Konservatorius ragina negriauti stabilumo
– Pastaruoju metu buvo matyti tam tikra konfrontacija ir tarp Jūsų bei premjero Gedimino Kirkilo. Pasirašėte įstatymą, gerokai padidinusį valstybės pareigūnų atlyginimus, nors Vyriausybės vadovas prašė vetuoti. G. Kirkilas apkaltino Prezidentūrą delsimu tvirtinti naujus Valstybinės kainų kontrolės ir energetikos komisijos narius, nes tai esą paranku šilumos tiekimo įmonėms.
– Tam tikrų skirtingų pozicijų vienu ar kitu klausimu užėmimas jokiu būdu nereiškia supriešinimo. Kiekvienas iš mūsų turime požiūrį arba prioritetą. Premjeras kaip vykdomosios valdžios atstovas turi savo prioritetus. Aš, pritardamas principui, kad bendradarbiavimas turi būti pagrįstas visuomenine nauda, tam tikrais sprendimais, vertinimais ir galvojimu skiriuosi nuo premjero. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad mes tampame priešininkais.
Turėti skirtingą požiūrį į tuos pačius dalykus yra naudinga. Bet kol sutariame, kad tai yra nauda valstybei ir visuomenei, nevertinu to kaip konfrontacijos.
– Netrukus Tėvynės sąjunga turėtų apsispręsti, ar jai reikia remti mažumos Vyriausybę. Ką patartumėte konservatoriams?
– Nesikišiu į tarppartinius susitarimus, bet laikausi vieno principo, kuris tinka ir konservatoriams, ir socialdemokratams. Tikslas yra išlaikyti stabilumą, tvirtumą valstybėje, ypač šiuo metu, kai beliko metai iki Seimo rinkimų. Aišku, visuose susitarimuose, diskusijose vyraus pergalės Seimo rinkimuose siekis. Tikiuosi, kad ir valstybės, ir visuomenės gerove vadovausis tiek viena, tiek kita partija.
Mano supratimu, šiuo metu susitarimo išlaikymas ir galimas tolimesnis Vyriausybės bendras darbas turi tarnauti visuomenei.
– Vienas iš konservatorių priekaištų Vyriausybei – nemažėjantis korupcijos lygis. Pernai rudenį G. Kirkilas net pažadėjo atsistatydinti, jei nepažabos korupcijos. Ar, Jūsų akimis, korupcijos mažėja? Gal premjerui, siekiant stabilumo, nereikėtų švaistytis tokiais pažadais?
– Pasakyti tiksliai, ar korupcijos sumažėjo, galėtų statistiką sekančios institucijos. Manau, kad premjero pasakymas buvo tik jo išreikštas apsisprendimas ir ryžtas siekti, kad Lietuvoje korupcijos sumažėtų. Tai yra sveikintinas ir girtinas užmojis. To paties turėtų siekti visos politinės grupės.
Viliuosi, kad jo užsibrėžtas tikslas bus įgyvendintas. Kad jis tą pačią dieną turi pasitraukti, manau, yra labiau retorinis pasisakymas. Premjeras savo užsibrėžto tikslo, pavyks jį įgyvendinti iki tos dienos ar ne, turėtų siekti ir toliau.
– Pernai metiniame pranešime apgailestavote, kad politikai dažnai ginčijasi dėl trumpalaikių interesų, nesiekdami sukurti ilgalaikės valstybės gerovės, kad už „viešojo intereso" ir „teisingumo" šūkių neretai slepiasi cinizmas ir siauri partiniai interesai. Ar per pusantrų metų pakeitėte savo nuomonę?
– Niekas iš mūsų aiškaus masto nenustatys. Kad problema egzistuoja, visi pripažįsta. Norėčiau, kad būtų geriau.
Oligarchų stiprėjimą stabdo visuomenės dėmesys
– Ne kartą pabrėžėte būtinybę stiprinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Kiek, Jūsų nuomone, esame pasistūmėję į priekį šioje srityje?
– Manau, kad stipriai. Svarbiausia – nusistatymas, apsisprendimas, padaryti pirmieji žingsniai ta kryptimi – Vyriausybės ir Seimo sprendimai statyti Ignalinoje trečią reaktorių, įtraukti į projektą Latviją, Estiją, ir Lenkiją – sveikintini. Tai yra pavyzdys, kaip tą problemą spręsti regioniniu lygiu. Be to, išreikštas pageidavimas apsijungti su skandinavais. Elektros tilto klausimas Lenkijoje po dešimties metų irgi pajudėjo teigiama linkme, tai yra įrodymas, kad Lietuva tikrai eina energetikos nepriklausomybės kūrimo keliu.
Norėčiau manyti, kad čia nesustosime ir galėsime įgyvendinti tą projektą, kaip yra numatyta. Kad 2012-aisiais, vėliausiai – 2015-aisiais tikrai galėsime pasakyti, jog esame iki tam tikro laipsnio nepriklausomi nuo kitų ir galime tvarkyti savo ūkį, ekonominį gyvenimą visiškai nepriklausomai.
– Kokių minčių jums sukelia privačios bendrovės dalyvavimas naujos atominės elektrinės statyboje? Ar tai nėra tam tikras oligarchijos įsigalėjimo, apie kurį esate kalbėjęs metiniame pranešime, pavyzdys?
– Mūsų visuomenėje sklando oligarchų baimės šešėlis. Vyriausybės valdininkų ir privataus verslo pagrindinis tikslas – įgyvendinti skaidrumo, viešumo, sąžiningumo principus. Tai sumenkina pavojų, jog jei verslas įsilieja į kokį nors projektą, politikai tučtuojau tampa oligarchijos taikiniu.
– Ar tebesilaikote nuomonės, kad oligarchai kelia grėsmę demokratiniam Lietuvos valdymui?
– Aš jokių ryškių ženklų, kad oligarchija ima viršų ar pažengė tolyn šia kryptimi, nematau. Pats fakto, jog tokia grėsmė egzistuoja, iškėlimas atkreipė visuomenės, verslo ir Vyriausybės dėmesį. Jei vienur kitur bandoma prastumti, atsimuša į visuomenės sąmoningumą. Naujų oligarchinių požymių šiuo metu negalėčiau nurodyti.
Žvalgosi galimų pretendentų į prezidentus
– Jūs laikomas bene vieninteliu Lietuvos politiku, kurį daugiau ar mažiau remia visi gyventojai. Artėja 2009 metai, kai reikės rinkti naują prezidentą. Ar tarp politikų matote žmonių, kurie galėtų tapti lygiaverčiu jūsų įpėdiniu ir turėti tokią pat plačią visuomenės paramą?
– Jokiu būdu nenorėčiau vertinti ar lyginti galimų politinių vadovų, ypač artėjant rinkimams. Tačiau matau kitą poslinkį – bręsta nauja inteligentiška, vakarietiškų pažiūrų karta, kuri turi galimybę tobulėti vakarietiškoje dvasioje ir patenkinti tuos kriterijus, kurių visuomenė reikalauja iš būsimų valstybės vadovų.
Per keletą pastarųjų metų tam tikros apraiškos privertė nusivilti kai kurių jaunų žmonių veiksmais, sukėlė abejonių visuomenės akyse. Tačiau prieš akis dar turime dvejus metus. Per tą laiką iškils nauji vardai, kurie savo darbais, pažiūromis, idėjomis leis visuomenei pasirinkti.
– Ar, kalbėdamas apie jaunus politikus, turite omenyje buvusį Vilniaus merą, liberalcentristų vadovą Artūrą Zuoką, kuriam anksčiau reikšdavote palankumą?
– Nevardinsiu, bet tie, kurie seka politinį ir visuomeninį gyvenimą, turbūt neapsiriboja vienu ar dviem asmenimis.
– Gal būsimojo valstybės vadovo reikėtų dairytis tarp žmonių, nepriklausančių dabartinių politinių lyderių būriui, tarp jaunų politikų arba visuomenės veikėjų, kurių reputacijos dar nebūtų sutepę skandalai, kurie turėtų darbo užsienyje patirties?
– Savo klausimu išsakėte tai, apie ką dažnai galvoju – neturime apsiriboti tais, kurie priklauso partijai, kurie savo darbais yra įsipareigoję vienam ar kitam. Pažvelgęs į mūsų išsilavinusią, politiškai subrendusią kartą, kuri dalyvauja nebūtinai politikoje, bet ir kitose gyvenimo srityse, matau ne vieną žmogų, kurį vertinčiau kaip labai rimtą ir norėčiau matyti būsimuoju prezidentu.
Tai pasakyti iš mano pusės šiandien yra drąsu. Jokiu būdu nepasisakau prieš dabartinius aspirantus politikus, bet plačiai ir atvirai žiūriu į būsimuosius rinkimus.
– Bendraudamas su tais, kuriuos norėtumėte matyti prezidento poste, paraginate juos pagalvoti apie rinkimus?
– Teiraujuosi, ar, atsiradus tokiai galimybei ir Lietuvos žmonėms pageidaujant, jie prisiimtų tą, drįstu pasakyti, sunkią naštą. Gaunu labai įvairių atsakymų.
– Ar kas nors atsako “taip”?
– Nedaug kas. Suprantu, kodėl. Šiandien taip, kaip mūsų politinis gyvenimas klostosi, kaip kai kurias politines ar visuomenines problemas bandome spręsti, tikrai didelio paskatinimo imtis tų pareigų turbūt nėra.
– Konservatoriai prieš kurį laiką iškėlė idėją, kad, norint apsaugoti prezidentą nuo neleistinos įtakos, jį reikėtų rinkti parlamente. Kaip vertinate tokį siūlymą?
– Negaliu patikėti, kad tokia svari, daug Lietuvos valstybei davusi politinė grupė, galėjo pasiūlyti tokį, sakyčiau, žingsnį atgal nuo to, kuo galime didžiuotis prieš kitas valstybes. Jos su savotišku pavydu laiko Lietuvą pavyzdžiu, nes visi mūsų žmonės gali pasisakyti ir išrinkti valstybės prezidentą, o ne viena partija, turinti parlamente vieno, dviejų ar penkių žmonių persvarą.
Gal tuomet rinkime pagal tokį principą – partija, kuri turi persvarą parlamente, pasako: “Mes skiriame prezidentu tą ar kitą asmenį”. Nelinkiu Lietuvai tokios demokratinės santvarkos.
Žinau, kad savo adresu sulauksiu neapykantos, griežtų pareiškimo, bet tikiu vienu principu: Lietuvos žmonės, o ne grupelė žmonių turi išrinkti prezidentą.
Iš aukštojo mokslo reformos tikisi dėmesio studijų kokybei
– Netrukus prasidės Seimo rudens sesija. Kokių sprendimų norėtumėte iš parlamentarų?
– Turbūt nusibosiu, bet nepailstamai kartosiu: yra klausimų, kuriuos Seimas turi per likusį laiką išspręsti. Švietimo, teismų sistemos reformos, socialinės srities sutvarkymas, įstrigusios sveikatos apsaugos problemos. Džiaugiuosi, kad švietimo klausimais politinės partijos pasirašė susitarimą. Noriu tikėti, kad jis bus įgyvendintas.
Visada keliamas klausimas dėl mokamo mokslo. Tačiau yra ir kokybės klausimas. Jei reikalingas tam tikras pinigų kiekis, galima rasti protingą sprendimą. Talentingi, sumanūs, gabūs žmonės turi turėti galimybę siekti mokslo, turi būti sudarytos finansinės lengvatos paskolomis ar kita forma, suteiktos stipendijos. Valstybė turi pasirūpinti, kad pakeltume mokslo kokybę ir kad sudarytume sąlygas jaunimui, kuriam reikia pagalbos.
Apie mediciną, sveikatos apsaugą prikalbėta ir prirašyta tomai, tikiuosi, kad tuos klausimus išspręsime. Socialinėje apsaugoje ne kartą išryškintos problemos. Turime rasti teisingus sprendimus dėl socialiai remtinų žmonių. Pensijos turi būti didinamos ne po 10 ar 20 litų. Taip šitų klausimų neišspręsime.
Yra ir daugiau spręstinų problemų – biudžetas, biurokratijos pertvarkymas, valdininkų atlyginimai. Nėra reikalo dejuoti, kad valstybę palieka talentingi ir gabūs žmonės. Vietoj to reikia ryžtingų sprendimų. Pinigų valstybėje atsiras, tik reikia juos racionaliai panaudoti.
– Studentai piktinasi, kad aukštojo mokslo reforma pradėta ne nuo to galo – pirmiausia kalbama apie mokamą mokslą, tik po to ruošiantis gerinti studijų kokybę. Kaip vertinate politikų pastangas šioje srityje?
– Mano tikslas yra matyti reformą, kuri nukreipta į mokslo kokybę. Šiandien matydami, kur pasaulio vertinimo lentelėse yra Lietuvos universitetai, geresnio atsakymo neturime. Visos mūsų pastangos turi būti nukreiptos į kokybę. Ją galime pasiekti tik vykdydami radikalias reformas ten, kur tai reikalinga, suburdami talentingiausias jėgas, sudarydami sąlygas dirbti.
– Per artimiausius metus parlamentarai ir politinės partijos tikriausiai daugiau galvos ne apie valstybės gerovę, o apie kitų metų rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Šios problemos tikriausiai vėl bus nukištos į stalčius.
– Būkime realistai. Prieš kiekvienus parlamento rinkimus visame pasaulyje perrinkimas, kova dėl vietos pasidaro aukščiausias prioritetas. Tada žarstomi pažadai, kartais net neturintys realaus pagrindo, balsuotojai viliojami įvairiais būdais. Esu tikras, kad taip bus ir prieš Seimo rinkimus.
Taip sakydamas, apeliuoju į visus rinkėjus: pagalvokime, pasvarstykime, kas įvykdyta iš prieš tai iš žarstytų pažadų. Tik tada pasirinkime tuos, kuriais tikime ir kurie savo įpareigojimus įvykdys.
