Gyventojai piktinasi, kad taip, kaip ir visi mokėdami kelių mokestį, priversti bristi purvą ir kęsti kitus nepatogumus.
Nusiplovė rankas
Ginduliai kartu su dar keletu gyvenviečių, į kurias prieš keletą metų plūstelėjo klaipėdiečiai, priklauso Klaipėdos rajono Sendvario seniūnijai.
Pasak seniūno Juozo Lingio, atsakomybė už nesutvarkytą aplinką turėtų gulti ant sklypų, kvartalų planavimo organizatorių pečių. Pigiau nusipirkę žemės ūkio paskirties žemės ir keisdami jos paskirtį, jie įsipareigojo užtikrinti visos infrastruktūros įdiegimą: vandentiekio, kanalizacijos, elektros, kelių.
Tačiau, J.Lingio teigimu, realybė buvo kitokia – per statybų karštinę organizatoriai tik išdalino sklypus ir nusiplovė rankas. Todėl dabar žmonės jaučiasi suklaidinti ir įklampinti, privalantys įrenginėti tai, apie ką anksčiau nė negalvojo.
Prie pinigų – eilės
J.Lingis pasakojo, kad kasmet rajono savivaldybė taip pat skiria lėšų kelių remontui, tačiau finansiniai ištekliai riboti. Rajone – vienuolika seniūnijų ir visos laukia savo eilės. Pavyzdžiui, šiems metams trijų milijonų litų prašiusi Sendvario seniūnija gavo vos 100 tūkstančių. Tad, seniūno teigimu, tikėtis stebuklo neverta, bus tik šiek tiek aplopytos didžiosios duobės.
Kelias virto paklode
Tačiau ir patys gyventojai nesaugo bendro turto. Kelių danga Ginduliuose – plona, trijų centimetrų storio, tačiau ja nepaisydamos kelio ženklų važiuoja sunkiasvorės mašinomis, vežančios keliasdešimt tonų sveriančius krovinius – gabenamos statybinės medžiagos naujai statomiems ir įrenginėjamiems namams.
„Šiemet, kai beveik nebuvo žiemos, kelio danga tapo lyg suglamžyta paklodė, atsivėrė tiek duobių, kad nežinau, nuo ko pradėti“, – guodėsi seniūnas.
„Galiu pasakyti, kad tos gerovės greitai nebus. Reikėtų žmonėms patausoti savo naujas mašinas ir įsigyti guminius batus“, – pusiau juokais patarimą davė J.Lingis.
Tėvai – vaikų taksistai
Prasta kelių būklė – ne vienintelis skaudulys, sopantis naujakuriams. Pasak nekilnojamojo turto agentūros „Oberhaus“ Klaipėdos regiono skyriaus vadovo Gedimino Valantino, keletas jų agentūros klientų jau pardavė namus užmiestyje ir grįžo į miestą.
Nors toks kraustymasis dar netapo visuotiniu, tačiau paliekantieji gyvenvietes pasakoja apie tas pačias problemas. Tad jei jos nebus sprendžiamos, grįžtančiųjų į miestą skaičius gali išaugti.
G.Valantinas teigė, kad klientai vieną iš nepasitenkinimo priežasčių nurodę susisiekimo su miestu nebuvimą. Šeimoje, auginančioje vaikus, vienas tėvų turi atsisakyti darbo ir tapti šeimos taksistu: vežioti atžalas į mokyklas, darželius, būrelius ir atgal. Yra vos keletas maršrutų iš miesto į kai kurias gyvenvietes, bet jų grafikas nepatogus, o kai kurie autobusai važiuoja vos keletą kartų per savaitę.
Veja pas rajono valdžią
Keleivių pervežimo įmonių savininkai teigė negalintys patys savarankiškai formuoti ir organizuoti maršrutų. Pasak vienos jų vadovo Vytauto Milinavičiaus, tai – savivaldybės rūpestis.
