Žinia, Seimas dar birželio 28-ąją priėmė daug diskusijų kėlusį AE įstatymo projektą. Jame numatyta, kad Lietuva su strateginiais partneriais vietoj šiuo metu veikiančios Ignalinos atominės elektrinės statys naują. Preliminariai teigiama, kad Lietuva valdys 34 procentus jos akcijų, o galimi Latvijos, Estijos ir Lenkijos partneriai – po 22 procentus.
Už elektrinės statybą bus atsakingas nacionalinis investuotojas, kuris bus kuriamas valstybės valdomos „Lietuvos energijos“ pagrindu, papildomai įtraukiant valstybės valdomus Rytų skirstomuosius tinklus (RST) bei privačią skirstomųjų tinklų bendrovę VST (buvę Vakarų skirstomieji tinklai, dabar valdomi „NDX energijos“ – antrinės „Maximos LT“ („Vilniaus prekybos“ (VP) grupės) įmonės – red.). Numatoma, kad valstybė valdys ne mažiau kaip 51 procentą nacionalinio energetikos investuotojo akcijų.
Būtent VP dalyvavimas projekte specialistams, visuomenininkams ir kai kuriems politikams kelia daugiausia abejonių. Jau dabar kalbama, kad Seimo priimtame įstatyme palikta daug spragų, galinčių stiprinti oligarchijos įsigalėjimą mūsų šalyje, taip pat suteikta itin daug galių Vyriausybei, kuri jau dabar demonstruoja vienvaldžius užmojus.
Valstybininkų strategija
Sklaidydamas nerimą ūkio ministras Vytas Navickas dar anksčiau tikino, kad Vyriausybė parengė svertus, užtikrinsiančius, kad valstybė dėl sandorio nebūtų nuskriausta. Esą Ministrų kabineto sudaryta darbo grupė kontroliuos Nacionalinio investuotojo bendrovės steigimą, taip pat parinks finansinį patarėją, padėsiantį sekti, kad šio darinio akcijos būtų padalytos teisingai.
Kaip apsaugos svertas minėtas ir sprendimas į darbo grupę įtraukti ir Valstybės saugumo departamento (VSD) bei Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atstovus, turėsiančius prižiūrėti, ar nepažeidžiami valstybės interesai.
Tačiau pažvelgus į naujosios darbo grupės sudėtį, nerimas nė kiek nemažėja. Premjero G.Kirkilo potvarkiu suburtoje grupėje, vadovaujamoje ministro pirmininko patarėjo Sauliaus Spėčiaus, – tik suinteresuotų žmonių komanda. Į ją įtrauktas ne tik bendrovės „Lietuvos energija“ generalinis direktorius Rymantas Juozaitis, aktyviai propaguojantis nacionalinio investuotojo kūrimo idėją, bet ir Darius Nedzinskas – VST valdybos pirmininkas, vienas iš VP grupės narių.
Darbo grupėje yra ir kitas visuomenei gerai žinomas asmuo, kurio pavardė linksniuojama jau metus – apie jį daug kalbama Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, tyrusio saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtį bei vadinamąjį VSD skandalą, paskelbtuose dokumentuose.
Į šią grupę įtrauktas VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius, kurį Seimo komitetui liudiję pareigūnai vadino žmogumi, per kurį įtaką VSD darė energetika itin domėjęsis buvęs Užsienio reikalų ministerijos sekretorius, o dabar – premjero G.Kirkilo patarėjas Albinas Januška. Tik tada šis valstybininkas esą rūpinosi su Rusijos valdoma bendrove „Gazprom“ siejamos „Dujotekanos“ interesais. Į viešumą iškeltoje medžiagoje yra fiksuota, kad „Dujotekanos“ vadovas Rimantas Stonys per A.Janušką darė didžiulę įtaką VSD vadovybei, gaudavo saugumiečių surinktos informacijos.
„Mes iš savo šaltinių, slaptų bendradarbių jau pradėjome gauti paklausimus, kas ten pas jus (VSD – red.) darosi, kas jus valdo. Pasakymas vienas – A.Januška per savo žmones: Darių Jurgelevičių ir Dainių Dabašinską (VSD generalinio direktoriaus pavaduotojus – red.). Alvydas Pocius (buvęs VSD vadovas – red.) yra tik statytinis“, – prieš keletą mėnesių Seimo komisijai liudijo vienas saugumietis.
Atrodo, darbo grupėje, kuruosiančioje naujosios AE gimimą, susibūrė sena komanda. Tik „Dujotekanos“ nebėra – ją keičia VP.
