Tad jei šiais metais IAAF (Tarptautinė lengvosios atletikos federacija) atšauks Rusijos lengvosios atletikos federacijos diskvalifikaciją dėl dopingo skandalų arba leis šios šalies lengvosios atletikos žvaigždei varžytis po neutralia vėliava, šuolių į aukštį sektoriuje pajėgiausių dalyvių sąraše matysime dvi lietuviškas pavardes.
Toks 2015 metais Pekine pasaulio čempione tapusios Marijos sprendimas gerokai paglostė lietuvių savimeilę, o DELFI pavyko susisiekti su kovo 17 dieną vestuves atšokusia ir povestuvine kelione jau spėjusia pasimėgauti pora bei sužinoti tikruosius pavardės keitimo motyvus.
„Visada mylėjau ir gerbiau lietuviškos pavardės tradiciją. Mano sesuo – Natalija Lasickaitė, o mama – Liubov Lasickienė, nors mergautinė jos pavardė – Petrova. Pavardė visuomet buvo mūsų šeimos pasididžiavimas, – DELFI atskleidė V. Lasickas, kurio Alytaus rajone gimęs senelis buvo pašauktas tarnauti tuomet tarybinėje armijoje į Baškirijos respubliką, ten ir liko po tarnybos.
„Vardas ir pavardė nuolat man padėjo gyvenime. Visiems norėjosi pažiūrėti, koks čia personažas, kurį šaukia ne Ivanu Ivanovu, o Vladu Lasicku“, – juokėsi pasakodamas sporto žurnalistas.
Jis tikino, kad Marijai panorus nešioti vyro pavardę, jokio kito varianto išskyrus „Lasickienė“ svarstoma nebuvo. Tiesa, iškilo viena kliūtis – Santuokų rūmuose Rusijoje registruoti pavardę su priesaga „-ienė“ neleidžiama.
Kaip jaučiasi lietuvišką pavardę oficialiuose dokumentuose jau pradėjusi keisti Marija?
„Kol kas visiems sunku prie jos priprasti, visgi daug metų buvau Kučina. O jau ištarti Lasickienė be klaidų žmonėms dar sunkiau“, – juokėsi žurnalisto žmona.
Pasaulio šuolių į aukštį čempionė neėmė į galvą, kad kažkam dėl to teks gerokai palaužyti liežuvį: „Nieko baisaus. Pakeisiu dokumentus ir visi po truputį pripras. Manau, kad mano tėvai labiau jaudinosi dėl vestuvių, kad visiems patiktų, ir kad dukra būtų laiminga, o ne dėl pavardės.“
Abu su „nenormaliu“ darbo grafiku
Sporto žurnalisto ir elitinės sportininkės vestuvės nebuvo didelė staigmena. V. Lasickas padėjo Rusijos lengvosios atletikos spaudos tarnybai ir ėmė ne vieną interviu iš tuomet M. Kučinos. Netrukus atsirado artimesnis bendravimas ir pasimatymai, nors abu gyveno skirtinguose miestuose.
Kai pora nusprendė gyventi kartu, buvo pasirinkta ir vestuvių data. Ceremonija vyko Kabardos-Balkarijos respublikoje, Nalčike, „Chateau Erken“ tvirtovėje. Šventėje dalyvavo apie 80 svečių.
„Į vestuves atvyko beveik visi mūsų artimieji. Klasiškas gavosi vakarėlis visai mūsų didelei šeimai, – įspūdžiais dalijosi lengvaatletė. – Dabar su Vladu daugiau laiko leidžiame Maskvoje, nors sostinės nelabai mėgstu. Man mielesnis nedidelis mano gimtasis miestas Prochladnas, tačiau dėl vyro teko nusileisti“.
Kiek abu būna kartu, dažnai lemia darbas. „Ir žurnalistai, ir sportininkai – žmonės su nenormaliu darbo grafiku. Kažkaip išgyvename. Vladas eina į darbą naktimis, kai „Eurosport“ televizijoje komentuoja teniso turnyrus, kurie vyksta Australijoje arba JAV. Man tenka vykti į treniruotes arba turnyrus. Tačiau mes esame du absoliučiai ramūs žmonės ir sąmoningai priimame tokius dalykus“, – pasakojo M. Lasickienė.
