Vlada Dapkos renka geriausią kavą Vilniuje – beveik taip pat gerai, kaip Stokholme

Džiaugiuosi galėdama pranešti, kad nuo šiol reguliariai išbandysiu man naujas (arba šviežiai atsidariusias) kavos vietas – Vilniuje, kur šiuo metu gyvenu. Aš specialiai rašau „kavos vietas“, nes tai nebūtinai apims kavines ar kepyklas – kartais galbūt užsuksiu į kokį viešbutį ar kitą kava nesispecializuojančią vietą. Vėliau aprašysiu savo patirtis jums, mano mieli skaitytojai, – panašiai, kaip darau su savo viešbučių apžvalgomis.

Kava man yra absoliučiai šventas reikalas – turbūt net labiau, nei jums, lietuviams, balta mišrainė per Kalėdas.

Mano vertinimai bus skaidrūs – už kavą ir priedus susimoku pati, savo atvykimo neanonsuoju iš anksto, nesitikiu išskirtinio serviso (bet jei toks būtų – gerai), aprašau patirtis iš eilinio lankytojo perspektyvos.

Mano meilė kavai prasidėjo prieš daugybę metų, kai pirmąkart nuskridusi į Niujorką atradau „Starbucks“ kavines. Tuo metu Lietuvoje, apie gūdžiuosius 2000-uosius, tokio reiškinio kaip kavos gėrimo kultūra apskritai nebuvo – žmonės namuose gerdavo užpilamą kavą su tirščiais arba tirpią ir bent jau Kaune veikė vos viena kita kavinė, teikdavusi kavą kaip priedą prie maisto. Dar sovietiniu laikotarpiu buvo tokia kavinė Laisvės alėjoje originaliu pavadinimu „Kulinarija/ Konditerija“ (kurioje, beje, mano amžiną atilsį močiutė dirbo vedėja – turėjau labai emancipuotą močiutę). Taip pat legendinė kavinė „Tulpė“.

Studentavimo metais mes dažniausiai išbūdavome visą dieną iki vakaro nevalgę (ir negėrę kaip kokie našlaičiai – toks priverstinis protarpinis badavimas) arba varydavom į „Milano“ piceriją A. Mickevičiaus gatvėje Kaune, kurioje užsisakius arbatos nemokamai nešdavo tokias maloniai nuteikiančias spurgytes. Mes išgyvenome tų spurgyčių dėka. Pirmoji tinklinė kavinė Lietuvoje atsidarė tik 2007-aisiais metais („Vero Cafe“).

Vėliau užimdama tarptautines pareigas vienoje pasaulinių farmacijos kompanijų ėmiau daug keliauti ir sočiai prisigėriau kavos Vienos, Frankfurto, Kopenhagos, Stokholmo, Amsterdamo oro uostuose. Man tai tapo savotiška tradicija ir atlygiu – praėjus dažniausiai gerokai pergrūstą saugumo patikrą eiti nusipirkti puodelį cappuccino, galbūt kokį maloniai atrodantį keksiuką (muffin) šalia. Tais laikais dar nebuvo visuotinės skrollinimo kultūros, ir šiaip žmonės nebuvo taip stipriai pametę galvų kaip dabar – dažnas tiesiog įsitaisydavo patogioje vietoje ir stebėdavo žmones ir aplinką. Taip ir aš dariau, ir siurbiau į save visą tą kitoniškumą ir patirtis. Vėliau mano meilę kavai stiprino dvylika metų Švedijoje, kurioje vyrauja vadinama fika kultūra, kuri susideda iš kavos gėrimo ir socializavimosi keliskart per dieną.

Mano miestas Stokholmas man tapo – ir išliko – mano kavos miestas, kuriame per vieną savaitę kartais atrasdavau po keletą naujų kavinių. Man svarbi visa patirtis – vykimas į vietą, lokacija, aplinka, vaibas, teikiamas servisas, grojama muzika, lankytojai, kepinių pasiūla, staliukai. Vėliau, jau pradėjusi rašyti, tekstus rašydavau išskirtinai tik kavinėse, tuomet tapo aktuali ir galimybė komfortabiliai išsėdėti ilgesnį laiką. Kai ilgiuosi Stokholmo, labiausiai ilgiuosi jo dydžio, anonimiškumo pojūčio ir šimtų kavinių. Vilniuje, kaip besuksi, tokios pasiūlos nėra, nors jūs čia turite taip pat labai neblogų opcijų. Dieve, laimink kavą, o dabar šokite į traukinį su mano pirmąja apžvalga.

Šeštadienis – kavos gėrimo, tekstų rašymo ir klaidžiojimo po miestą dieną. Šoku į artimiausią „Citybee“ ir atvykstu į „Taste Map Coffee Roasters“. „Taste Map“ turi daugiau kavinių Vilniuje, vieną mačiau prie pat Delfi redakcijos, bet joje taip iki šiol neapsilankiau, šįkart pasirenku kavinę M. K. Čiurliono gatvėje.
Apie pusę vienuolikos ryte stebėtinai tuščia, sėdiniuoja keletas vietinių hipsterių ir porelė. Tiesa, vėliau priguža pilna kavinė ir nusėda ją visą klegėdami ir besimėgaudami puodeliu džiaugsmo.

Iš kavų man labiausiai imponuoja nedidelės koncentruotos kavos dozės – nesu latte gėrėja, nesuprantu karamelinių braškinių šaltų kavų koncepcijos ir naudos, išskyrus vartotojo pririšimą prie pridėtinio cukraus (nes visi tie pseudo gėrimai savo sudėtyje turi cukringus sirupus). Įprastai renkuosi cortado (deja, Lietuvoje esu mačiusi vos porą kavinių, siūlančių cortado), dar man tinka flat white, espresso macchiato ar cappuccino – kaip alternatyva.

Kavą geriu su augaliniu pienu, nes netoleruoju karvės pieno. Didelė populiacijos dalis apskritai netoleruoja laktozės, tačiau apie tai net nežino, daugybė sveikos mitybos guru jau senai trimituoja apie tai, kad laktozė suaugusiam žmogui apskritai nereikalinga (Lietuvoje – gydytojas Unikauskas). Kaip ten bebūtų, veganiškas pienas net ir be pridėtinio cukraus yra labai malonaus skonio – ar ragavote avižų, migdolų, kokosų? Nuostabu, kad tiek pasirinkimo yra net ir Lietuvoje įnoringam klientui. Patinka, kad naudojamas pienas skaidriai pastatytas ant baro, kur galima norint net sudėtį paskaityti – naudojami veganiški „Dryk“ prekinio ženklo; karvės pieno – „Dvaro“.

Užsisakau flat white su avižų pienu. Nusiperku gabaliuką klasikinio tinginio, taip pat paprašau pardavėjos-baristos (nors, man regis, šioje kavinėje pardavėjai yra tik pardavėjai, o baristos yra atskiri žmonės) rekomenduoti man bandelę. Geras ženklas, kad nuo mano klausimo nepasimeta, kaip esu susidūrusi kitur, ir maloniai nurodo man dvi, įtariu, kad populiariausias bandeles – pekano ir klasikinę cinamoninę – ir paaiškina jų sudėtį. Pasitikiu rekomendacija, perku bandelę su pekano riešutais ir kavos glaistu, taip pat paprašau įdėti klasikinę cinamoninę bandelę išsinešimui. Nenustebau, kad rekomendavo būtent šias: cinamoninės bandelės koncepcija pasaulyje nėra nieko naujo – originaliai ji ateina iš tos pačios Švedijos, kur ji atsirado po pirmojo pasaulinio karo, kai ėmė rastis reikalingi ingredientai kepiniams ir nebebuvo miltų, sviesto ir cukraus stygiaus. Tiesą sakant, švedai yra taip įsimylėję savo cinamoninę bandelę, kad net turi atskirą dieną ją švęsti (spalio 4 d). Cinamoninė bandelė yra absoliuti klasika, su ja niekada neprašausi, panašiai kaip moterims apsirengti juodą suknelę, kai nežino, ką rengtis.

„Taste Map“ kavinė desertus pateikia ant medinės lentelės. Lentelinė koncepcija atrodo labai gražiai, moderniai ir vakarietiškai – net ne visos Stokholmo kavinės tą propaguoja. Už tokį pateikimą giriu.
Puiku, kad tinginys neperkrautas, be riešutų, maloniai standžios tekstūros ir ne per saldus. Būtų labai sudėtinga sugadinti tinginį, nebent prikraunant riešutų, ką esu mačiusi kitur. Mano galva, riešutai ant deserto dera labai retai ir greičiausiai ateina irgi iš pokario laikų, kada visi buvo nusibadavę ir iškūdę, ir kažkokiu būdu reikėjo išgauti papildomą kalorijų kiekį maiste ir baltymus.

Pekaninės bandelės idėja teoriškai nebloga, bet išpildymas šiaip sau. Riešutinėje glazūroje jausti rūgštelė, kuri man asmeniškai nelabai, toks lyg nevykęs bandymas imituoti kavos prieskonį atskiedus jį citrinos rūgštimi. Mano galva, glazūros perkrauta, bandelė tiesiog mirksta padaže. Taip pat praktikoje ne visus desertus galima valgyti su desertine šakute, kurią patiekia kartu su desertu. Reikėtų desertinio peilio. Į rankas irgi neimsi. Tiesiog pasiūlykite klientams peiliuką. Desertai čiuožinėja ant popieriuko, bet tai mažmožis. Visgi riešutinė bandelė mano mėgiama netaps.

Apie kavą neturiu absoliučiai nė vieno nusiskundimo. Du espresso šotai maloniai kala į galvą, momentaliai paleidžia smegenyse malonumo hormoną dopaminą ir nuostabiai sukoncentruoja mintis, kurios tampa aštrios it peilis (štai dėl ko mano tekstai tokie įtraukiantys. Čia ne aš, čia kofeinas).
Ant didžiulės lentos su kavų opcijomis savininkai yra patys parašę, kad kavos pupelės yra iš El Salvador, nereikia net teirautis. Nuostabus kavos aukso standartas – nedidelė šalis Pietų Amerikoje nelabai toli Panamos (atsimenate Janosch‘o knygą „Panama labai graži“?) yra viena didelė kavos pasauliui tiekėja. Kavos pupeles taip pat augina ir tiekia Brazilija, Kolumbija, Vietnamas, Etiopija, Peru ir kitos piečiau esančios šalys. Daugiausiai kavos, įdomumo dėlei, importuoja Amerika – 1, 5 milijonus tonų per metus.

Mano flat white justi švelnus šokolado ar riešutų prieskonis, svarbiausia, kad kava nerūgšti. Kava man labiausiai patinka karti, ją geriu be cukraus (taip, mano desertai šalia yra cukraus bomba). Mane žavi būtent šita kombinacija – kavos kartumas ir deserto saldėsis. Čia kaip varvinti karštą žvakę ant erotiškai įkaitusio kūno.

Kol mėgaujuosi bandelėmis ir kava, apžvelkime kavinės interjerą. „Taste Map“ kavinė turi išskirtinį nuosaikų stilių – man patinka, kad ji gerai apšviesta, nepergrūsto interjero, jaunatviško vaibo ir kuria modernios erdvės įspūdį pakabintais šviestuvais ir aukštais mediniais bariniais stalais. Viduje šilta ir nepučia skersvėjis, kas tikrai padeda susikaupti. Čia taip pat yra antras aukštas (tiesa, man kiek per daug klaustrofobiškas), ir kambariukas šalia su langu į Čiurlionio gatvę, tačiau man visuomet labiausiai patinka būti veiksmo centre, priešais barą, kur galiu stebėti įeinančius ar išeinančius lankytojus ir matyti visus šuniukus, nenustygstančius vietoje arba ramiai parpančius šalia savo šeimininkų.

Iš filtrinių kavų „Taste Map“ siūlo V60 ir Chemex, o taip pat krūvą šaltų kavų opcijų. Aš gal irgi mėgčiau, bet Švedijoje daugybę metų atsigėriau filtrinės kavos.

Šią kavinę matau kaip vietą neįpareigojantiems susitikimams, čia smagu sėdėti vienam ar su kompanija.

Publika – Vilniaus hipsteriai, šeimos su vaikais, ne studentija, o labiau link vidutinio amžiaus dirbantys gyventojai ar miesto svečiai. Akivaizdu, kad orientuojamasi į kokybę išmanantį ir vertinantį vartotoją. Pagal publiką tai yra aukštesnes negu vidutines pajamas gaunantys lankytojai.

Dabar apie kainas – Vilniaus kontekste jos labiau negu racionalios. Tiesą sakant, aš iki šiol negaliu patikėti, kad Lietuvoje už dvidešimt eurų du žmonės gali gauti premium klasės servisą, kavą ir desertus, kai tuo tarpu tam pačiam Stokholme už šią sumą gautumėte tik du puodelius fancy kavos miesto centre. Na gerai, gal dar vieną bandelę. Už tris desertus ir kavą susimoku vienuolika eurų.

Servisas: aukščiausio lygmens. Matyti, kad personalas yra preciziškai atrinktas ir apmokytas dirbti greitai, kokybiškai ir informatyviai, orientuojantis į klientą. Visi darbuotojai – jauno amžiaus, imlūs ir greičiausiai ambicingi. Labai džiugu tai matyti, jaučiuosi kaip Stokholme, kur žmonės dėl kliento daro labai daug dalykų. Amerikietiškai švediška dvasia.

Mano vertinimas: labai labai gerai. Penki miniatiūriniai kavos puodeliai iš penkių (nes toks bus mano vertinimo simbolis, vietoje žvaigždučių). Taip, pekaninė bandelė buvo nuvilianti, bet aš vertinu visumą, kuri yra labai aukšto lygmens ir tobulai atitiko mano lūkesčius.

Mieli skaitytojai, jeigu turite man kavinių pasiūlymų, rašykite savo pageidavimus komentaruose arba tiesiogiai man socialinėje medijoje ir aš pažadu apsvarstyti ten nuvykti.

Daugiau užkulisių iš mano apžvalgų mano instagrame.

„Taste Map Coffee Roasters“ M. K. Čiurlionio 8, Vilnius
Telefonas [phone]
Darbo laikas: nuo pirmadienio iki penktadienio – 7.00–22.00
Šeštadienį sekmadienį – 09.00–22.00
www.tastemap.lt