Tokijuje Lietuvos plaukimo pažiba Danas Rapšys 200 metrų laisvuoju stiliumi rungties finale finišavo aštuntas, o dvigubai ilgesnėje šios rungties distancijoje neprasibrovė į finalą.
Pusfinaliuose savo pasirodymą Tokijuje užbaigė plaukimo krūtine specialistas Andrius Šidlauskas, ketvirtose olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Giedrius Titenis liko toli nuo savo geriausio rezultato, o kombinuotos estafetės 4×100 m kvartetas (D. Rapšys, Deividas Margevičius, A. Šidlauskas ir Simonas Bilis) antrajame pusfinalio plaukime dėl taisyklių pažeidimo buvo diskvalifikuotas.
Nustebino vienintelė žaidynių debiutantė K. Teterevkova, kuri prasibrovė į 100 m plaukimo krūtine pusfinalį ir galutinėje rikiuotėje užėmė 14-ą vietą.
„Bendrame sporto kontekste atrodome „pusę bėdos“. Šeši plaukikai iš 42-iejų olimpiečių, vadinasi, turime kas septintą olimpietį, kuris savo jėgomis sugebėjo patekti į olimpines žaidynes“, – taip plaukimo rinktinę Tokijuje įvertino Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Tomas Kučinskas.
„Tačiau jei žiūrėsime į tą strategiją ir tikslus, kuriuos federacija formavo po 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynių, likome toli nuo jų“, – konstatavo T. Kučinskas, pasidalijęs mintimis apie Lietuvos plaukikų pasirodymą Japonijoje, naują planą šalies lyderiui Danui Rapšiui, olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės norą plaukti ir pamainą 2024-ųjų žaidynėms.
– Neabejotina, jūsų minėta 2016-ųjų strategija rengta su mintimi, jog Tokijuje varžysis ir Rūta Meilutytė.
– Taip, akivaizdu. Matydami 2016-ųjų Rūtos pasirodymą turėjome visai neblogą planą iki pat 2020-ųjų. 2017-ųjų R. Meilutytės rezultatai jau buvo geresni nei Rio de Žaneire.
Ten buvo aiškiai surašyti tikslai ir uždaviniai. Siekėme Tokijuje turėti 10 plaukikų, vieną estafetės komandą, jei neklystu, trys turėjo plaukti finaluose, iš jų du kovoti dėl medalių ir lipti ant prizininkų pakylos.
Iš keturių tikslų įvykdytas tik vienas. Tad tais Tokijo rezultatais negalime būti patenkinti. Jau šį ketvirtadienį su sportininkais, treneriais pradedame diskusiją. Vėliau federacijos vadovybėje pereisime į strateginę diskusiją, bandysime daryti analizę, kodėl gavosi būtent taip.
Galų gale rezultatai viską nulemia, iš jų reikia daryti išvadas, iš jų – naują, geresnį planą.
Prisimenant olimpinio ciklo pradžią, plaukdama Lietuvoje R. Meilutytė jau buvo atsigavusi. Tas planas taip ir buvo rengtas, jog ir Danas, ir Rūta galėtų pakovoti dėl medalių.
Greta lyderių visada šalia buvo gabaus jaunimo, planavome, jog iš jo kažkas galės pakovoti dėl vietos finale.
Turime suprasti, jog plaukimas beprotiškai konkurencingas sportas, kuriame iškovojama apie 10 proc. olimpinių medalių. Daugelis šalių, ypač didžiosios valstybės, investuoja labai didelius pinigus į visą plaukimo sistemą, nuo vaikų iki suaugusių. Iškovoti plaukime medalį yra kažkas iš fantastiškos srities, bet konkuruoti pusfinaliuose ir finaluose mes tikrai galime.
Šiuo atveju, galima sakyti, pusfinalyje mes turėjome estafetę, Kotryną ir Andrių, o finale – Daną. Visi mūsų sportininkai Tokijuje, išskyrus Giedrių Titenį, mažiausiai varžėsi pusfinalyje.
Žvelgiant iš to kampo, tas rezultatas nėra tragiškas, bet nesame tie, kurie bandytume nupiešti paveikslą gražesnėmis spalvomis, bandysime ieškoti geresnių sprendimų ir apie tai kalbėsime savo bendruomenėje.
– Trenerė Ina Paipelienė teigė, jog nebuvo, kas D. Rapšiui treniruotėse „kutentų padus“, tai galėjo lemti jo rezultatų regresą. Gal teko plačiau tai aptarti su plaukimo specialiste?