Jei leis IAAF, be kovos titulo neatiduos
Šuolininkė į aukštį apgailestavo, kad dėl IAAF sprendimo negali startuoti tarptautinėse varžybose: „Dopingas – pasaulinė sporto problema ir su juo reikia kovoti. Aš tik už tai, tačiau per pusantrų metų, kai negaliu dalyvauti tarptautinėse varžybose, man niekas taip ir nepaaiškino, ką asmeniškai aš padariau blogai, dėl ko negaliu startuoti su visais. Jei konkretus žmogus pažeidė taisykles, jis turi ir atlikti bausmę. Ir ne kitaip“.
Paklausta apie šių metų planus. Marija tvirtino pirmiausiai norinti startuoti Londone pasaulio lengvosios atletikos čempionate. „Norisi grįžti į pasaulinę areną ir turėti galimybę apginti čempionės titulą Londone. Nenoriu tiesiog be kovos jo atiduoti“, – teigė ji.
Rusės šuolių į aukštį asmeninis rekordas – 203 cm. Šį rezultatą jai pavyko pasiekti šių metų vasario 20 dieną Maskvoje vykusiose varžybose, tačiau dėl Rusijos rinktinės diskvalifikacijos jis nėra įtraukiamas į tarptautinę įskaitą.
„Su Airine seniai pažįstame viena kitą, nes dažnai susiduriame šuolių į aukštį sektoriuje. Tačiau labai nebendraujame – mano anglų kalba ne itin gera, o Airinė, man atrodo, nelabai moka rusiškai, – kalbėjo M. Lasickienė. – Lietuvė puikiai pasirodė žiemos sezone – šuoliai virš 2 m ribos visuomet šaunu. Su vyru dar prieš turnyrą neabejojome, kad Airinė laimės Europos uždarų patalpų čempionatą Belgrade. Vladas visuomet labai serga už A. Palšytę – žinoma, kai manęs nėra sektoriuje“.
V. Lasickas: Lietuva – mano mažoji gimtinė
Pastaruoju metu kaip dokumentinio filmo „Match“ apie tenisininkę Mariją Šarapovą autorius išgarsėjęs V. Lasickas prisiminė, kad jo šeimoje iš lietuvių sportininkų labiausiai buvo garbinami legendiniai krepšininkai Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir treneris Vladas Garastas.
„Visada, kai tarpusavyje žaidžia Lietuvos ir Rusijos krepšinio rinktinės, sergu už lietuvius. Neieškokite čia kažkokių politinių poteksčių. Tiesiog taip jaučiu. Taip pat visuomet palaikau lietuvių sportininkus visose varžybose. Visada su pasididžiavimu pasakojau ir pasakoju apie savo lietuviškas šaknis“, – teigė „Eurosport Rusija“ televizijos kanale daugiausiai tenisą ir futbolą komentuojantis žurnalistas.
„Alytaus rajone gimęs mano senelis Petras Vytautas buvo pasiųstas tarnauti armijoje į Baškirijos respubliką, miestą Salavatą. Jo tėvai buvo mirę, pats augęs vaikų namuose, tad ten jis liko ir po tarnybos“, – pasakojo V. Lasickas.
Prie senelio netrukus prisidėjo jo broliai ir susiformavo nedidelė lietuviška komuna. Vlado tėvas Aleksandras ir pats Vladas gimė Salavate.
„Visi turėjome Rusijos pasus, tačiau dokumentuose, kur reikia pildyti grafą apie tautybę, visi šeimos nariai visada rašo „lietuvis“. O viena mano senelio sesuo vis dar gyvena Lietuvoje“, – pabrėžė jis.
Vyras apgailestavo, kad lietuviškai nekalba, nors vaikystėje ir mėgino savarankiškai mokytis šios kalbos.
„Lietuvoje aš, žinoma, buvau, o labiausiai įsiminė pirmoji išvyka su Maskvos futbolo klubu „Spartak“ į Klaipėdą 2004 metais, kai komandos autobusą, kuriame buvau ir aš, vietiniai fanai apmėtė akmenimis ir šaukė kažką įžeidžiančio. Tačiau į tai reagavau ramiai, juk suprantu, kad fanai turi savo gyvenimą ir religiją. O Klaipėdoje man labai patiko, įspūdžiai patys geriausi. Juk atvažiavau į Lietuvą – savo mažąją tėvynę, kur anksčiau gyveno mano giminė“, – sakė V. Lasickas.