Pirmenybė – vienam
Ne mažesnį nerimą kelia ir nacionalinio investuotojo kūrimo aplinkybės. VP projekte atsirado be ilgesnių diskusijų, nors dar 2006-ųjų pradžioje Lietuvos Ūkio ministerija žadėjo, kad siūlymai prisijungti prie projekto bus išsiųsti 25 investuotojams. Aktyviai Lietuvos planais domėjęsi užsieniečiai dar anksčiau siūlė, kad norėdama pritraukti lėšų naujos elektrinės statybai, Lietuva galėtų remtis Suomijos patirtimi. Ten, nusprendus statyti penktąjį reaktorių, buvo įsteigtas konsorciumas, kurio nariais tapo apie 60 Suomijos įmonių ir kuris gana palankiomis sąlygomis užsitikrino reikiamą finansavimą.
Tačiau Lietuva nepasinaudojo nei šiuo siūlymu, nei svarstymais, kad lėšų AE statybai galima būtų pritraukti platinant naujosios elektrinės akcijas vertybinių popierių biržoje, kad jų įsigyti galėtų ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, o Vyriausybė, atsižvelgdama į privačių lėšų poreikį bei akcijų pasiskirstymą, galėtų išleisti papildomų emisijų.
Tarsi negirdomis prasprūdo STT įspėjimai, kad įstatymas, numatantis Vyriausybės derybas tik su VP valdomais VST, diskriminuoja kitus rinkos dalyvius, ir Valstybės kontrolės būgštavimai, kad šis projektas gali užkrauti valstybei ypač sunkių finansinių įsipareigojimų.
Politikai beveik vienbalsiai nutarė: nacionalinis investuotojas bus sudarytas iš valstybinių įmonių „Lietuvos energija“ ir Rytų skirstomieji tinklai (RST) bei privačios bendrovės VST. Maža to, VP grupės įmonė į darinį įneš ne pinigus, bet savo akcijas, kurios bus išmainytos į ne didesnę nei 49 procentų dalį naujojoje struktūroje. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto siūlymas, kad naujojoje struktūroje valstybė turėtų bent du trečdalius akcijų, taigi realią viršenybę prieš konkrečia bendrovę, buvo atmestas.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, anksčiau skambėję svarstymai, kad VP prieš kelerius metus VST įsigijo grynai spekuliaciniais tikslais ketindama vėliau pelningai parduoti, jau neatrodo laužti iš piršto. Tuo labiau kad realiai pirkinys VP ir nekainavo: pirkdama iš valstybės VST, VP įmonė iš bankų pasiskolino apie 400 mln. litų, o netrukus šiuos pinigus grąžino įsigytosios bendrovės lėšomis – sumažinę įstatinį VST kapitalą nuo 400 mln. litų iki 3,7 mln. lt, jie šių sumų skirtumą pavertė grynaisiais pinigais ir taip sumokėjo skolas. Po šios operacijos VST buvo nupirkti pačių Vakarų skirstomųjų tinklų lėšomis.
Dar prieš kelerius metus europarlamentarė Ona Juknevičienė, kalbėdama apie VST privatizavimą, sakė mananti, kad tai absoliutus netoliaregiškumas arba Vyriausybės atsakomybės stoka. „Jeigu VP perka elektros skirstomuosius tinklus, tai visame pasaulyje – su kuo bediskutuočiau tarptautiniu lygiu – sako, kad tai visiškas absurdas: pirmiausia, niekas pasaulyje nediversifikuoja savo veiklos, kad prekiaudamas maisto produktais imtų pardavinėti dar ir elektrą.
Paprastai vyriausybės stengiasi surasti tokį strateginį investuotoją, kuris jau dirba toje srityje. Kodėl VP įsigijo skirstomuosius tinklus? Tam, kad juos perparduotų. Ko gera, net kokius penkis kartus brangiau, nei pirko iš valstybės. Aš čia matau arba Vyriausybės klaidą, arba pagalbą VP uždirbti daugiau pinigų“, – tvirtino europarlamentarė.
Socialdemokratų globa
Prisimenant tai, kad privatizuojant VST (kai kurie finansų analitikai tai net buvo pakrikštiję šimtmečio machinacija) VP gražiai patalkino buvęs socialdemokratų lyderis ir premjeras Algirdas Brazauskas, prieš pat konkurso baigtį pasiūlęs naujas sąlygas, lyg tyčia, idealiai tinkančias šiai bendrovei, bet eliminuojančiai kitus dalyvius, neturėtų stebinti ir dabartinė situacija. Kaip neturėtų stebinti ir beveik tuo pačiu metu kaip VST privatizavimas vykęs, bet sužlugdytas Rytų skirstomųjų tinklų pardavimo konkursas – tada kalbėta, kad jis užsibaigė nesėkme „Vilniaus prekybai“ nesugebėjus apžioti per didelio kąsnio.
Naujosios elektrinės kūrimo projektą ypač aštriai sukritikavo Nacionalinės elektros tinklų valdytojų asociacijos prezidentas Algirdas Jaruševičius. Prieš kurį laiką savo išplatintame kreipimesi „Dėl AB VST dalyvavimo Nacionalinio investuotojo grupėje kenksmingumo“ jis tvirtina, kad naujos AE įstatymo projekte palikta akivaizdi landa nekeičiant įstatymo padaryti taip, kad RST ir VST kontrolinis akcijų paketas atsidurtų tos pačios VP rankose.
„Dabar valdžia laimina kažkokius mainus akcijomis, kurias reikės įkeisti bankams, ir tik tada bus gauta pinigų statybai. Jei „NDX energija“ įsigytų akcijas per biržą, o ne dėl to, kad toks įsigijimas nustatytas įstatymu, tada akcijų kaina būtų įvertinta realia rinkos verte, niekam nekiltų jokių įtarimų“, – dėstė A.Jaruševičius, komentuodamas sudėtingą ir dviprasmišką nuosavybės padalijimo naujame projekte sistemą.
Tačiau G.Kirkilo vadovaujama Vyriausybė, regis, nebijo dirbti su VP, jau pademonstravusia puikius gebėjimus apeiti įstatymus.
„Kiekvienas verslininkas pasinaudos įstatymo spragomis. Mūsų parlamento narių reikalas – tokių landų nepalikti. Taip yra visame pasaulyje“, – priekaištus atmetė premjeras.
Užsieniečių įstatyme nėra
Vyriausybė, atrodo, taip pasitiki VP atstovais, kad jos akcijų dalis jau įtraukta į AE įstatymą, nors su prekybininkais galutinės derybos oficialiai dar neįvyko. O kiti partneriai, kuriais šiuo metu įvardijamos Lenkija, Estija ir Latvija, Vyriausybės siūlymu įstatyme nepaminėtos – taip esą bus patogiau derėtis su šiomis šalimis.
Vis dėlto abejonės pasiekia ir užsienio partnerius. Akivaizdžiausias to įrodymas – liepos 6-ąją planuotas, bet taip ir neįvykęs keturių šalių deklaracijos dėl AE statybos pasirašymas. Susitikimo išvakarėse Jarosławas Kaczyńskis, Lenkijos Vyriausybės vadovas, pranešė neatvyksiąs.
Oficialiai teigta, kad kelionė buvo atšaukta dėl valdžios krizės jo šalyje. Tačiau susitikimo išvakarėse Lenkijos ekonomikos ministras Piotras Woźniakas naujienų agentūrai „Bloomberg“ pareiškė, kad Lenkijai reikia maždaug 2 mėnesių įsigilinti į Lietuvos Seimo priimtą Atominės elektrinės įstatymą.
Į Vilnių tąkart atvykę Latvijos ir Estijos premjerai tvirtino, kad „didelių nesutarimų“ nėra. Vis dėlto neoficialiai teigiama, kad partnerius jau ne kartą pribloškė Lietuvos ir premjero G.Kirkilo sprendimai. Iš pradžių, nederinus su estais ir latviais, prie projekto buvo pakviesta prisijungti Lenkija, vėliau partneriai buvo informuoti, kad naujosios elektrinės akcijos bus padalytos ne po lygiai, bet skirtingomis proporcijomis: Lietuvai tektų 34 procentai naują atominę elektrinę valdysiančios bendrovės akcijų, kitos šalys turėtų po 22 procentų dydžio akcijų paketus.
Netrukus, prieš pat Seimo balsavimą dėl AE įstatymo, pasirodė informacijos, kad premjeras G.Kirkilas yra gavęs trijų Lietuvos partnerių – Latvijos, Estijos ir Lenkijos – premjerų laišką, kuriame prašyta neskubėti priimant įstatymą ir susitikti su jais. Tačiau G.Kirkilas pareiškė prisiimantis asmeninę atsakomybę, jei dėl įstatymo priėmimo prieš tai nesusitikus su strateginiais partneriais derybos dėl atominės elektrinės statybos pradėtų strigti.
Regis, žadėti premjerui nėra sunku. Nacionalinio investuotojo grupės kūrimas juda itin sparčiai, o užtikrinimo, kad projektui įgyvendinti užsienio partneriai – bent jau valstybių kontroliuojamos įmonės – būtini, nesigirdi. Kur kas didesnė tikimybė, kad šiam tikslui galų gale bus pasitelkti privatūs partneriai – ir nebūtinai iš Vakarų šalių.