – vėliau išsispręsi pas psichologą, gerai?“
Visą gyvenimą muzikai paskyrusi G. Kilčiauskienė panašių planų buvo numačiusi ir dukrai, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, ne kiekvienam lemta sekti tėvų pėdomis. „Dukrą prie muzikos laužiau lygiai ketverius metus – nuo pirmos iki ketvirtos klasės, verčiau groti pianinu. Bet paskui ji atrado jojimo sportą, ir pasimatė, kad tai yra jos pašaukimas, ji joja iki šiol.“
Viso pokalbio kviečiame pasiklausyti laidos „Mamų virtuvė“ įraše.