Darbo ir autorinės sutartys

Vienų ar kitų sutarčių pripažinimas autorinėmis tampa skaudžiu klausimu tiek mokestine tiek ir socialinių garantijų prasme. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas nustato, kas yra autorių teisių objektai: „originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas (4 straipsnio 1 dalis).

Autorinės sutarties esmė

Autorinės sutarties dalykas – pagrindas išskirti tam tikras autorinių sutarčių rūšis. · Autorinė sutartis dėl turtinių teisių perdavimo;

· Autorinė kūrinio užsakymo sutartis;

· Autorinė licencinė sutartis.

Pažymėtina, kad civilinės apyvartos, o kartu ir autorinės sutarties objektu gali būti tik turtinės teisės. Autorių turtinės teisės dalyvauja civilinėje apyvartoje įstatymo arba sutarties pagrindu. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas turtinėmis teisėmis pripažįsta (15 straipsnis):

1) atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu;

2) išleisti kūrinį;

3) versti kūrinį;

4) adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį;

5) platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba valdyti, taip pat importuojant, eksportuojant;

6) viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas;

7) viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis;

8) transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).

Autorinių sutarčių ir darbo sutarčių atribojimas

Pirmiausia reikia atsižvelgti į atlygintinumo faktą. Visos darbo sutartys yra atlygintinės, tuo tarpu Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnio 1 dalis numato kitos šalies pareiga sumokėti atlyginimą, jei ko kita nenumato sutartis. Darytina išvada, kad sutartis gali numatyti ir kitaip, be to, nenustatoma ir atlyginimo sumokėjimo forma (tuo tarpu Darbo kodeksas imperatyviai nustato pareigą darbdaviui mokėti atlyginimą pinigais).

Kitas klausimas – sutartinio santykio tęstinumas. Autorinės sutarties pagrindu atsiradęs santykis yra vienkartinis, skirtas tam tikram rezultatui pasiekti, o darbo santykiai pasižymi nuolatiniu pobūdžiu. Įstatymų leidėjas netgi įdeda tam tikrą „saugiklį“, kuris neleidžia autorinėms sutartims susilieti su darbo: nustatoma, kad „negali būti perduodamos teisės į visus būsimus autoriaus kūrinius. Autorių turtinių teisių perdavimas negali būti taikomas kūrinio panaudojimo būdams, kurie autoriaus turtinių teisių perdavimo metu neegzistuoja ar yra nežinomi“.

Ši, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 29 straipsnio 3 dalies, norma svarbi nes jos nesilaikymas nebepaliktų aiškios takoskyros tarp darbo sutarties ir autorinės sutarties, būtų susitariama ne dėl sukūrimo ir perdavimo, bet dėl paties kūrimo.

Autorinės sutarties terminuotumas lemia ir kitą jos elementą – dalyką dėl kurio susitariama (sutarties objektas). Autorinėje sutartyje susitariama dėl autorinio darbo sukūrimo ir (arba) turtinių teisių į jį perdavimo, o darbo sutartimi susitariama dėl darbo paklūstant darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Atsižvelgiant į tai jog darbo sutarties rezultatas (darbo funkcijų atlikimas) yra grynai asmeninio pobūdžio ir nesimaterializuoja kaip darbuotojo nuosavybė, jis skirtingai nei autorinės teisės negali būti paveldėjimo ar perleidimo objektu.

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas nustato autorinės sutarties formą (42 straipsnis): „Autorinė sutartis dėl turtinių teisių perdavimo, autorinė licencinė sutartis ir autorinė kūrinio užsakymo sutartis sudaromos raštu. Rašytinė sutarties forma neprivaloma sutartims dėl kūrinių skelbimo periodiniuose leidiniuose“. Tam tikrais atvejais numatyta išimtis iš rašytinės formos, kurios imperatyviai reikalaujama iš darbo sutarčių (Darbo kodekso 99 st. 2d.).

Aspektas leidžiantis atriboti darbo sutartis nuo autorinių – sutarties šalių santykiai. Kaip jau ir minėta, darbo sutarties pagrindu darbdavys gali reikalauti iš darbuotojo tam tikrų veiksmų atlikimo, darbo nustatytomis valandomis ir nustatytoje vietoje („paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai“ Darbo kodekso 93 str.). Iš autoriaus darbo autorinės sutarties pagrindu galima reikalauti tik paties rezultato, o darbo laiką, vietą ir būdus autorius laisvai pasirenka pats. Autorinės sutarties šalys yra lygios, sudarant sutartis, reglamentuojant santykius bei sprendžiant ginčus.

Klausimas, kodėl būtina atskirti autorines sutartis nuo darbo sutarčių susideda iš dviejų dalių:

1. Tai mokestinis aspektas – autorius moka tik pajamų mokestį (15%). Darbuotojas moka 27 % (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 str. ).

2. Tai socialinės apsaugos klausimas – darbdaviui ir darbuotojui piktnaudžiaujant galimybe sudaryti autorinę sutartį (sudarant autorinę sutartį, nors faktinė padėtis reikalauja sudaryti darbo). Autorius, kuris pagal faktines aplinkybes yra darbuotojas – silpnesnioji šalis, negali pasinaudoti darbuotojams įstatymų teikiamomis garantijomis (netaikomas darbu užmokesčio minimumas – Darbo kodekso 187 str.; lengvatos ir garantijos besimokantiems – Darbo kodekso 209, 210 str.; ir kt.)

Straipsnyje išdėstyta nuomonė nepretenduoja į absoliučią tiesą. Tai autoriaus nuomonė aktualiu klausimu, grindžiama Lietuvos Respublikos teisės aktais, kuriai pritarti ar ne, yra kiekvieno asmens teisė.

Konsultacijas rengia VšĮ “Vilniaus universiteto Teisės klinika” – nemokamos teisinės konsultacijos, Vilnius, Vilniaus g. 25; tel: [phone]; el.paštas: [e-mail] ; www.teisesklinika.lt