Lietuvos įtakingiausieji 2016: visuomenininkai

203

Išskirtiniame DELFI projekte „Lietuvos įtakingiausieji 2016” žengiamas dar vienas žingsnis ir skelbiamas didžiausios įtakos Lietuvoje turinčių visuomenininkų sąrašas.

Įtakingais laikomų visuomenininkų sąrašą DELFI ir žurnalas „Reitingai“ sudarė apklausę įvairias Lietuvos elito grupes: politikus, verslininkus/ekonomistus, popkultūros/sporto pasaulio atstovus, žiniasklaidos atstovus, tarnautojus/teisininkus bei pačius visuomenininkus.

Visuomenininkų sąraše įtakingiausiais laikomi istorikas Alfredas Bumblauskas, filosofas Leonidas Donskis ir dvasininkas Ričardas Doveika.

2015 m. rinkimuose A. Bumblauskas su L. Donskiu dalijosi pirmą-antrą vietas – jų rezultatas buvo lygus. Tačiau tuomet trečiasis buvo dainininkas ir architektas Algirdas Kaušpėdas.

Nevyriausybinis elitas: kas jį sudaro

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė Irmina Matonytė teigia, kad autoritarinėse valstybėse didžiausią reikšmę turi politinis ir ekonominis elitas, tuo metu liberaliose demokratijose yra ir trečiasis dėmuo – nevalstybinis, visuomeninis arba trečiasis sektorius. Į jį patenka akademinis elitas, menininkai, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos, Bažnyčios atstovai.

Šiuo atveju DELFI ir žurnalo „Reitingai“ tyrime visuomenininkai apima akademinį, meno ir dvasininkijos elitą. Žiniasklaidos atstovų sąrašas buvo skelbtas atskirai.

„Brandžiose demokratijose tarp tų trijų sektorių atstovų, lyderių susiklosto partnerystės santykiai. Žinoma, visada valstybinis sektorius – politikai, valstybės tarnautojai – dominuos. Klasinėse analizėse atpažįstamas ekonominio elito dominavimas. Bet demokratijose atsiranda trečiasis sektorius – visuomenininkai, interesų grupės. Liberalios demokratijos tuo ir skiriasi nuo kitų režimų“, - teigia I. Matonytė.

Ką parodo visuomenės veikėjų ar meno atstovų įtaka arba jos trūkumas? „Trečiojo sektoriaus balso silpnumas rodytų demokratijos sunkumus. Tai rodo, kad liberalioje demokratijoje trūksta liberalumo ir demokratinės kokybės“, - sako I. Matonytė.

Mokslininkės nuomone, Lietuvoje nevyriausybinis sektorius ir visuomenininkų balsas stiprėja. Kaip pavyzdį ji pateikia visuomenės veikėjų pasipiktinimą Vilniaus miesto valdžios sprendimu neleisti papuošti Trijų Kryžių kalno skulptūros Ukrainos vėliavos spalvomis.

Paviešinus problemą, Vilniaus meras Remigijus Šimašius gana greitai pasiūlė Ukrainos vėliavos spalvomis papuošti Rotušę, bet galiausiai nusileido ir dėl Kryžių kalno skulptūros.

„Tai labai mažas, bet ryškus ir geras pavyzdys“, - sako I. Matonytė.

A. Bumblauskas įtakingas nesijaučia

Remiantis įvairių apklaustų elito grupių atstovų nuomone, įtakingiausiu visuomenininku Lietuvoje gali būti vadinamas Vilniaus universiteto profesorius, istorikas A. Bumblauskas, kuris surinko 307 balsus. Tačiau A. Bumblauskas sako, kad įtakingas yra tas, kuris turi įtakos valdančiajam elitui, tai yra gali daryti įtaką svarbiausiems politikų ar biurokratijos atstovų sprendimams.

„Pas mus viską lemia politikai. Būtų gerai, kad jie būtų aukštesnės prabos. Kartais, man regis, taip nėra. Kaip sako lenkai, mūsų politikai netalentingi. Man apie mūsų politikus kartais irgi norisi taip sakyti“, - teigia A. Bumblauskas.