– Mes su Ina kalbėsimės penktadienį. Nenorėjome jos kol kas trukdyti, suprantame, jog trenerei nelengva po Tokijo žaidynių, joms ji atidavė beprotiškai daug jėgų.
Reikia suprasti, jog ji tuos 4-5 metus namuose beveik nebuvo, vis kažkur užsienyje, kažkur kalnuose, kur sudėtingos sąlygos ne tik sportuoti, bet ir gyventi, ypač vyresnio amžiaus žmogui. Jei grįždavo į Lietuvą, dažniausiai apsistodavo Klaipėdoje, o šeima, artimieji likę Panevėžy.
Ji turėjo nepaprastai didelį tikėjimą, bet nesigavo taip, kaip ji ir mes visi vylėmės, svajojome. Norėjome Inai duoti laiko ir kalbėsimės po trumpo poilsio.
Kartu puikiai suprantame, jog Inai reikės kur kas ilgesnių atostogų, o ne poros savaičių.
– Ką galima būtų keisti šioje situacijoje? Ar yra kokių alternatyvų, kurios keistų tą situaciją D. Rapšio treniruočių procese?
– Kalbant apie Lietuvą, turime plaukikus tokius, kokius turime. Jaunimas auga, stiprėja, bet artimiausias jo konkurentas 200 m l. st. rungtyje atsilieka dar 4 sekundes.
Turiu omeny labai jauną 2004 m. gimusį Daniilą Pancerevą, jis buvo pasiekęs olimpinį „B“ normatyvą. Skirtumas tarp Dano ir jo dar labai didelis, Daniilas kol kas negali būti pilnavertis treniruočių partneris. Taip, jaunuoliams su Danu ir Andriumi Šidlausku šalia treniruotis labai gerai, bet lyderiams tos konkurencijos trūksta.
Vienintelis kelias – galvoti apie užsienį. Vienas variantų, kurį aptarėme su Danu, pabandyti pradžiai metams JAV, Australiją ar Didžiąją Britaniją, prisijungti prie kurio nors vieno stipriausių pasaulyje plaukimo klubų, treniruotis su tos rungties planetos pajėgiausiais plaukikais, praplėsti akiratį, dalinai pakeisti pasiruošimo metodiką.
Turint trejus metus iki Paryžiaus tas bandymas nėra labai rizikingas, o per tuos metus ir trenerė pailsės.
Tai viena iš trijų opcijų. Galų gale sprendžia sportininkas, mūsų pareiga padėti jam įgyvendinti savo svajonę ir gebėjimus, kuriuos jis jau pademonstravo. Reikia gebėti reikiamu momentu iššauti su gera sportine forma, o mums šioje vietoje sunkiai pavyksta.
Iš visų mūsų sportininkų, tik viena Kotryna, kuri bilietą į olimpines žaidynes gavo truputį net avansu, viršijo lūkesčius. Atvirai pasakius, nesitikėjome jos matyti 100 m plaukimo krūtine pusfinalyje. Tai fantastinis rezultatas.
– Kaip Danas reagavo į jūsų pasiūlymą metus praleisti užsienyje?
– Kol kas ramiai. Nesakė nei taip, nei ne. Mes su juo trumpai diskutavome, dar diskutuosime ketvirtadienį, penktadienį plačiau. Jam pasakiau, jog ramiai pagalvotų, yra trys opcijos, viena – užsienis, pajungiam visus savo kontaktus pasaulyje, žiūrime kur jam būtų geriausia integruotis.
Kitas variantas – likti Lietuvoje, jei trenerė ilsisi, plaukti su kažkuriuo kitu treneriu, jungiame pagalbą iš Vakarų, statytume tiltą su vienu ar keliais užsienio specialistais, imsime konsultantus, mokslininkus, trenerius su vardais ir didele patirtimi, jog visas tas žinias perkeltume į Lietuvą. Pakaks virti tik savo sultyse, metas dirbti su pasauliu.
Tas kainuos, bet kito varianto mes neturime. Mes turime ugdyti savo trenerių bendruomenę, ji turi suprasti, kaip vykdoma visa treniruočių vadyba, koks mokslininkų vaidmuo. Turėsime šitą projektą įgyvendinti, prie jo dirbame, bet kol kas dar užuomazgų lygyje, vyksta kai kurios analizės.
– Kaip suprantu, I. Paipelienė bet kokiu atveju turės ilgas, metus trunkančias atostogas?
