Po 1986 m. atliktų tyrinėjimų paaiškėjo, kad virš gausių priešistorinių kultūrinių sluoksnių atrasti pirmieji mūrai – tai XIII a. viduryje Mindaugo krikšto ir karūnavimo proga pagoniškos Perkūno šventyklos vietoje pastatytos pirmosios katalikų bažnyčios – Katedros liekanos. Manoma, kad po Mindaugo mirties (1263 m.) Katedra buvo vėl pertvarkyta į pagonišką šventyklą, kuri veikė dar apie 120 metų.
1387 m. skelbiant Lietuvos krikštą, Jogailos pavedimu, pagoniškos šventyklos vietoje vėl buvo atstatyta Katedra. 1388 m. kovo 12 d. popiežiaus Urbono VI bulėje, įkuriančioje Vilniaus vyskupystę, sakoma, kad Jogaila Vilniuje sugriovė pagonių šventyklą, kurioje lietuviai „prietaringai garbino išgalvotus dievus ir stabus“ ir tame pačiame mieste liepė pastatyti bažnyčią – Vilniaus Katedrą.
Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma vadinamoji J.F. Rivijaus kronika, kurioje išlikęs detalus 1387 m., statant Katedrą nugriautos Perkūno šventovės aprašymas. Kronikos sudarytojo būta labai kruopštaus skaičių mėgėjo.
Įsiskaitykime: "Vilniuje, kur dabar stovi katedros bažnyčia, augo senas ąžuolynas, pašvęstas stabmeldžių dievaičiams. Toje vietoje, kur mažoji Vilija susilieja su didžiąja upe, prie pat miško buvo didelė mūrinė griaudžiančiojo Jupiterio - Perkūno, griaustinio dievo, šventykla, įkurta kunigaikščio Gereimundo 1285 metais. Jos ilgis buvo 150 uolekčių, plotis - 100 uolekčių.
Bet viršuje ji neturėjo stogo; į šventyklą vedė vienintelis įėjimas nuo didžiosios upės pusės; prie sienos esančios priešais įėjimą buvo koplyčia, kurioje laikytos visokios retenybės ir brangūs daiktai. /…/ Aukščiau koplyčios kilo aukšta altana, kuri 16 uolekčių išsikišo virš šventyklos sienos.
Pačioje altanoje stovėjo medinis dievaičio stabas, kuris buvo atgabentas iš Palangos šventųjų miškų. Koplyčia ir altana buvo plytinės. Prieš pat šitą koplyčią stovėjo altorius iš 12 pakopų, pastatytas kvadratu; kiekviena pakopa buvo 1/2 uolekties aukščio, 1 1/2 uolekties pločio; iš viso aukštis siekė 25 uolektis. Kiekviena pakopa buvo skirta vienam zodiako ženklui. /…/ Prie įėjimo į šventyklą buvo krivių krivaičio - tai reiškia kunigų kunigo - rūmas.
Šis rūmas turėjo apvalų bokštą, iš kurio stebėdavo Saulės judėjimą..."
Šias žinias XIX a. paskelbęs istorikas T. Narbutas lenkų istorikų buvo apšauktas falsifikatoriumi. Vėliau mūsų šalies istorikai, sekdami lenkų pavyzdžiu, taip pat su nepasitikėjimu žvelgė į T. Narbuto raštus, o tuo pačiu ir į neįprastai detalų Perkūno šventyklos aprašymą.
Kai kurie istorikai Rivijaus kroniką tebelaiko falsifikatu iki šiol, nors V. Berenio manymu, priešiškumas Narbutui kilo ne tiek dėl jo darbuose pasitaikančių netikslumų ir išsigalvojimų, bet dėl simpatijų LDK ir lietuvių tautai: “T. Narbutas tipiškas gente litanus, natione polonus lietuvis bajoras”.
Nepasitikėjimas savo istorikais, istorija ir pačiais savimi mus taip persmelkęs, kad iki šiol mąstome svetimomis kategorijomis, vadovaujamės nepilnavertiškumo kompleksu ir mūsų tautos istorijos priešininkų sukurtomis paradigmomis. Nepasitikėjimo sienos nesugriauna jokie nauji, net ir akivaizdžiausi faktai.
O kai moksliniai faktai ignoruojami, jie linkę apaugti visokiomis mistikos ir ezoterijos piktžolėmis. “Kai katinas miega – pelės šoka”, – sako prancūzų patarlė.
Vienoje iš tokių neseniai paskelbtų “istorijų” teigiama, neva Šventaragyje stovėjusi įspūdingų matmenų medinė laiptuota senovės lietuvių piramidė. Nežinant pirminių šaltinių ir mokslinių tyrimų rezultatų taip interpretuojama S. Daukanto 1845 m. perpasakota T. Narbuto 1817 m. skelbta žinia apie Vilniaus Perkūno šventovės viduje stovėjusį laiptuotąjį aukurą.
Pateikiant fantazijas kaip realybę, klaidinama visuomenė ir netgi siūloma Vilniaus savivaldybei imtis stebuklingosios piramidės atstatymo darbų Lietuvos tūkstantmečio proga… Ar daug kas žino, kad 1986 m. architekto N. Kitkausko bei archeologų A. Lisankos ir S. Lasavicko atliktų Vilniaus Katedros požemių tyrinėjimų metu buvo aptiktos ne tik iki šiol išlikusios pagoniškosios šventyklos liekanos, bet ir J.F. Rivijaus kronikoje minimo aukuro laiptai?
1987 m. archeologas habil. dr. V. Urbanavičiaus atliko detalią J.F. Rivijaus kronikoje aprašytų ir atrastų statinių matmenų palyginamąją analizę ir nustatė jų tarpusavio atitikimą. Paaiškėjo, kad vietoje metraštininko nurodomos uolekties (apie 60 cm) naudojant sprindžio matą (22 cm), gauname idealų aprašytosios šventyklos su laiptuotu aukuru ir tyrimų metu atrasto pirmojo mūrinio statinio matmenų atitikimą.
Šis sensacingas atradimas patvirtino istorinių šaltinių ir legendų liudijimus ir atskleidė, kad po dabartinės Katedros pamatais, krikšto metu sugriautos, Perkūno šventyklos fragmentai rymo iki šiol! Deja, šie reikšmingi atradimai padaryti Lietuvos atgimimo išvakarėse taip ir liko tinkamai neįvertinti ir neįsisąmoninti.
Rivijaus kronika atskleidžia dar vieną svarbų faktą, kad šalia religinės praktikos buvo vykdomi astronominiai stebėjimai. Pažymima, kad Perkūno šventovės laiptai sieti su zodiako ženklais ir, kad šalia šventyklos buvo įrengtas bokštas, taigi, savotiška observatorija, iš kurios buvo stebimas Saulės judėjimas zodiaku.
Centralizuotai Lietuvos valstybei svarbi turėjo būti ne tik centralizuota religija, bet ir bendra kalendorinė sistema, o tam būtinos astronomijos žinios. Paliudijimų apie astronomijos išmanymą ir šių žinių taikymą religinėje ir kalendorinėje praktikoje aptinkame ir kituose istoriniuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, iš M. Stryjkovskio kronikoje pateiktos legendos apie Vilniaus įkūrimą sužinome, kad kunigaikščio dvare auklėtas žynys Lizdeika be kita ko buvo išprusęs ir “žvaigždžių moksluose”.
Kiti istoriniai šaltiniai mini Lietuvos valdovų dvaruose XV-XVI a. buvusius įgudusius astronomus, būrusius iš žvaigždžių bei sudarinėjusius kalendorius. Žinant tai, laiptuotieji Perkūno šventyklos aukurai ir kitos detalės gali būti reikšmingais ne tik mūsų senosios religijos, bet ir astronomijos istorijos šaltiniais.
Nuo 1987-jų praėjo beveik 20 metų, per tą laiką atgavome nepriklausomybę, įstojome į ES, Vilniaus senamiestį “įrašėme” į UNESCO pasaulio paveldo vertybių sąrašą… 1997 m. išsipildė sena paveldosaugos entuziastų svajonė – buvo įsteigtas Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas, daug kas pasikeitė į gerą, deja, neįkainuojamos Lietuvai ikikrikščioniškos kultūros vertybės po Katedros pamatais pasmerktos nežiniai.
Laiptuotieji aukurai neprieinami lankytojams, prie jų patekti tegalima tamsiu tuneliu spraudžiantis pro buvusios Paveikslų galerijos neveikiančius ventiliacinės sistemos vamzdžius. Čia net neįvesta elektra. Lyginant prieš 20 metų darytas aukuro laiptų nuotraukas su dabartiniu laiptų vaizdu galima pastebėti, kad jau trūksta kai kurių plytų…
Tad kodėl taip elgiamasi su unikaliomis ikikrikščioniškos kultūros paveldo vertybėmis? Nepaaiškinamas aplaidumas? Ar taip būtų elgiamasi, jei būtų atrastas, tarkim, pirmosios Mindaugo bažnyčios altorius?
2007 m. vasarą Klaipėdos universitete rinksis mokslininkai iš viso pasaulio į konferenciją "Astronomija ir kosmologija liaudies tradicijose ir kultūros pavelde". Ekskursijos Vilniuje metu numatomas apsilankymas Katedros požemiuose ir pažintis su dangaus šviesulių stebėjimais siejamos pagoniškos šventyklos reliktais.
Paklaustas, ką apie tai mano Katedros požemiuose jau apsilankęs vienas šios konferencijos organizatorių Krokuvos Jogailos universitete dirbantis prancūzų religijotyrininkas prof. Arnold Lebeuf sakė: “Krikščionybė daug ką perėmė iš prieš tai buvusių religijų, ypač – kulto vietas. Senų kulto vietų religinis potencialas visada buvo perimamas ir tęsiamas per įvairių kultūrų ir religijų kaitas. Statant savo bažnyčias ant prieš tai stovėjusių šventyklų griuvėsių krikščionys nukreipė žmonių religingumą į bažnyčią. Tai, kad Vilniaus Katedra stovi ant pagoniškosios Perkūno šventyklos nėra koks nors išimtinis atvejis, tokių pavyzdžių žinoma visame pasaulyje nuo evangelizacijos pradžios iki mūsų dienų. Tiesą sakant, bažnyčia ne tik nutraukė, bet tokiu būdu ir išsaugojo pagoniškas tradicijas savo viduje. Man labai gaila dėl lietuvių kultūros, kad tokios vertybės yra neprižiūrimos ir ignoruojamos. Jei tai būtų Romoje ar kituose Europos miestuose, tai būtų tinkamai eksponuojama ir prieinama lankytojams”.
2009 m. Lietuva taps Europos kultūros sostine, turės priimti margaspalvio pasaulio svečius ir turistus, pasirodyti jiems iš gerosios pusės. Ar suspėsime įsisąmoninti, kokį turtą turime, ar pasieksime, kad pagoniški aukurai būtų užkonservuoti ir eksponuojami pasaulio turistams su pasididžiavimu aiškinant, kokį vertingą istorijos paminklą pavyko aptikti mokslininkams, kokia sena ir didinga mūsų istorija, kokias ilgaamžes tradicijas tęsia pagrindinė Lietuvos šventvietė – įkurta pačiame sostinės centre?