Pradžia - nuo balandžių ir triušių ant stogo
K.Ptakausko pažintis su bonsai prasidėjo beveik prieš dvidešimt metų, kai nusipirko pirmąjį medelį. Didelį gamtos mylėtoją, ant penkiaaukščio namo stogo auginusį balandžius ir triušius, o galiausiai užsitempusį ten pat ir šunį, greit apėmė azartas formuoti mažuosius medelius. „Tai buvo tarsi žaidimas, nes nieko daugiau nežinojau, išskyrus tai, kad čia yra medis, o bet kokį medį įsodinę mes jau turime bonsai“,- su šypsena prisimena Kęstutis.
„Paskui pasistatėme namą ir ėmėme tvarkytis aplinką. Bandžiau padaryti oazę – pievą ir alpinariumą, kuriame prisodinau kininių kadagių. Per trejus metus maža alpinariumo salelė taip iškerojo, kad nežinojau net ką daryti. Tada pradėjau rimčiau domėtis pačiais augalais, kokių jie yra formų, pradėjau augalus kolekcionuoti. Didėjo bonsai kolekcija, nors ir suraišiotų virvutėmis, ne vielomis.“ Kęstutis juokiasi, kad dabar tai būtų medžiaga bonsams formuoti, o tada atrodė jau tikri bonsai.
Japoniškam sodui K.Ptakausko namuose atsirasti padėjo lemtingas atsitiktinumas. Kartą bevaikštant Palangoje, jam į rankas pakliuvusi knygelė „Mažasis sodas”, kurioje buvo japoniško sodo nuotraukėlė.
„Pamatytas vaizdas taip paveikė, kad viduje viskas tarsi persivertė“,- prisipažįsta pašnekovas. „Mintyse jau senokai kirbėjo mintys apie sodą, nes šalia namo buvo žemė, o daržas, lysvės, vištos ir obelys susižavėjimo nekėlė – tai buvo beprasmis laiko švaistymas, kadangi to, kas užaugdavo, nebūdavo kam suvalgyti. Norėjosi padaryti kažką gražaus. Grįžęs suariau lysves, pradėjau kasti tvenkinį.”
Tačiau keisčiausiai naujasis K.Ptakausko pomėgis atrodė kaimynams. Suarus buvusias lysves ir pradėjus vežti čia japoniškam sodui reikalingus akmenis, aplinkiniai ėmė šnabždėtis, esą jų kaimynas visai išprotėjęs – ėmė sodinti akmenis.
Kęstutis prisipažįsta, kad tuomet dar ir pats abejojęs, ar viską daro teisingai. Tais laikais reikiamos literatūros nebuvo, reikėjo ieškoti knygelių anglų kalba, kainuojančių ne vieną šimtą litų, tačiau pakerėtas japoniškų sodų grožio „bonsistas“ jas negailėdamas pirko. Kartą į svečius netikėtai užklydus amerikiečių mokytojai, jos susižavėjimo šūksnis „japanesse garden!” K.Ptakauskui tik patvirtino, kad jis eina teisingu keliu.
Ne kiekvienas virvutėmis apraišiotas medelis - jau bonsai
„Praėjau ieškoti informacijos visame pasaulyje ir žmonių, kurie galėtų išmokyti. Parašiau netgi į Japoniją, prašiau atsiųsti informacijos apie sodus ir bonsai. Gavau atsakymą su nukreipimu, kur ieškoti pagalbos. Paskui mane netyčia susirado lenkai ir pakvietė į pirmą parodą, kad atvažiuočiau su savo medžiais. Labai apsidžiaugiau ir sutikau, mes pradėjome susirašinėti. Tada pradėjau ruoštis parodai, tačiau išėjo taip, kad tais laikais nebuvo galima pervežti medžių. Teko praeiti kryžiaus kelius, kol gavau leidimą – jį teturėjau tik tą dieną, kai jau turėjau išvažiuoti. Vežiau savo medžius, įsivaizduodamas, kad jie gražūs, bet kai nuvažiavęs pamačiau kitus, iš pradžių buvo nelabai smagu. Tačiau tai buvo mano pirmas debiutas”,-pasakoja K.Ptakauskas.
Daug meistrų ėmėsi padėti pradedančiam „bonsistui”. Kęstutis pradėjo mokytis pas įvairius meistrus, važinėti, kol Lenkijoje gavo pakvietimą į Europos kongresą, kuris pirmą kartą vyko Čekijoje. „Jie labai prašė, kad atvažiuočiau, nes jiems buvo įdomu, kad Europoje atsirado dar viena šalis, susidomėjusi bonsai. Čekijoje pamačiau, kiek į tai įtraukta žmonių, kaip tai įdomu, ir užsimaniau šią japoniškos kultūros dalelytę atvežti į Lietuvą. Pradėjau dėl to derėtis. Meistrai tik mojo rankomis, nes aš dar tik dvejus metus dirbau su bonsai, tad su manim nenorėjo net kalbėti. Tačiau aš kiekvienąkart atkakliai to prašydavau. Pritarimo nesulaukiau – per toli, prasti Lenkijos keliai... ir dar milijonas priežasčių. Tačiau vienoje parodoje Varšuvoje neatstojau tol, kol jie sutiko“,- sunkią pradžią prisimena K.Ptakauskas.
