Vigilijus su šeima, įvertinę gyvenimo sostinėje privalumus ir trūkumus, prieš dešimt metų nutarė persikelti gyventi į Kėdainius. Iš tėvų pasiėmę dalį žemės ėmė ją dirbti, laikui bėgant keitėsi auginamų kultūrų asortimentas, atsirasdavo naujų idėjų – ūkis pamažu plėtėsi.
Vyras atviravo ir apie pirmuosius ūkininkavimo metus: „Nukasėm mažiau nei pasodinom“, – juokėsi Vigilijus. Tačiau šeima rankų nenuleido, ėmė domėtis įvairiais žemdirbystės aspektais, įvedė sėjomainą – česnakus keitė svogūnai, bulvės. Vyras atviravo, jog dabar būna sunkiausia paskaičiuoti, kiek reikės žemės ploto, kiek trąšų reikalaus naujas derlius.
Vansevičių auginami česnakai užima net 18 hektarų žemės ploto. Vyras laidoje pasakojo, kiek išteklių reikalauja šios kultūros auginimas – nors sodinimas bei nukasimas vyksta technikos pagalba, žiedkočių skynimui, sėklos atrinkimui, beicavimui reikia daug žmogiškųjų resursų.
Dirbant augalininkystės srityje, koją kartais pakiša gamtos sąlygos. Pašnekovas laidoje papasakojo, kaip kartais, netyčia praleidus purškimą nuo ligos, galima prarasti visą auginamos kultūros derlių. Taip pat pasakojo, jog yra tekę paaukoti jaunus sodinukus dėl užklupusių šalnų – nuo tokios grėsmės sunku apsaugoti didelius, atvirame lauke apsodintus plotus.
Ūkininkavimas reikalauja ne tik laiko, bet ir investicijų. Įsigyti didesnės vertės pirkinius, tokius kaip žemės ūkio technika, Vansevičiams padeda Kėdainių krašto kredito unija. Be to, ši unija dirba su Žemės ūkio garantijų fondu, todėl ūkininkų šeima gali gauti dalinę palūkanų kompensaciją.
Nors darbas intensyvus, Vansevičiai stengiasi rasti laiko ir pomėgiams. Įprastai šeima atostogas derina prie vaikų, tačiau darbo ritmas sulėtėja šalčiausiais metų mėnesiais – gruodį, sausį, kai derlius jau nuimtas, bet dar laukia, kada prasidės sėja. Laisvalaikį šeima leidžia kartu, vyksta į vaikų rungtynes, muzikinius pasirodymus, lanko artimuosius ir draugus.
„Misija ūkis“ taip pat aplankė Jurgitą Petrulionę, auginančią būrį alpakų. Moteris pasakojo, kad pradžioje turėjo vos kelias alpakas ir užsiimti papildoma veikla neplanavo, tačiau didėjant bandai suprato, kad „merginos“ pačios turėtų save išlaikyti, kadangi jų priežiūra reikalauja nemažų investicijų. Tiesa, Jurgita, net ir pagausėjus alpakų būriui, į šį darbą žiūri labiau kaip į širdžiai mielą hobį.
Kita Jurgitos darbinė veikla – marketingas „Sip-Sap“ įmonėje. Moteris dirba gausioje komandoje, kasdien susiduria su naujais iššūkiais, tad monotonija nesiskundžia. Dinamiškas darbo pobūdis reikalauja įvertinti, ko nori klientas, kaip patraukliau pateikti siūlomą produktą, tinkamai ištransliuoti klientui norimą žinutę, pamąstyti, kokių naujovių galima pasiūlyti, kad būtų praplėstas klientų ratas. Jurgitai tenka dalyvauti ne tik marketingo srityje, bet ir stebėti produktams naudojamų gėrybių surinkimo bei pačios gamybos procesus.
Pašnekovė papasakojo, koks yra produkto – sulos gėrimo – gamybos procesas. Laidos žiūrovai buvo supažindinti su specialiais įrenginiais ir technologijomis, leidžiančiomis ištisus metus laikyti surinktą sulą taip, kad ši nesugestų ir neprarastų savo savybių.
Įmonė „Sip-Sap“ sulą ne tik renka savo miške, tačiau taip pat superka ją iš Lietuvos ūkininkų, renkančių sulą savo sertifikuotuose miškuose. Jurgita papasakojo, jog sulos surinkimo greitis labai priklauso nuo gamtos sąlygų: temperatūros, vietos, kur medis auga. Esant aukštai oro temperatūrai sula bėga lėčiau, o štai vis dar vėsiomis pavasario naktimis, kuomet temperatūra laikosi apie 4–6 C, yra optimaliausios sąlygos greitam sulos surinkimui.
Sula – natūralus vitaminų ir mineralų šaltinis, mums dovanojamas gamtos. Jurgita atkreipia dėmesį, jog yra reikalinga skatinti dirbtinių saldiklių kupinus gėrimus keisti į natūralų, sveiką produktą. „Man svarbu, jog tai yra sveikas gėrimas – gali užtikrintai gerti pats ir pasiūlyti kitam“, – kalbėjo moteris.
Daugiau apie Vigilijaus auginamus česnakus ir „Sip-Sap“ sulos gėrimo gamybą žiūrėkite portale Delfi TV.