Istorikas teigia, kad akademinis pasaulis neypatingai įtakingas valstybėje, o jis pats net nėra įtakingas akademiniame pasaulyje. A. Bumblauskas teigia, kad jeigu jis būtų įtakingas, valdantysis elitas galbūt įsiklausytų į jo žodžius apie humanitarinių mokslų svarbą valstybėje. Šiuo metu jam susidaro įspūdis, kad dauguma mąsto apie technologijų mokslus tarsi valstybę išgelbėsiančią panacėją.

„Šiaip norėtųsi, kad tos įtakos būtų daugiau. Mano įsitikinimu, visuomenė nesuvokia, kas dedasi akademiniame pasaulyje: humanitarikos vaidmuo labai nuvertinamas, atsirado nuožmus kovojimas už technologijų mokslus, lyg jie sukurtų išsilavinimo turinį. Tačiau geriausiu atveju tai tik priemonė. Dėl to reikia ginčytis net su akademikais ir tai labai liūdna. Šiuo požiūriu savo įtakos visiškai nematau“, - sako istorikas.

A. Bumblauskas taip pat atkreipia dėmesį į daugybę metų nereformuotą aukštąjį mokslą ir Lietuvą ištikusį elito negebėjimą mąstyti strategiškai bei ilguoju laikotarpiu. Jis norėtų, kad Lietuvoje vystytųsi tokios mokslo kryptys kaip Kaliningrado, Baltarusijos, Rusijos, Izraelio, Lenkijos studijos. „Turint mintyse mūsų geopolitinį-geocivilizacinį interesą, tai pačios aktualiausios kryptys Lietuvos politikai, geopolitikai, kultūrai.

„Labai norėčiau turėti įtakos šia kryptimi, bet niekas neklauso“, - nusivylimo neslepia A. Bumblauskas.

„Ir pernai, ir šiemet jausmas lieka toks pat. Sovietiniais laikais klausdavo, kas yra labiausiai nepriklausoma valstybė? Labiausiai nepriklausoma valstybė buvo laikoma Mongolija. Kodėl? Nes nuo jos niekas nepriklausė. Tai ir aš mažiausiai jaučiu savo įtaką. Jaučiuosi kaip Mongolija“, - teigia profesorius.

Pasak A. Bumblausko, jo įtaka veikiausiai yra painiojama su žinomumu: istorikas dalyvauja LRT projekte „Nacionalinė ekspedicija“, anksčiau vesdavo laidas televizijoje.

„Aišku, čia televizija labai daug duoda: matomumui, girdimumui, žinomumui. Tačiau pastaruosius dvejus metus aš dalyvavau tik „Nacionalinėje ekspedicijoje“, kuri rodoma per LRT. Ją organizuoja Edmundas Jakilaitis, kuris irgi laikomas labai įtakingu. Tarkime, taip yra būtent dėl to“, - sako profesorius.

Paprašyta įvertinti istoriko A. Bumblausko teiginius, kad jis kalba apie humanitarinių mokslų svarbą, bet niekas jo neklauso, I. Matonytė pasiūlė pasvarstyti, kas būtų, jei profesorius visai apie tai nekalbėtų.

„Kaip būtų tada? Galbūt tada iš viso būtų uždarytos bibliotekos?“ - kelia klausimą mokslininkė.

„Aš manau, kad jis turi įtaką, tik ne tokio masto ir ne tokio stiprumo, kokio jis, kaip humanitaras fundamentalistas, norėtų“, - teigia I. Matonytė.

L. Donskis: įtaka be žiniasklaidos – neįmanoma

Klausiamas apie nevyriausybinio sektoriaus įtaką, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas L. Donskis aiškina, kad tai tebevykstantis procesas.

„Lietuvoje tai nėra suvokiama kaip prestižinis reikalas. Vakarų visuomenėse, kurioms mes formaliai priklausome, gilesnių tradicijų šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, studijas baigę žmonės neretai svajoja apie savo sukurtą nevyriausybinę organizaciją. Yra sričių, kur valstybės gali nuveikti mažiau nei nevyriausybinės organizacijos: tarkime, žmogaus teisių apsauga, gyvūnėlių teisės ir panašiai. Mūsuose ta sritis dar nėra įsisavinta. Ko gero, jauni žmonės labiau svajoja apie valstybinę karjerą, verslą, o ne nevyriausybines organizacijas“, - teigia mokslininkas.

Pasak L. Donskio, Lietuvoje įtaką tikrai turi politinis, valstybinis ir ekonominis elitas, taip pat žiniasklaida. „Labai sunku tapti tikrai įtakingu be medijų, be televizijos“, - sako profesorius.

Pasak pašnekovo, įtakos auginimo logika yra paprasta: kuo visuomenės veikėjo darbas artimesnis žurnalisto ar politiko darbui, tuo asmuo įtakingesnis.

„Arba tu esi politikos analitikas ir komentatorius, arba turi dirbti panašų darbą kaip žurnalistas, tada gali daryti tam tikrą įtaką“, - reziumuoja L. Donskis.

Filosofas taip pat pritaria, kad įtakos gali suteikti ir socialiniai tinklai. Apskritai L. Donskis teigia, kad Lietuva tapo tikra feisbuko šalimi ir tai yra mūsų šalies išskirtinumas: profesorius sako manantis, kad mūsų visuomenėje feisbukas vaidina didesnį vaidmenį nei kitose visuomenėse.

„Man atrodo, kad apskritai Lietuvoje vyksta tokie pokyčiai, kad aš nenustebsiu, jei net universitetų ar kai kurių valstybinių institucijų darbas pradės vis labiau keltis į socialinius tinklus. Žinoma, norėčiau tikėtis, kad pamatai bus išlaikyti. Virtuali tikrovė niekada neatstos pirminės žmogiškosios tikrovės“, - sako L. Donskis.

Ar pats profesorius jaučia turintis įtaką visuomenės, universiteto, valstybės gyvenime? „Aš savęs nelaikau įtakingu žmogumi. Netikiu, kad būnant ne politikoje, nebūnant partijos nariu, nebūnant administratoriumi, būtų galima būti tikrai įtakingu žmogumi. Nedarau jokios įtakos net savo universitete, nors esu žinomas. Esu žinomas tarp studentų, žinomas tarp kolegų“, - sako L. Donskis.

Pasak profesoriaus, jis yra žinomas dėl to, kad anksčiau televizijoje vedė laidą „Be pykčio“, rašo žiniasklaidoje, duoda interviu. „Tai matomumas, žinomumas, bet abejoju, ar esu įtakingas žmogus“, - sako pašnekovas.

R. Doveika: kunigas turi būti matomas ir girdimas

Kunigas R. Doveika įtakingiausių visuomenininkų sąraše atsidūrė trečioje pozicijoje, surinkęs 218 balsų. Klausiamas apie tai, dvasininkas teigė tiesiog tarnaujantis tikintiesiems.

„Pasirinkau būti kunigu, tarnauti žmonėms, skleisti Evangelijos žinią, bendrauti su kiekvienu, kuris ateina pabendrauti. Šalia to, kad žmonės yra politikai, ekonomistai ar tiesiog žinomi žmonės, jeigu jie save priskiria tam tikrai religinei bendruomenei, priklauso Katalikų Bažnyčiai, tai tenka jiems patarnauti sielovadiškai“, - teigia R. Doveika.

Kunigas dažnai regimas tarp garsių asmenų, dalyvauja labdaros renginiuose, visuomenės gyvenime, tuokia įžymius žmones, pavyzdžiui, politiką Antaną Guogą, televizijos laidų vedėją Aistę Stonytę, Algirdo Brazausko anūkę Laimą Barborą, Astą Valentaitę ir taip toliau. Kai kurie jų išsiskyrė, kiti gyvena laimingai ir atveda kunigui krikštyti savo vaikus.

Šiuo metu R. Doveika vadovauja Pilaitės parapijai Vilniuje. Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijoje jis neužima pareigų.

Klausiamas, ar besistengdamas pritraukti tikinčiuosius imasi kokių nors ypatingų metodų, R. Doveika sakė darantis tą patį, ką ir kiekvienas kunigas. Pasiteiravus apie išskirtinį jo populiarumą, kuris lemia, jog dvasininkas dažnai minimas žiniasklaidoje, R. Doveika paminėjo, kad kunigu tampama ne sau, o kitiems.

„Kiekvienas kunigas turi būti matomas, turi būti girdimas savo aplinkoje, savo bendruomenėje, visuomenėje, jis turi išnaudoti jam suteiktus talentus“, - sako R. Doveika.