Santuoka braška, galop subyra. Atlikėjas iš buvusios žmonos pareikalauja 100 000 litų. Prasideda karas spaudoje. Iš atlikėjo burnos sklinda nebe romantiškos meilės dainos, bet: „Mano kraują geria kažkokia prielipa“, „Nuimkite nuo manęs šitą erkę!“, „Padla, aš tave užmušiu!“... Pagrindinė herojė ašarodama stebisi: „Aš įsimylėjau labai romantišką, korektišką, švelnų, jausmingą vyrą. Mokantį mylėti ir priimti meilę. Tokį žmogų mačiau jo dainose. Bet gyvenime to nebuvo“. O galėjo būti kitaip? Negalėjo. Mat ji įsimylėjo ne Dambrauską, o jo įvaizdį: „Aš rudeninis paukštis rudeninis“.
Popdainos — mini serialai, nes ir jose — iliuzija: meilės, visaverčio gyvenimo, svajonių princo. Nereikia įtempti dėmesio, nereikia nieko galvoti, tik atsipalaiduoti ir mėgautis svajojant apie tokį gyvenimą, kuris ten apdainuojamas. O išdainuojamos — tai puikiai perpratę sėkmingiausi popmuzikos atstovai ir iš to susikrovę nemažus turtus — stebuklinės ar buitinės pasakos su pabaiga „Ir jie ilgai ir laimingai gyveno“.
Žinoma, nejučia klausytojas svajones suprojektuoja į patį dainininką. Ir jei daugelis skiria vaidmenį bei jį atliekantį aktorių teatre, tai dainininką žmonės tapatina su jo dainomis, priskirdami jos atlikėjui ir tas moralines vertybes, kurias jis pateikia dainose: jei jis dainoje atsiprašo, tiki, kad ir gyvenime jis turi sąžinę ir yra garbingas. Jei dainuoja apie amžiną meilę, tiki, kad ir gyvenime jis sugeba iš tikrųjų mylėti, o ne tik pakampėse su olialia tipo pupytėmis nuleidinėti. Šią fikciją dainininkai dar perkelia į interviu, patvirtindami, kad jie tikrai tikrai nesiskiria nuo savo atliekamų dainų.
Tačiau tie interviu taip pat yra tik Žvaigždžių įvaizdžio dalis, dar viena jų daina, mažai sietina su tikrove. Taigi. Į sceną išeina išsičiustijęs frantas, giedantis apie amžiną meilę. Nulipusi nuo scenos tokia lakštingala gyvenimo būdo laidose bei žurnaluose rimtu veidu pačiulba pora išmoktų, pageidavimų koncertų sveikinimams tinkančių posmų apie tauriausius jausmus. Yra net gudručių, kurie sumąsto visas savo dainas paskirti žmonai — vienintelei mūzai ir įkvėpėjai. Tiesiog dievai, nužengę į žemę, tobulybių tobulybės. O jei dar toks pamerkia akį per koncertą, arba priėjus po koncerto pasakyti komplimento, pasiūlo pasišnekėti „apie kūrybą“ prie kavos puodelio?
Ar įmanoma nesusileisti nuo tokios tobulybės, atkreipusios į tave, paprastą mirtingąjį iš salės, t.y. masės, dėmesį? Ar galima neužkibti ant šio kabliuko? Sakoma, nuėjus į lovą su Žvaigžde, nueini į ją su svajone, t.y. tuo įvaizdžiu, kurį suformavo žiniasklaida ir jo dainuojamos dainos, o atsikeli jau su realiu žmogeliu. Ar įmanoma prisiklausius Žvaigždės giesmių scenoje, nueiti į lovą su realiu žmogumi?
Sunku, bet įmanoma. Reikia tik paklausti savęs, o koks turi būti žmogus, kad veržtųsi į didžiąją sceną? Ir būtent — popsceną? Popkultūra yra hedonistinė, taigi ir jos atstovai kitokie būti negali. Vadinasi, jų galvelės veikia kaip automatinė pavarų dėžė: pinigai, turtai, maistas, seksas. Nemirštantys iš kuklumo — dažnai eiliniai muzikiniai duomenys kompensuojami didelėmis ambicijomis ir savimeile, kuri yra varomoji tokių žmonių jėga. Juk šimtai, jei ne tūkstančiai, kasmet baigiančių muzikos mokyklas, sugeba tikrai ne prasčiau dainuoti nei pripažintos žvaigždutes, bet renkasi mažiau rizikingas, stabilesnes profesijas.
Į didžiąją sceną veržiasi tik tie, kurie trokšta garbės, pripažinimo, nori sureikšminti savo ego — neišvengiamai egoistai bei arogantiški žmonės. Vadinasi, lygiavertės partnerystės iš jų tikėtis neverta. Maža to, toks žmogus bus visiškai priklausomas nuo aplinkinių simpatijų ir pripažinimo. Be jų jis jaučiasi niekas, iš to — jo jautrumas ir nepakantumas kritikai. Todėl išgirdę bet kokį kritišką žodį viską sudramatizuos, negirdės, ką jūs iš tiesų norite pasakyti.
Šie žmonės linkę viską išpūsti, išlenkti pasaulį pagal savo kurpalį, todėl mielai savo kaltę projektuoja kitam. Vadinasi, labai tikėtina, kad norėdami išsisukti nuo nemalonios jiems tikrovės, pakritikuoti užpuls jus priekaištų lavina, nes geriausia gynyba tokiems žmonėms — puolimas. Dėl to, kad jų savigarba remiasi vien išoriniais dalykais — kitų nuomone, ją apskritai pakirs bet koks kritiško vėjelio dvelksmas, todėl darysite mirtiną nuodėmę kritikuodami: jis prasilenkia su kritika, jis žavus savaime, vertas nesąlygiškos aklos meilės, jis kitokios nei nori, nei sugeba pripažinti. Jis paniškai bijos tapti nevertas meilės (publikos).
Tęsinį skaitykite žurnale „LILIT“
Taip pat naujausiame „LILIT“ numeryje:
Aktorius Kostas Smoriginas – mylimas ir nekenčiamas
Viena kelyje: garsiausios visų laikų keliautojos
Pirmojo pasaulyje supermodelio Janice Dickinson istorija
Moteriškas saviapgaulės įprotis
Vyrai, bijantys spaudo pase
Skyrybos ir verslo dalybos
Sėkmė be kovos: kodėl verta mokytis plaukti pasroviui
„LILIT“ eksperimentas moteriškame miegamajame
Madingosios vampyriukės, arba Gydymas dėlėmis
Pfalcas, kur liejasi vynas ir gyvenimo džiaugsmas