Jis neslepia matęs, kad kolegos nelabai rimtai žiūrėjo į tą renginį. „Aš balansavau ant ribos – žinojau, kad bus galas, jeigu bus surasti parodos rėmėjai ir neatvažiuos meistrai, ir atvirkščiai - jeigu atvažiuos meistrai ir nebus rėmėjų...“
Bonsai parodos - prestižinės
Tačiau paroda įvyko su didžiuliu pasisekimu. Paskui –
. Dabar Kęstutis ruošiasi trečiajai, kuri virsta visu japoniškų menų festivaliu. Susižavėję parodos organizatoriaus entuziazmu ir visų lietuvių, ne tik alytiškių, susidomėjimu, japonai į Alytų atveža daugybę savo menų – keramiką, kardus, kaligrafijos meną, ikebanas, arbatos gėrimo ceremonijas, kimono kolekcijas, teatrą.
„Žinojau, kad menininkams, besidomintiems Rytų kultūra, sunku padaryti tokį renginį”,- sako Kęstutis. „Norėjau sukurti Meką, kur jie galėtų atvažiuoti, ir parodyti, ką yra padarę ir šitaip padėtų tiems žmonėms, kurie neatranda savęs lietuviškuose menuose. Žinau, kiek tai padėjo man ir tikėjausi, kad gal kas susidomėjęs neis gerti, žudyti, o galės užsiimti šiais nepaprastai įdomiais dalykais.”
K.Ptakauskas prisipažįsta, kad atskirą tokį renginį suorganizuoti yra labai sunku, nes jis yra brangus. Tokios parodos Europoje laikomos prestižinėmis ir dažniausiai organizuojamos šalia kitų parodų, kad pritrauktų lankytojus. Atskirai vyksta tik Belgijoje ir Vokietijoje. Pvz. Šveicarijoje yra apie 250 bonsai meistrų. Organizuojant parodą, jie visi suneša bent po 3 medžius - jiems nereikia niekur vežti. Į Lietuvą reikia suvežti medžius iš Europos per visą Lenkiją, nes nėra vietinių bonsai meistrų, o tik mėgėjai, atvažiuojantys pas Kęstutį į kursus. O suformavus medį, reikia laukti bent 5 metus, kad jis taptų tikru bonsai.
Didžiausias susidomėjimas bonsai, anot K.Ptakausko, pastebimas labiausiai išsivysčiusiose šalyse – Šveicarijoje, Monake, Lichtenšteine, Vokietijoje, Belgijoje, Anglijoje. Čekija irgi turi apie 60 metų šio japonų meno tradicijas, Lietuva gi – tik trejus, skaičiuojant nuo pirmosios parodos.
Europoje į parodas daug investuoja ir patys miestai, tokiose prestižinėse parodose visuomet dalyvauja prezidentas. Taip auginamas ir miestas, jam skiriamos lėšos.
Kęstutis prisipažįsta, kad jo svajonė – skirti bent vieną parodos dieną vaikams, kad jie galėtų susipažinti su kitos šalies kultūra, pasimokytų japoniškų menų, pamiltų medį ir pradėtų jį auginti.
Miestas be kultūros - miestas be ateities
„Kadangi esu verslininkas, man lengviau kai ką numatyti. Tokiam mažam miestui kaip Alytus yra labai svarbu, kad į jį atvažiuotų turistai. Aš ir Lietuvą matau ne kaip industrinę, o kaip atvirą turizmui šalį, nes pramonę teturime menką. O iš turizmo galime uždirbti pinigus. Nes ką galima atvažiuoti pažiūrėti Alytuje? Mes neturime ką parodyti”,- sako K.Ptakauskas.
Kęstučio įsitikinimu, kuo miestas provinciškesnis, tuo sunkiau yra prasiveržti bet kokiai naujai kultūrai. Žmonės yra suspausti kažkokioje mažoje erdvėje, kur jiems visą laiką buvo kalamos įvairios dogmos, jie suvaržyti stereotipų. Kodėl Alytus yra toks miestas? „Gal dėl to, kad jis buvo dirbtinai sukurtas, žmonės iš kaimų suplūdo dirbti naujai pastatytose gamyklose. Ir pasirodo, kad čia visi svetimi žmonės”,- samprotauja pašnekovas. „Alytus niekada nebuvo kultūrinis miestas. O jei mieste nėra kultūros, jis pasmerktas”,- sako Kęstutis.
„Man įdomu viskas – nesvarbu, ar kiniška, ar japoniška. Kuo mes daugiau žinosime, tuo geriau gyvensime. Juk kas apie šalį gali geriausiai pasakyti? Jeigu tu būsi užsisklendęs, tavęs niekas nežinos. Mes negalime būti gyvi vien tik lietuviška kultūra, turime atsiverti”,-įsitikinęs Kęstutis.