– Ne, yra trečias variantas, apie kurį kalbėjome su Danu. Trenerė kažkiek laiko pailsi, tiek, kiek jai reikia. Toliau ji grįžta dirbti, iš esmės niekas nesikeičia, išskyrus tai, jog mes skatiname visą trenerių brigadą intensyviau bendradarbiauti su pasauliu.
– Pokalbio pradžioje minėjome R. Meilutytę, 15min žurnalisto Kęsto Rimkaus publikacijoje prieš kurį laiką buvo aptartas galimas olimpinės čempionės grįžimas. Ar jūs pastebėjote kokius nors ženklus, jog Rūta iš tiesų galėtų tęsti karjerą?
– Reikia suprasti vieną dalyką: svarbu pasiilgti ne tik baseino, plaukimo, bet ir pasiilgti varžybų ir pasaulinės konkurencijos. Su pirmąja sąlygos dalimi viskas tvarkoje, kažkas ir matė Rūtą plaukiančią, ji tą daro savo malonumui. Tai jau yra gerai, nes kartais sportininkui po labai didelių iššūkių ir išbandymų visai nesinori grįžti prie ankstesnės veiklos.
Rūta į baseiną ateidavo, vadinasi, yra kažkoks ženklas, bet ar tai virs grįžimu į didįjį sportą, kol kas mes nežinome, jokių rimtesnių signalų mes neturime. Bet kokiu atveju su Rūta kalbėsimės, žiūrėsime, kokia jos pozicija, kuo mes jai galime padėti. Ji žino, jog iš mūsų turi pilną paramą, plauks ar neplauks, ji nusipelnė didžiausios pagarbos, meilės ir palaikymo.
Jei ji apsispręs grįžti, mes visada atviri, bet jokiais būdais negalime jos skubinti. Jei kalbame, ar ji galėtų grįžti, be abejo, taip. Ir galėtų plaukti aukščiausiame pasauliniame lygyje.
Ar ji to norės, tai yra esminis klausimas.
– Po žaidynių netrūko skambių citatų apie duobėje atsidūrusį Lietuvos sportą, apie tai kalbėjo ir Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, pritariate jos nuomonei?
– Palaikau ministrės nuomonę. Turime žvelgti plačiau. Atkreipkime dėmesį į mūsų pagrindinių olimpiečių amžių, netgi tų pačių plaukikų gretas. Turime tik vieną naują sportininkę Kotryną.
Visi kiti tie patys, kurie plaukė Rio de Žaneire, tikėtina, didžioji dalis jų plauks Paryžiuje.
Yra gabaus jaunimo, bet reikia įdėti labai didžiulį profesionalų darbą, jog jie pasiektų tą olimpinį lygį.
Pažvelkime į kitas sporto šakas. 19-metė Kotryna buvo pati jauniausia Lietuvos olimpietė Tokijuje, nors olimpiadose triumfuoja ir 17-mečiai ar 18-mečiai.
Vadinasi, mes turime labai brandaus amžiaus mažėjančią olimpinę rinktinę. Čia yra vienas signalų.
Talentai jau matosi Europos olimpiniame jaunimo festivalyje. Plaukimo ir kitų sporto šakų rinktinių lyderiai yra 2011 metais Trabzone dalyvavę atletai. Tai tas pats D. Rapšys, ieties metikė Liveta Jasiūnaitė, gimnastas Robertas Tvorogalas.
Vėliau žiūrėkite, kas darosi: 2015 metais olimpiniame jaunimo festivalyje Tbilisyje nulis apdovanojimų. Kitose žaidynėse medalius iškovojo arba krepšininkai, arba tenisininkas Vilius Gaubas, kuris treniruojasi Ispanijoje. Iš plaukimo mes turėjome Kotrynos ketvirtą vietą. Ji pateko į žaidynes. Paanalizuokime, kokie 14-16 metų jaunuolių rezultatai, ir žinosime, kas laukia mūsų sporto.
Mes turime labai didelę duobę. Aš labai viliuosi, nors nelabai tikiu, jog ta diskusija leis turėti kažkokį konkretų planą.
Dabar mes irgi turime sporto strategiją, bet ar kas nors grįžo jos pastudijuoti, ką mes padarėme ar nepadarėme, kodėl nepadarėme, kas atsakingas, kas turėtų atsakomybę prisiimti? Ne, niekas prie jos nesugrįžo.
Tai grįžkime prie jos, išsistudijuokime ir suvokime, kas nutiko ir kas toliau vyksta, tokia mano žinutė. O gal veltui prie jos ten sėdėta buvo?
Kai tapo aišku, jog ministre bus J. Šiugždinienė, turėjau su ja pokalbį, jai tada jau sakiau, jog pirmas darbas – tai turime padaryti naują sporto strategiją. Privalome susitarti, kur dar mes galime būti konkurencingi ir kaip mes galime išlaikyti visą piramidę nuo vaikų iki elito. Išsiaiškinti visus trukdžius ir eliminuoti juos. Praėjo 9 mėnesiai, strategijos neturime, nežinau, ar turėsime.
Sunaikino Kūno kultūros ir sporto departamentą, kai jo neliko, kas kuria sporto politiką ir ją vykdo? Nėra kam. Panaikinti KKSD buvo klaida, būtina dabar stiprinti sporto srities valstybės valdymo aparatą. Dabar kamuolys – ministerijos rankose, artėjantys 2-3 mėnesiai aiškiai parodys, ar mes turėsime pokyčius, ar visgi tik jų imitaciją ir tuščias kalbas.
– Ar nėra keista, kad Panevėžys, kuriame nėra olimpinio 50 m baseino, eilę metų yra didžiausia plaukimo talentų kalvė?
– Panevėžyje absoliučiai geriausia plaukimo situacija. Puikus „Žemynos“ progimnazijos sportinės dalies vadovas Arūnas Gabrilavičius, labai atsidavę, profesionalūs treneriai, didelis pačios progimnazijos, savivaldos sporto skyriaus ir, matyt, miesto vadovų palaikymas leidžia turėti fantastinius rezultatus net ir tokiomis sąlygomis. Viskas atsiremia į žmones.
Jei visi taip dirbtų, turėtume už krepšinio rinktinę didesnę plaukimo komandą.
Tikėtina, po kelerių metų Panevėžys turės 50 m baseiną, dabar jau laikas kalbėtis su miesto vadovais, kaip tai atrodys. Operuoti keturių takelių mažą baseinėlį progimnazijoje yra vienas dalykas, ir kitas – valdyti didelį 50 m 10 takų sporto kompleksą.
Pastebima, jog į Panevėžį sunku pritraukti ir čia išlaikyti jaunus trenerius. Jau dabar reikia turėti planą, kaip mes paruošime ir išlaikysime ambicingus, gabius specialistus.
Visoje Lietuvoje panaši tendencija – pastatomas kur nors baseinas, bet rajone nėra nei vieno trenerio, baseinas stovi, nėra kam dirbti, kam mokyti vaikučius plaukti.
– Kiek 2024-aisiais galime išvysti plaukikų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, ar ta delegacija gali būti gausesnė už Tokijo?
– Turiu 15-os plaukikų sąrašą, kurie galėtų pasiekti olimpinį lygį. Yra dar 2007-2008 metų perspektyvaus jaunimo, kuriems gal dar per anksti kovoti dėl olimpinių kelialapių, bet žinote, Rūta 15-os tapo olimpine čempione, tai plaukime mergaitės gali labai anksti iššauti, net ir 16-17 metų vaikinai konkuruoja pasaulyje.
Bet ir be tų visai jaunų plaukikų turime 15-uką, kuris pajėgus prasibrauti į olimpiadą. Reikia nepamiršti, jog normatyvai bus dar aukštesni, reikės visiems žengti dar vieną žingsnį į priekį, jog pavyktų įvykdyti normatyvus.
Ta rezultatų kartelė keliama ne tik plaukimo, bet kiekvienoje sporto šakoje. Ar mūsų treneriai pasiruošę progresuoti? Ar yra pakankamas kiekis norinčių likti sporte, kai greta yra pagundų rinktis komercinę veiklą – ugdyti mėgėjus ir taip užsidirbti? Tai aktualu plaukimo, teniso, bėgimo, kitų sporto šakų specialistams, kuriems nemaža pagunda užsiimti tik komercine veikla ir užsidirbti ugdant mėgėjus.
Šie gali mokėti žymiai didesnius pinigus nei savivaldybių išlaikomos sporto mokyklos. Geras, gabus treneris renkasi užsidirbti pinigus čia ir dabar, nes sporto mokyklos negali pasiūlyti konkurencingos, finansinės grąžos, taip prarandame gabius specialistus. Tai dar vienas klausimas, kuriam reikalingas valstybinis požiūris.