„Visos gyvenvietės, kaimai, sodų bendrijos aplink Klaipėdą paliktos likimo valiai“, – teigė V.Milinavičius. – Teritorija priklauso rajono savivaldybei, o gyventojų dauguma – klaipėdiečiai. Todėl išeina kažkokia „abrakadabra“ – miesto valdžia veja pas rajono valdžią, o ta sakosi, kad gyventojai – klaipėdiečiai, dirbantys Klaipėdoje ir nemokantys rajono biudžetui jokių mokesčių, tad ir pretenzijas reiškiantys ne tuo adresu“.
Vežėjų teigimu, jie apskaičiavę, kad dabar būtinos bent šešios septynios naujų maršrutų kryptys.
Užsuka tik į Jakus
Iš Gargždų autobusų stoties besidriekiantys maršrutai taip pat nesiekia naujųjų gyvenviečių. Pasak bendrovės „Vežeta“ vyriausiosios buhalterės Birutės Kalvaitienės, įmonės transportas užsuka tik į Jakų gyvenvietę populiariausiu maršrutu Klaipėda–Vėžaičiai.
Yra dar vienas – Plikių kryptimi, ten taip pat įsikūrę nemažai klaipėdiečių. Tačiau į Klaipėdą jie jau turi vykti kitu transportu.
Laukia viaduko
Kol kas vienintelė išeitis – įsikūrusių kvartalų administratoriams patiems organizuoti užsakomuosius reisus ir samdyti vežėjus. Albinas Paulauskas, vienos maršrutinių taksi įmonės savininkas, tikino, kad jo bendrovė veža užsakytu maršrutu iš Tauralaukio į Žaliąjį slėnį.
Tačiau iki Tauralaukio tenka atvykti miesto transportu. Autobusas į slėnį kursuoja tris valandas rytą ir keturias po pietų. Dažniausiai į mokyklas važiuoja vaikai, taip pat Žaliajame slėnyje namų tvarkytojomis, auklėmis dirbančios moterys.
Pasak A.Paulausko, jei per dvejus metus, kaip žadama, bus pastatytas viadukas, bus galima galvoti ir apie maršrutą į miestą per Tauralaukį. Taip žmonės, vykstantys iš Klaipėdos į slėnį ir atgal sutaupytų pinigų nes nuvažiuoti būtų galima be persėdimų.
Tvarka lyg prieškary
Kita naujakurių problema – nė vienoje gyvenvietėje neveikia vaikų darželiai ar mokyklos. Vieninteliai Jakų ir Naujųjų Jakų gyventojai turi galimybę leisti vaikus į pradinę mokyklą, priklausančią Gargždų „Minijos“ vidurinei.
Pasak pradinės mokyklos mokytojos Daivos Kisielienės, čia mokosi 25 vaikai, iš jų – ketvirtadalis naujai atsikėlusiųjų uostamiesčio gyventojų. Kadangi klasės mažos, jos yra jungtinės, kaip būdavo smetoninėje Lietuvoje. Vienoje klasėje sėdi pirmos ir trečios klasės moksleiviai, kitoje – antrokai ir ketvirtokai. Tačiau, pasak D.Kisielienės, tai neturėtų trikdyti, nes vienoje patalpoje mokosi vidutiniškai šešiolika vaikų, tad mokytojas gali skirti pakankamai dėmesio kiekvienam.
Vyresnieji, baigę pradinę, toliau mokosi uostamiesčio mokyklose. Jakų pradinės mokyklos statusas keičiamas nebus, nes įsikūrusi nedideliame buvusios radijo stoties pastate. Bet, pasak D.Kisielienės, susisiekimas iš uostamiesčio su jų gyvenviete yra patogus, – maršrutinis autobusas Klaipėda–Jakai kursuoja kas valandą, tad nė viena uostamiesčio mokykla nesiunčia mokyklinio autobuso Jakų moksleiviams vežioti.