Tai puikiai atsispindėjo sostinės grietinėlei surengtame pasirodyme klube Forum Palace, į kurį dėl solidžių bilietų kainų negalėjo patekti ne vienas ištikimas “Anties” fanas, kuriam galbūt ne taip gerai pasisekė išnaudoti nepriklausomybės metais atsiradusias progas. O ir pateko į vakarėlį tie, kurie, švelniai tariant, labai santūriai priėmė (o gal ir neklausė) tokių kritikos pliūpsnių, kaip “Ša, inteligente!”, ir visiškai nesuprastų tokių dainų, kaip “Draugui Tatatavičiui”.
Ir tam jie turi savų priežasčių. Juk turbūt nereikia aiškinti, ką reikštų gausiai žurnalų apie sveikatą skaitytojų miniai tokia daina, kaip “Ko tu stovi?”, nutukusiems ir laimingiems portfelių pilotams – daina “Funkcionieriai” arba neužmirštamas “Alio alio”, ką reikštų kriminalizacijos bangos ir ją lydinčių gąsdinimų į siaubą nugramzdintai miniai siaubingoji “Mafija”, ką reikštų garsusis “koveris” “Zombiai” tiems, kurie sėkmingai bendrauja su tarptautinėmis srovėmis – nuo monopolijų iki nusikaltėlių.
Turbūt visi jau “nusiramino” ir nebesuka sau galvos – jie gavo tai, ko nusipelnė, jie išsikovojo laisvę ir dabar gali ja džiaugtis, ploti katučių naujoms statyboms, naujiems supermarketams, naujoms šviesioms gatvėms, kuriomis kasdien prazvimbia naujutėlaičiais automobiliais. Vakarais su savo laimomis važiuoja į sodybas, kur ir žiemą skina dirbtines alyvas, auginamas po stiklu, mobiliaisiais telefonais susitarinėja dėl sumų, papuoštų ne vienu nuliu, Naujų metų sutikti gali važiuoti į Angliją ir Afriką, padarę kartais labai jau nevertus žygdarbius tikisi gauti medalį ir bijo, kad kitą dieną kas nors paklaus” ar viską jau padarei, draugas Tatatavičiau”. Tuo tarpu kitiems lieka bijoti minėtosios “Mafijos”, kontrolierių ir kitko, nuo ko kažkada taip bandė atgrasinti laisve kvėpuojantys “Anties” jaunuoliai.
Taip, socialistinio realizmo mitai ir realybė gyvi, jų nereikia ieškoti kažkur, kur mūsų nėra, nes jie yra čia pat. Tik tada mes ne tik žinojome, bet ir norėjome pašiepti virš mūsų galvų stingstančią tikrovę, o dabar nebenorime prisipažinti tapę šiurpios kritikos persmelktų dainų objektais. Net ir mūsų turimi “idealai” – pilietinė visuomenė, ėjimas į Europą, galbūt tada būtų tapę įkvėpimu sveiko cinizmo ir sarkazmo kupiniems “Anties” tekstams.
Laikai keičiasi – vakarykščiai tikslai pasiekti. Ir Algirdas Kaušpėdas, dabar solidus verslininkas, vietoj įspūdingo, šokiruojančio grimo renkasi įprastinę savam luomui tinkamą aprangą. Pažaidėme - užteks. Galbūt. Bet ar tada menas pajėgus išlikti nonkonformistiniu? Ar tai, ką “Antis” kūrė prieš devyniasdešimtuosius, buvo tikslas, ar tik priemonė? Ir ar pasiekti tikslai neužgesina iniciatyvos, kaip gali užgesinti tiek cinizmą, tiek rūpestį.
Turime tokios kūrybos pavyzdžių, kai išsvajotieji idealai nesuteikia laimės, ir taip buvo ne vienam literatūros klasikui. Kai kada norisi kažko daugiau, nei materialinės gerovės užsitikrinimas ar saugumo garantijos. Įdomu, kokie dabar galėtų būti “Anties” tekstai ir prieš ką jie būtų nukreipti. O gal tokiu atveju, kaip jau esame įpratę, imtume ieškoti priešų iš anapus?
Praėjusios savaitės įrodė, kad esama ir tokių. Ir todėl šeštadienio mitinge prie Prezidentūros norėjosi sudainuoti kurią nors vieną iš “Anties” dainų – “Zombius” ar “Kažkas atsitiko”. Pirmoji pašieptų toli gražu ne begalinę atsibasčiusių ir mūsų kasdienybę nešvariu tinklu apraizgiusių zombių galybę, antroji, tiksliau, pirmieji jos žodžiai “Kažkas atsitiko” vaizduotų mus pačius, kuriuos, pasak ano vokiečių mąstytojo, dar sykį reikėtų atkerėti – nuo skandalų, nuo medijų skurdinamo gyvenimo, nuo rutinos ir nuo stagnacijos.
Galbūt gruodžio 12 dieną į Sporto rūmus galės susirinkti margesnė, guvesnė ir šiltesnė minia, kuriai bus ne vis tiek, ką prieš daugelį metų dainavo “Anties” lyderis, galbūt ten dar sykį mums bus leista pajusti tą tiesos ir dorovės pulsą, kurį jautė minios žmonių dainuojančios revoliucijos metais? Muzika turi skambėti visiems, kuriems ji patinka.