Galėtų pasirodyti keista, kodėl vienam žmogui taip svarbu pakeisti jo gimtąjį miestą, padaryti jį patrauklų ne tik alytiškiams, bet ir miesto svečiams. Juk galima gyventi taip, kaip gyvena daugelis – užsiimti savo verslu, vakare pareiti namo ir valgyti vakarienę prie televizoriaus.
K.Ptakauskas pripažįsta, kad šiuo metu Alytus toks, koks yra, nėra įdomus. Tačiau jis norįs, kad čia gyventų jo vaikai. „Daugelis žmonių pabėga nuo to provincialumo. Ar bėgti ir man? Taip yra lengviausia. Tačiau aš esu pripratęs prie vargo ir tikiu, kad Alytų galima pakeisti. Ir su tuo japonišku sodu, jeigu jis mūsų mieste bus, ir su tokiais renginiais kaip bonsai paroda, kuri virto japoniškų menų festivaliu, miestas gali pasikeisti. Alytuje niekada nevyko diskusija apie tai. Dabar, kalbėdamasis su verslininkais ir ieškodamas parodai rėmėjų aš klausiu, kas gi turi ateiti į mūsų miestą, kad jį pakeistų? Juk neateis nei Jonas, nei Petras, nei Antanas… Vieninteliai, kas gali jį pakeisti, tai jame gyvenantys žmonės. Jeigu mes visi prisidėsime nors po gramą, kažkas pasikeis”- samprotauja K.Ptakauskas.
Savi atrado paskutiniai
Alytiškiai apie Kęstučio namuose sukurtą japonišką sodą sužinojo turbūt paskutiniai. Pirmiausia į šitą sodą atvažiavo amerikiečiai, paskui argentiniečiai, vėliau – ir kitų Lietuvos miestų žmonės. Alytus jį atrado gal trečiais metais, kai K.Ptakauskui gimė idėja suorganizuoti parodą. Apie tai ėmė rašyti laikraščiai, tačiau vis pasigirsdavo alytiškių nuomonė, kad kam jiems ta, esą, svetima kultūra? Paskui prasidėjo didžiuliai susidomėjusių lankytojų srautai – atvažiuodavo autobusai po 50 žmonių, per vieną vasarą apsilankė gal 2500 žmonių. Tada Kęstučiui ir gimė idėja apie didesnį japonišką sodą, kurį būtų galima sukurti mieste.
Japoniško sodo Alytuje idėja
„Susikūriau viziją, galvojau, kad tai bus labai lengva. Tačiau negavau jokio pritarimo, o ir iš Japonijos pusės mačiau, kad tai yra pakankamai sunku. Pradėjau su visais „japonistais“ svarstyti, ar yra galimybių tokį sodą padaryti. Man buvo pasakyta, kad reikia viską įrodyti darbu. Žinojau, kaip japonai rimtai į viską žiūri. Kokią Kiniją gali paprašyti, tai jie iš karto padarytų, o japonai turi įsitikinti, kad tu iš tikro nori,“- pasakoja Kęstutis.
K.Ptakauskas žinojo, kad privačiam sodui japonai nieko neskirs, o kad būtų sukurtas miesto sodas, turi būti valdžios palaikymas. Tada jis ėmėsi organizuoti parodą, kad supažindintų alytiškius su japoniška kultūra. „Mačiau, kad neužtenka parodyti vien bonsai, suiseki, norėjau parodyti daugiau tos japoniškos kultūros. Kadangi turėjau daug draugų ir pažįstamų, labai daug įdomių žmonių, pasistengiau juos surinkti. Kai pavyko pirmoji paroda, ją gerai įvertino užsieniečiai, man gimė idėja, kad Alytus galėtų tapti Japonijos kultūros sostine ir tapti įdomiu miestu turistams, juos pritraukti, ir per šitas parodas, japonišką sodą miestas galėtų pats pradėti keistis,“- dalinosi savo vizijomis Kęstutis.
K.Ptakausko vizijoms, ko gero, lemta išsipildyti. Alytaus valdžia pritarė japoniško sodo, kurį miestui dovanoja Tekančios Saulės šalis, projektui. Ryto Rasos sodas pakvies atgauti dvasios ramybę ne tik alytiškius – jis taps visos Dzūkijos traukos centru, japoniškos kultūros Meka Lietuvoje.
Kokie tolimesni Kęstučio planai? „Svajoju atidaryti bonsai muziejų, nes turiu surinkęs daug medžiagos, padaryti mokymo sales, kur galėtų atvažiuoti visi norintys. Pažįstu begalę įdomių žmonių, kuriuos
galima būtų surengti vakarus. Mano svajonė – užsidaryti ir gyventi tokį gyvenimą, kokį noriu…“
K.Ptakauskas prisipažįsta, kad japoniškas sodas jam - tarsi rojus, į kurį norisi sugrįžti – čia kažkada jam ant rankų jau buvo nusileidę paukščiai. O kai sunku – tereikia pasišnekėti su medžiu - jis geriausiai tave supranta.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją