Mums, dabartiniams penkiasdešimtmečiams, Kernagis reiškė galimybę gyventi ir nenusipiginti, gyventi kasdienybėje ir joje neištirpti. Iš Kernagio mes supratome, kad nereikia gėdytis savo jausmų ir negalima jų švaistyti.
Prisimenate?
Per visą naktį lyg šiltą paukštį
Nešu ištiesęs
Tokį vienintelį, vienišą tokį
savo švelnumą.
Ir tikrumą – norisi pridurti.
Netekome žmogaus, kurio tikrumu retas tegalėjo suabejoti. Kernagis buvo visoks. Buvo linksmas, siautulingas, buvo melancholiškas, nepasiekiamai artistiškas ir ne visada stiprus. Bet visada buvo tikras. Ir visada galėjai būti tikras, kad prie jo neprilips joks mūsų nuodėmingo gyvenimo purvas. Dabar, kai jis išėjo, ši mintis gali atimti žadą: likome be svarbios atramos menkame savo kasdienių aistrų pasaulėlyje.
Žinau, jam nepatiktų, kas dabar čia apie jį kalbama. Jam labiau patiktų, jei dabar prisimintumę nors vieną jo dainų posmelį. Gal geriausią štai šį:
Mūsų dienos kaip šventė,kaip žydėjimas vyšnios,
Tad skubėkim gyventi,nes prabėgs nebegrįš,
Tad skubėkime džiaugtis, vai prabėgs nebegrįš jos,
Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios.
Dėkokime Viešpačiui, kad pačiame brandume mus palikęs Vytautas Kernagis spėjo patirti džiaugsmą. Ir spėjo didelę dalį jo padovanoti mums. Atiduoti save. Tokių dovanų neįmanoma pamiršti.
***
Kai ryto paukščiai dangų palies,
Palies medžius, rasotą žolę
Ir jų giesmė tave apglėbs,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai iš dangaus staiga nelauktas,
Nors visą dieną saulė švietė,
Pradės lietus tau veidą glostyt,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai vakare už ievų girios
Išgirsi vaikštant paukštį mažą
Ir jo akis tu pamatysi,
Nenusigąsk - tai aš.
Tai Jis. Dabar – visados.