– Per anksti uždaryti antrą reaktorių. Visiškai remiu Lietuvos norą pratęsti jo veiklą, kol bus rasti kiti elektros energijos šaltiniai, - prieš kelias dienas dalyvaudamas Vilniaus energetikos saugumo konferencijoje DELFI sakė V. Socoras.
– Mes juk Stojimo sutartyje įsipareigojome uždaryti elektrinę. Manote, kad reikėtų Briuselio prašyti ją pakeisti?
– Remiu lietuvius, kurie garsiai kelia šį klausimą.
– Nuolat pabrėžiama, kad Europai būtina užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau, pavyzdžiui, Vokietija ne kartą laikėsi kitokios pozicijos, buvęs šios šalies kancleris Gerhardas Schroederis net tapo dujotiekį Baltijos jūros dugnu tiesiančios kompanijos „Nord Stream” valdybos pirmininku. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy vietoj energetinio saugumo konferencijos Vilniuje pasirinko vizitą į Maskvą.
– Kalbėjimo vienu balsu tikslas nėra pats kalbėjimas. Reikia kalbėti teisingai apie teisingą politiką. Nereikia šalių bausti už tai, kad jos gina savo interesus. ES yra valstybių, kurios turi savo interesų, sąjunga. Jei kai kurios valstybės turi individualių, gyvybiškai svarbių interesų, kurie neprieštarauja kitų šalių interesams, jos neturėtų būti baudžiamos.
– Ar jums panašu, kad Vokietija kalbėtų teisingu balsu apie teisingus dalykus?
– Anaiptol. Ji kalba visiškai neteisingai. Negirdžiu, kad Vokietija kalbėtų vieningu balsu, ji kalba neteisingai, advokatauja neteisingai politikai.
– O kaip Jums skamba kitų ES narių choras? Ar jis pakankamai darnus?
– Priklauso nuo dalyko. Dialogas apie energetiką yra toli nuo kalbėjimo vienu balsu. Jame girdėti ne tik atskirų valstybių, bet ir didžiųjų kompanijų balsai. Šios sudaro dvišalius susitarimus su Rusija – kartais visiškai prieštaraudamos kitų kompanijų interesams, kartais tikėdamosi palankesnių sąlygų kitų ES narių sąskaita.
Sakykime, į Vilniaus konferenciją buvo pakviesti „Nord Stream“ ir „Statoil“ atstovai, bet jie neatvyko. Mat tikėdamiesi gauti Shtokman (didžiulio dujų telkinio Barenco jūroje – DELFI) vystymo projektą valdysiančios kompanijos akcijų, pabijojo nuvilti rusus. Tai tik parodo, kad Europa yra smarkiai susišaldžiusi.
Neteisinga galvoti apie Europos ir Rusijos santykius kaip apie energijos pirkėjo ir pardavėjo bendravimą, apie dvišalę priklausomybę. Nėra jokios dvišalės nepriklausomybės. Mes esame priklausomi nuo Rusijos. Dvišalė priklausomybė būtų, jei Europa būtų vienintelis pirkėjas, tačiau taip nėra. Yra daugybė atskirų pirkėjų – valstybių ir privačių kompanijų, kurios turi savų interesų ir kovoja viena su kita.
– Dujų tiekimas iš Rusijos gali nutrūkti ne tik dėl Kremliaus politikos, bet ir dėl nuo žmogaus nepriklausančių priežasčių. Pavyzdžiui, netolimoje ateityje jos gali tiesiog pasibaigti. Ar ES tam pasirengusi?
– Iš tiesų nežinome, kokie yra gamtinių išteklių resursai. Yra tik neįrodytų geologų samprotavimų ir teorijų, kad giliai žemėje esama didžiulių naftos ir dujų telkinių. Jei ištekliai, apie kuriuos mes šiandien žinome, pasibaigs, išgauti tuos giliuosius bus labai brangu. Europa turėtų tam rengtis ir ruošti technologiją dujų išgavimui iš gilesnių gelmių.
– Kokių veiksmų iš Rusijos galima tikėtis ateityje Lietuvos ir kitų buvusių Rytų bloko šalių atžvilgiu?
– Kelerius artimiausius metus Rusija toliau darys tai, ką darė iki šiol, pavyzdžiui, kels, ir dar aktyviau, vadinamąjį Latvijoje ir Estijoje gyvenančių rusų klausimą. Gali siūlyti didžiulį dujų, naftos, suskystintų tranzitą Baltijos jūra.
Jei išsilaikys dabartinės tendencijos, jei Rusija kasmet taps vis turtingesnė, o JAV ir toliau destruktyviai elgsis kituose pasaulio regionuose, Rusija gali tapti bjauresnė. Pavyzdžiui, žlugus Sutarčiai dėl įprastinės ginkluotės Europoje ji gali dislokuoti karius Kaliningrade. Arba padidinti laivyną Baltijos jūroje.
Gali padaryti tą patį, ką padarė Gruzijoje, pažeisdama oro erdvę. Rusija nemėtys bombų, neatidengs ugnies, tiesiog parodys, kas iš tiesų yra bosas. Nesakau, kad jie tikrai tam ryšis, bet jie gali tai padaryti. Tiesiog reikia būti tam pasiruošus.
Jei kas nors panašaus atsitiks, turime išlikti ramūs, vadovautis Gruzijos, kuri sutiko spaudimą labai efektyviu ir garbingu būdu, pavyzdžiu. Gruzija yra puikus pavyzdys, kaip reikėtų reaguoti. Nedidelė, pažeidžiama, silpna šalis, kuri nuolat jaučia grėsmę iš Rusijos. Tai pasireiškia ne tik Gruzijos teritorijoje dislokuotais Rusijos kariais, oro erdvės pažeidimais, bet ir prekių embargu ar transporto blokada.
Baltijos šalims tai negresia – jos yra ES narės, o Gruzija – ne. Baltijos šalių situacija yra paprastesnė ir lengvesnė. Bet tik pažiūrėkite, kaip Gruzija, nebūdama Bendrijos nare, puikiai su tuo tvarkosi. Vadinasi, Baltijos šalys taip pat susitvarkytų.
Rusija ir toliau darys, ką daro, tiesiog dėl to, kad ji yra Rusija. Jie nežino nieko kito.
– Kokį receptą, kuris padėtų sumažinti energetinę, ekonominę, kultūrinę ir kitokią priklausomybę nuo Rusijos, pasiūlytumėte Lietuvai?
– Manau, kad Lietuva jau laikosi visiškai teisingos krypties. Pavyzdžiui, energetikos politika. Ji nuostabi, galiu tik paploti. Energetikos politika yra iniciatyvi ir, atsižvelgiant į jūsų šalies dydį bei gyventojų skaičių, itin aktyvi. Lietuvos vaidmuo yra ryškus – to negalima pasakyti apie daugelį vidutinio dydžio valstybių.
Klausiate apie kultūrą. Ji labai traukia dėmesį. ES dabar madingas daugiakultūriškumas. Nenorėčiau, kad Baltijos šalys darytųsi daugiakultūrės. Nepatariu to daryti. Patarčiau išlaikyti savo tautinį identitetą ir neleisčiau Lietuvai, Latvijai bei Estijai tapti daugiakultūrėmis bei daugiatautėmis.
– Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai paskelbė turintis planų tapti parlamentaru, o gal net premjeru. Ar, Jūsų manymu, tai jau galutinis V. Putino apsisprendimas?
– V. Putinas yra labai lankstus taktikas. Rusijos politikai ir visuomenės veikėjai dėl savo agresyvios retorikos kartais gali atrodyti sustabarėję. Iš tikrųjų jie yra pakankamai lankstūs, o to yra išmokę KGB mokykloje. Čia jie buvo išmokyti būti labai lanksčiais ir savo taktiką taikyti prie situacijos.
Iš V. Putino galima tikėtis bet kokių žingsnių, kurie mus nustebins. Jis nuolat pažeria siurprizų – tiek energetikos politikoje, tiek kitose srityse. Taigi paskelbtas V. Putino apsisprendimas gali būti dar ne paskutinis.
Manau, ne taip svarbu, ar jis taps premjeru, ar paskirs naują prezidentą, bet vėliau užims jo vietą, ar paskutiniu momentu nuspręs pats kandidatuoti trečiai kadencijai. Žiūrėkime į realų valdžios išdėstymą. Dabar valdžia yra sutelkta V. Putino rankose. 2008 metais jis gali išlaikyti aukščiausią valdžią, bet dar nėra tuo tikras. Reikėtų pažvelgti į jėgų išsidėstymą Kremliuje: kokios grupuotės kuriuos valdžios sluoksnius ir kokią pramonės šaką – naftą, dujas ir metalą, kokią kompaniją kontroliuoja. Tai būtų svarbiausia.
Vladimiras Socoras yra tarptautiniu mastu pripažintas buvusių sovietinio bloko šalių ekspertas, Vašingtone veikiančio Džeimstauno fondo vyresnysis bendradarbis. Savo įžvalgomis jis nuo 1995-ųjų kasdien dalijasi interneto leidinyje „Eurasia Daily Monitor“, o nuo 2000-ųjų nuolat rašo komentarus „The Wall Street Journal“ Europai skirtoje versijoje.
Ekspertas analizuoja Rusijos ir vakarų šalių politiką Eurazijoje, daugiausia dėmesio skirdamas regiono saugumui, energetikai, šalių skilimo sukeltiems etniniams konfliktams, su NATO susijusiems pokyčiams.
V. Socoras nuolat kviečiamas skaityti pranešimus JAV ir Europos politikai skirtose konferencijose ir politiniuose institutuose, taip pat yra NATO Gynybos koledžo ir Harvardo universiteto Nacionalinio saugumo – Juodosios jūros saugumo programos kviestinis lektorius.
Analitikas gimė Bukarešte, kur universitete gavo istorijos bakalauro diplomą. Vėliau Kolumbijos universitete jis baigė Rytų Europos istorijos magistro studijas. 1983-1994 metais jis buvo Miunchene įsikūrusio radijo stoties „Laisvoji Europa“/„Laisvės radijas“ tyrimų instituto analitiku.
Vėliau V. Socoras dirbo Džeimstauno fonde bei Strateginių ir politinių studijų institute Vašingtone. JAV pilietybę turintis V. Socoras šiuo metu gyvena Miunchene.
V. Socoras kritikuoja Rusijos prezidento V. Putino politiką buvusių sovietinių šalių atžvilgiu ir įšaldytus konfliktus, daugiausia – Padnestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje.