„Iš tiesų nemažai istorinių pastatų atrodo tarsi tuščia vieta, tačiau kai kuriuose objektuose išryškinta simboliška, embleminė praeities idėjų koncepcija. Manau, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai – vienas geriausių tokios sėkmės pavyzdžių. Istorija ne visuomet, netgi retai, būna graži. Dažniausiai ji – bjauri. Tačiau architektūra neturi vengti jos parodyti“, – prieš trejus metus viešėdamas Vilniuje kalbėjo architektas Massimiliano Fuksas.
„Romoje yra nemažai pastatų, iškilusių Benito Mussolini valdymo laikotarpiu. Tačiau mes jų negriauname. Tai mūsų praeities dalis. Ir dažnai tai – labai gera architektūra. Kaip ir Koncertų ir sporto rūmai. Mano manymu, tai labiausiai atitinkantis tarptautinę dvasią šio laikotarpio Vilniaus pastatas“, – epitetų sovietmečiu iškilusiems rūmams nestokojo lietuvio ir rumunės šeimoje gimęs pasaulinio garso architektas.
36 įgyvendinti ir tik pradėti statyti projektai, 22 iš jų sukurti nuo 1995 iki 2005 metų – tokia M. Fukso kūrybos skalė. Tiesa, internetiniame architekto kūrybos puslapyje Vilniuje ruošiamo projekto nėra.
„Ačiū už pastabą – kaip tik šiuo metu atnaujiname savo archyvą“, – telefonu atsiliepusi teisinosi M. Fukso sekretorė. Įdomu, kiek laiko tam reikia – juk kitą vasarą sueis dveji metai, kai vilniečiams buvo pristatyta šio projekto vizija.
Žodžiai neatitiko darbų
„Kas yra architektūra? Tai – pavidalas. Tai – forma. Tai – demokratija ir simbolis. Sunaikindamas pastatą sunaikini pavidalą ir formą, bet ne architektūrą. Kai sunaikini idėjos simbolį, sužeidi daugiau nei pastatą – tu įskaudini žmones ir demokratiją“, – lyg poezija skamba M. Fukso žodžiai. Bet jie ne visada atitinka darbus.
2005 metų liepą architekto pristatytame projekte Vilniaus koncertų ir sporto rūmų nebeliko. Jis anaiptol neišsižadėjo geros nuomonės apie šį objektą – tiesiog savo veiksmus teisino tuo, kad rūmai tuoj sugrius ir jų išgelbėti esą neįmanoma.
„Yra idėja suplanuoti erdvę aplink stadioną, įkurti prekybos centrus bei konferencijų sales. Tai, kad šis projektas yra miesto viduryje, daro jį sudėtingą. Bet mes turime grąžinti miestui tuos dalykus, kurie buvo iš jo išstumti 1970-aisiais“, – kalbėjo M. Fuksas.
Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis teigė, kad mąstant apie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų ateitį reikia apsvarstyti ir jų griovimo, ir išsaugojimo variantus.
„Mano, kaip architekto, nuomone, pastatas yra statytas pats sau. Bet koks jo išplėtimas jam pakenktų – tai sunkiai judinama konstrukcija“, – tikino M. Pakalnis. Jis pridūrė, kad vizualiai Koncertų ir sporto rūmai nebūtinai yra skirti šiai vietai. Architektas įžvelgia mastelio problemą, pilies ir šio pastato santykio bėdų, be to, aplinka prie rūmų, jo teigimu, irgi nedera. Pašnekovo tikinimu, nors šis pastatas vertingas kaip neobrutalizmo kūrinys – toje vietoje turėtų būti kas nors kita.
„Jeigu Koncertų ir sporto rūmai bus griaunami, reikia žiūrėti, kas jų vietoje bus pastatyta. Jeigu rezultatas panašus į Londono Big Beną, Paryžiaus Eifelio bokštą arba Bilbao Gugenheimo muziejų – tuomet gali rinktis. Bet turi turėti, iš ko rinktis“, – griežtą „Vilniaus plano“ poziciją dėstė M. Pakalnis. Jo teigimu, šio M. Fukso projekto tikslas – pasaulinio muziejinio tinklo atėjimas į Lietuvą, todėl kalbama apie aukšto rango architektūrą.
„Jis turi tapti simboliu. Kaip Sankt Peterburgo Ermitažas ar Niujorko moderniųjų menų muziejus“, – pavyzdžių nestokojo architektas. Šis projektas, kaip tikino M. Pakalnis, turi tapti traukos centru ir savo vidumi, ir išore – kartais kuriam nors pastatui tai pavyksta padaryti. Tačiau idėja neapsiriboja vien pastatais – tai šios miesto dalies plėtros planas.
Derybos baigiasi ar prasideda?
Kol kas vis dar kalbama tik apie idėją. Ir Ūkio banko investicinei grupei (ŪBIG) atstovaujančios bendrovės „Alora“, ir savivaldybės tikinimu, projektas kol kas tik derinamas – apie statybų pradžią kalbėti vengiama.
Pasak M. Pakalnio, birželį tarp Vilniaus savivaldybės ir ŪBIG pasirašytos sutarties įsipareigojimai dėl objektyvių priežasčių dar nėra vykdomi, nes šioje teritorijoje reikia atlikti tyrimus, nustatyti buvusių žydų kapinių ribas. Taip pat pradėti susiję su Vilniaus koncertų ir sporto rūmais namų darbai: imamasi nustatyti pastato būklę, jo architektūros vertę.
„Tai tik pati pradžia. Galima sakyti, kol nebus atsakyta į visus anksčiau suminėtus klausimus – jokių procedūrų pradėti neįmanoma“, – kirste nukirto „Vilniaus plano“, įpareigoto parengti šios teritorijos detalųjį planą, atstovas. Bendrovės „Alora“ atstovas ryšiams su visuomene Mindaugas Majauskas buvo lakoniškesnis: kol viskas derinama, nesinori nieko kelti į viešumą.
Kitaip nei M. Pakalnis, „Aloros“ atstovas teigė, kad šiuo metu derybos eina pabaigos link, kelis kartus per savaitę vyksta susitikimų su savivaldybės atstovais.
Dabartinė vizija netenkina
M. Majauskas patarė susilaikyti nuo kritikos tol, kol nėra patvirtintas galutinis planas. Jo teigimu, M. Fuksui buvo pateikta koncepcija, kas šiame projekte turėtų būti – ne kokio aukščio pastatai, ne detalusis planas, o tiesiog vizija, kaip ši miesto dalis turėtų būti išplėtota. Ten turėtų būti stadionas, konferencijų salė, gyvenamieji namai.
„Kokia jų spalva ir dizainas, ar ten turi būti penki maži gyvenamieji namai, ar vienas didelis – viskas yra dar tik diskusijos“, – į gilesnius pamąstymus nesivėlė M. Majauskas. „Ir savivaldybė, ir šalies Vyriausybė nori, kad toje vietoje stovėtų nacionalinis stadionas. O tai turi atsipirkti, tad jiedvi turi arba paremti projektą, arba suteikti investuotojui galimybę stadioną išpirkti“, – tikino „Alora“ atstovas ir pridūrė, kad stadionas be gyvenamųjų pastatų bus negyvas.
M. Pakalnis prognozavo, kad kai ŪBIG pateiks galutinę teritorijos plėtros viziją, kils daug diskusijų. „Dabartinė vizija manęs tikrai netenkina. Visų pirma tai turi būti perdaryta aukštingumo požiūriu. Gedimino pilį ir Senamiestį reikia gerbti“, – daugiausia derinimo pareikalausiantį aspektą įvardijo architektas.
Dar pernai oficialiai pareikšta Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pozicija – irgi kategoriška: „Tikime, kad penkioliktais nepriklausomybės metais visuomenė jau yra pakankamai stipri, kad tokie siūlymai nenukeliautų toliau nei eskizai“.
Neapsispręsta dėl stadiono
Funkciškai M. Pakalniui priimtiniausia viešoji erdvė, viešojo objekto – kultūrinio centro, stadiono – atsiradimas. „Tai superidėja. Galimas gražus miesto centro pratęsimas. Tačiau kad šią idėją įgyvendintume, reikia atsvaros kitoje vietoje, kad būtų atgauta dalis investicijų. Todėl iškyla kitos paskirties pastatų poreikis“, – šalia upės išdygsiančių gyvenamųjų namų svarbą apibūdino pašnekovas.