Žada ne trankyti kumščiu, o vadovautis protu ir širdimi
– Vilniuje, visai netoli Prezidentūros, sparčiai kyla Valdovų rūmai. Iki šiol nesutariama, ar daugiau nei 100 mln. litų kainuosiantis statinys yra reikalingas, esama abejonių dėl interjerui renkamų kūrinių meninės vertės ir kainos. Ką manote apie Valdovų rūmų statybą?
– (Patylėjęs)Tiesiai į šitą klausimą neatsakysiu. Valdovų rūmų stogas jau uždengtas, langai dedami, skirti milžiniški pinigai iš valstybės biudžeto. Kelio atgal nėra. Mano rūpestis – kad skirti pinigai būtų skaidriai ir protingai panaudoti, kad rūmai tarnautų tam tikslui, kuriam buvo užsimota, – reprezentacijai, kad visi pirkiniai, rūmų įrengimas būtų atlikta kvalifikuotai ir skaidriai. Kad nedelsiant Lietuvos visuomenei būtų aiškiai pasakyta, kam šitie rūmai yra skirti, ir nepasiliktų įvairių prielaidų, diskusijų ir nesutarimų.
Ar nebūtų reikėję tų pinigų skirti kitoms reikmėms? Grįžti prie šito klausimo nėra tikslo. Kas padaryta, jau padaryta, priimkime tai ir išnaudokime kilniam tikslui.
– Pastaruoju metu išryškėjo nemažai visuomenę kamuojančių skaudulių: daugybė žmonių žūsta per avarijas keliuose, vairuotojai šturmuoja girtumo rekordus. Kas tai – visuomenės degradavimas, žmonių nusivylimas gyvenimu?
– Aš į tai žiūriu kaip į didelę Lietuvos žmonių tragediją. Tai yra žudymas – žmogžudystės ir savęs žudymas. Jei JAV karo lauke praranda nežymiai didesnį skaičių žmonių nei mes keliuose, nėra žodžių išreikšti savo pasibaisėjimą.
Man atrodo, ne tik įstatymai suvaldys šitą procesą. Pavyzdys turi būti nuo aukščiausių pareigūnų iki kiekvieno asmeniškai, kurie sėdi prie vairo. Problema nesprendžiama įstatymo įteisintais draudimais, kurie prieš pasaulį atrodo net komiškai.
Draudimas pardavinėti alkoholį Rugsėjo 1-ąją, deja, mano pasirašytas, dėl to prisiimu kaltę. Turbūt reikėjo visą įstatymą vien dėl to straipsnio vetuoti. Uždaryti restoranus, minibarus traukinių vagonuose, atsisakyti aptarnauti svetimtaučius tik todėl, kad Rugsėjo 1-ąją jaunimas neišgertų alaus ir studentija nepasilinksmintų mokslo metų pradžios proga – didesnės, dovanokite, kvailystės negalėjome sugalvoti.
Studentai rugpjūčio 31-ąją prisipirks tiek alaus, kad užteks ne tik rugsėjo 1-ajai, bet ir 2-ajai bei 3-iajai. Esu sarkastiškai piktas ant savęs, kad nepastebėjau to straipsnio ir pasirašiau įstatymą.
Ne tuo keliu suvaldysime girtavimą. Čia visos mūsų visuomenės problema. Tiek alkoholio reklamoje, tiek jo pardavime. Reikia pradėti nuo šeimos, mokyklos, Bažnyčios, visuomenės įsisąmoninimo, alkoholio vartojimo kultūros. Tada mes nežudysime savo žmonių ir nepražudysime savęs.
Gaila, bet šiandien esame ten, kur esame, ir tos problemos neišspręsime nei šiandien, nei rytoj. Tai yra visos mūsų visuomenės, jaunimo, supratimo reikalas, atsakymas glūdi mumyse, o ne įstatymuose. Įstatymus reikia išleisti, nustatyti gaires, jų turime laikytis, o ne tik išleisti ir perskaityti.
– Pernai gailėjotės per dvejus metus prezidento poste neišmokęs kumščiu daužyti stalo. Dėl ko gailitės dabar?
– Kartais susimąstau ir galvoju, ar toks pasakymas yra atsakymas į problemą, kaip kalbėjome apie alkoholio draudimą. Savo visus veiksmus dabar ne kumščio daužymu į stalą sprendžiau. Vadovavausi savo liberaliu supratimu, protu ir širdimi. Nuo to apsisprendimo, nusistatymo esu nusprendęs nesitraukti. Jei būsiu neišgirstas ar nesuprastas, turbūt ir tada būsiu pasirinkęs ne tą kelią. Po manęs ateisiantys žmonės turės bent pasirinkimą pasižiūrėti, kokie rezultatai yra veiksmingiausi: vadovautis logika, širdimi ir protu ar kumščio daužymu į stalą.