Jis pridūrė, kad teritorijos daugiafunkciškumas nėra blogai: juk stadionas gyvas tik per renginius, o daug įvairios paskirties pastatų įkvėptų gyvybę dar vienai miesto daliai. Toks savivaldybės sprendimas kertasi su užtrenktomis durimis „Rubicon Group“ siūlymui aplink Vilniuje esančią „Siemens“ areną pastatyti gyvenamųjų namų kvartalą, nors šis būtų daug toliau nuo centro nei ŪBIG projektas. Kalbėdamas apie stadioną M. Pakalnis nesiryžo pareikšti tikslių prognozių.
„Galimi įvairūs scenarijai: projektas gali būti įgyvendinamas ir iš investuotojų, ir iš valstybės lėšų. Viskas priklausys nuo susitarimo. Mano žiniomis, valstybė irgi dar nėra apsisprendusi, kaip elgtis“, – tikino „Vilniaus plano“ atstovas.
Yra ir kita medalio pusė. LAS Vilniaus skyriaus valdybos pozicija dėl būsimo stadiono – gana kategoriška. Susidarius palankiai situacijai alternatyvaus Šeškinės stadiono sklypas gali būti panaudotas kitiems tikslams. Todėl, LAS nuomone, išlieka pavojus, kad ne tik Vilnius, bet ir Lietuva – vienintelė šalis ir jos sostinė Europos Sąjungoje – liks be universalaus atitinkančio pasaulinius standartus stadiono.
Ši nuomonė grindžiama tuo, kad tokiam stadionui su 10-50 tūkst. vietų žiūrovams reikalingas 10-15 hektarų sklypas, o Vilniaus savivaldybės ir ŪBIG sutartyje visam pastatų kompleksui numatyta vos didesnė nei 11 hektarų teritorija. „Manome, kad būtina užsitikrinti realias būsimo stadiono kokybės garantijas“, – griežtai skamba LAS patarimas.
Kur dingo trečias brolis?
„Investuosime tiek, kiek reikės“, – per projekto vizijos pristatymą entuziastingai kalbėjo bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis. Šiuo metu bendrovė su projektu nebesiejama. Kodėl? „Hanner“ atstovai komentuoti atsisako. M. Pakalnis teigė priežasčių nežinantis, o vėliau pridūrė nesąs kompetentingas apie tai kalbėti.
ŪBIG atstovas M. Majauskas irgi nebuvo konkretus: „Bendrovės kartu darė darbą, o jį atlikus ŪBIG liko viena. Galima sakyti, tai buvo bendradarbiavimas tam tikrame etape. „Hanner“ dalyvavo kuriant koncepciją, o visa kita – šiųdviejų bendrovių reikalas“.
„Turint omenyje kitus investuotojus, kol kas yra vienas – ŪBIG. Jei prireiks patirties kurioje nors srityje, gal bus ieškoma kitų kompanijų“, – tikino M. Majauskas, pokalbio pradžioje minėjęs, kad investuotojai paaiškės prasidėjus statybos darbams. Tuomet, pašnekovo tikinimu, bus galima klabėti apie tai, kokia suma bus investuota – investuotojų negalima ieškoti, kol nėra paruoštas projektas, nes tokiu atveju kompanijų, norinčių investuoti, neatsiras.
M. Fukso projektui – švedų kritika
„Patys žinote, iš kelių statybų Vilniuje buvo skelbti projekto konkursai. Yra investuotojas, ir jis pats pasirenka“, – paklaustas, kodėl bendradarbiaujama būtent su M. Fuksu, atsakė M. Majauskas.
Jo teigimu, šis architektas buvo pasiūlytas pačios savivaldybės tuomet, kai vyko derybos dėl projekto koncepcijos. Investuotojams susitikus su M. Fuksu, abiejų pusių mintys sutapo, ir buvo nuspręsta rinktis būtent italų architektą.
„Prieš tai vieną projektą siūlė švedai, bet miestas pageidavo modernesnės architektūros, tad jų paslaugų atsisakyta“, – apie prieš kelerius metus svarstytą alternatyvą pasakojo M. Majauskas.
Švedų bendrovės „Berg Arkitektkontor“ atstovas Svante Bergas pasakojo, kad po pirmo projekto etapo sutartis su ja tiesiog nebuvo pratęsta – nei savivaldybė, nei projekto užsakovai priežasčių ir projekto trūkumų neįvardijo. Visa su projektu susijusi medžiaga yra konfidenciali.
Paprašytas pakomentuoti naująjį M. Fukso projektą, S. Bergas tikino, kad stadiono ir kultūrinio centro sujungimas aikšte yra toks pat, kaip ir švedų siūlytame projekte. „M. Fuksas pasirinko ryškų futuristinį požiūrį, išreikštą labai paviršutinišku, sunkiai įgyvendinamu būdu. Tokie projektai negali būti įgyvendinti neturint ekonomiškai pagrįstų pastatų funkcijų“, – kritikos negailėjo S. Bergas.
Pašnekovas tikino, kad jų pateikta koncepcija turėjusi nuodugnius profesionalų atliktus apskaičiavimus, bylojančius apie galimybes įgyvendini projektą. „Atsižvelgdami į kliento pageidavimus ir miesto planuotojų reikalavimus, savo projekte atsisakėme aukštuminės statybos. Mūsų koncepcijoje buvo pasiūlyta vien žemaaukštė statyba – ji, kitaip nei M. Fukso dangoraižiai, tikrai nebūtų galėjusi pasigirti savo plotu“, – teigė S. Bergas.
M. Fukso pasiūlytos stadiono vizijos S. Bergas komentuoti nesiryžo – eskize, pasak pašnekovo, atskleidžiama labai mažai funkcijų ir geometrinių sprendimų. „Mūsų pasiūlytas stadiono projektas buvo integruotas į miesto kraštovaizdį, šalia sukuriant komercinę erdvę tam, kad būtų atgaivinta šalia besidriekianti gatvė“, – teigė S. Bergas ir pridūrė, kad kitoje teritorijos dalyje buvo atlikta transporto srautų ir pastatų apimties skaičiavimų.
M. Pakalnis švedų pasiūlyto projekto komentuoti negalėjo, nes su juo, kaip pats tikino, nebuvo išsamiai susipažinęs. Be šio projekto, buvo dar ir lietuvių architektų pasiūlyti sprendimai: Kęstučio Pempės vadovaujama architektų grupė siūlė rūmų rekonstrukcijos projektą, Tadas Balčiūnas projektavo stadioną, darė jo detalųjį planą, savo siūlymų pateikė ir Algirdas Kaušpėdas.
„Šioje srityje atliktas didžiulis įdirbis, bet viską, kas geriausia, reikia sudėti į viena. Svarbiausia – pajudėti iš mirties taško“, – į kalbas apie alternatyvas M. Fukso projektui nesileido „Vilniaus plano“ atstovas.
Ieškovai apsiginklavę argumentais
Šių metų rugpjūčio 17 dieną Vilniaus apygardos administracinį teismą pasiekė skundas dėl Kultūros paveldo departamento (KPD) Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 metų liepos 4 dienos posėdžio sprendimo įrašyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus į Kultūros vertybių registrą. Ieškovas – ŪBIG.
„Toks atvejis – pirmas Lietuvos teismų istorijoje“, – tikino KPD Juridinio ir personalo skyriaus vadovo pareigas laikinai einantis Andrius Vaicekauskas.
Vilniaus savivaldybei šis pastatas buvo parduotas su sąlyga, kad ji vietoj jo įrengs daugiafunkcį kultūros centrą, todėl savivaldybė yra trečias suinteresuotas asmuo šioje byloje. Taip pat tretieji asmenys byloje yra bendrovė Žalgirio sporto arena bei Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Ieškovai tikrai nesiskundžia argumentų stoka. Pirmas jų: priimant sprendimą nebuvo atlikti visi reikalingi Vilniaus koncertų ir sporto rūmų istoriniai bei fiziniai tyrimai, tik nurodyti šaltiniai, kuriais taryba esą rėmėsi šiam aktui surašyti. Skunde remiamasi ir profesoriaus, habilituoto daktaro Jurgio Bučo nuomone.
„Kyla abejonių, ar įrašymo procedūra nėra genama paniškos baimės, kad kitoje Neries pusėje, prieš Senamiesčio šerdį, neatsirastų naujos statybos“, – rašoma dokumente. Taip pat abejojama, ar šis objektas priskirtinas kosmopolitinei konstruktyvizmo, o ne brutalizmo architektūrai.
J. Bučas retoriškai klausė, ar tokie istoriniai įvykiai, kaip Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas bei Sausio 13-osios aukų minėjimas, yra šio pastato savastis, ar tik sovietmečio atributai.
Skunde rašoma, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai nėra tipiškas pastatas, nes neiliustruoja to meto Lietuvos architektūros etapų raidos, be to, jis nėra svarbus, nes neturėjo įtakos visuomenės ir valstybės plėtrai. „Šiame pastate nėra tragiškų tautos išgyvenimų žymės, ir šio paveldo ženklų išsaugojimas neturi išskirtinės reikšmės istorinei atminčiai“, – dėstoma J. Bučo nuomonėje.
Pasak ieškovų skundo, nebuvo vertinti ir neįveikė atrankos procedūrų tokie objektai kaip greta Vilniaus koncertų ir sporto rūmų buvęs Žalgirio stadiono baseinas, „Lietuvos“ kino teatras bei Vingio parko estrada.
Skundo pabaigoje rašoma, kad Sporto rūmai kultūros vertybe buvo pripažinti ne dėl jų architektūros bei istorinių savybių reikšmingumo, bet iš konjunktūrinės inercijos – įvardijant vertingu bet kokį gremėzdišką ir netobulą, tačiau esą sovietmečio pasiekimų didybę atspindintį statinį.
„Jei Vilniaus koncertų ir sporto rūmai bus įrašyti į saugomų objektų sąrašą, tuomet ir galvosime, ką su juo daryti. Visų pirma šis pastatas yra nesaugus. Kyla ir kitų klausimų: kas rūpinsis juo, kodėl jis stovėjo tiek metų, o pastatu buvo susidomėta tik tuomet, kai ŪBIG nusprendė paruošti projektą? Manau, čia tikrai ne kultūros paveldo problema“, – atstovaujamos bendrovės pozicijai pritarė M. Majauskas.
Neleis niokoti Sporto rūmų
KPD atsiliepime į skundą teigiama, kad į teismą paduoti reikėjo ne departamentą, o Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą. Departamentas atlieka tik administracinę funkciją – sprendžiamosios galios jis neturi.
KPD pareikštoje pozicijoje tvirtinama, kad ieškovas nenurodo, kokių pastato tyrimų reikalauja, be to, pastato būklė negali būti jo reikšmingumą menkinanti aplinkybė. Nors Vilniaus koncertų ir sporto rūmai pripažinti regioninio lygmens paveldo objektu, KPD sutinka su teiginiu, kad pastatas nėra nei tipiškas, nei unikalus.
Atsiliepimo pabaigoje rašoma, kad sprendimas dėl šio objekto skelbimo valstybės saugomu priklausys nuo pareiškėjo sprendimo niokoti ar ne šio statinio vertingąsias savybes. Teismo procesas gali užtrukti iki aštuonių mėnesių, tad kaip savivaldybė žada įvykdyti užmojus – „Vilnius Baltic Centre“ projektą įgyvendinti iki 2009 metų, kai Vilniuje vyks Europos kultūros sostinės renginiai?
„Viename iš Vakarų Europos miestų, regis, Prancūzijos, panašaus daugiafunkcio centro pamatų duobėje buvo surengtas koncertas – tai buvo kaip ženklas, kad kažkas vis dėlto ten bus. Duokdie, kad ir mums šitaip. Reikia tikėtis geriausio“, – būsimo teismo proceso komentuoti nesiryžo M. Pakalnis.
Pernai Italijoje išleistas 45 euro centų vertės pašto ženklas su M. Fukso sukurtu Milano parodų centro atvaizdu. Sakoma, kad esi legenda, jei dar gyvam esant tavo darbai spausdinami ant pašto ženklų. Įdomu, ar M. Fukso sukurtas projektas Vilniuje irgi taps legenda?
