Ne atsitiktinis dalykas čia, matyt, yra ir tas, kad šiuose svarstymuose paprastai į pirmąjį planą iškyla Lietuvos Rytų politika. Lietuvai buvo ir yra lemta gyventi tarp dviejų galingų polių, tarp galingų valstybių, kurių santykių įtampa negalėjo neturėti įtakos ir net savaip deformuoti jos padėties supratimo ir jos žmonių mąstysenos bei įsitikinimų. Lietuva buvo ir yra pakraštys, anksčiau imperijos ar Sovietų Sąjungos, dabar – Europos Sąjungos pakraštys. Todėl tikroji siena – tik iš vienos pusės, anksčiau – iš vakarų, dabar iš rytų, atitinkamai ten persikelia ir tikrasis užsienis. O iš priešingos pusės – tik virtuali siena ir virtualus užsienis. Bet galbūt kaip tik ten ir slypi mūsų užsienio politikos tikrosios mįslės ir paslaptys.
Lemiama sovietinės Lietuvos užsienio politikoje, žinoma, buvo Vakarų kryptis. Iš ten tada sklido grėsmės, į ten reikėjo skleisti išganingą socializmo įtaką. Ir aišku, kad tai buvo daroma visos Sovietų Sąjungos vardu. Kad ir kokia rizikinga būtų ši analogija, joje vis dėlto gūdi ir nemažas tiesos grūdas: dabartiniuose Lietuvos užsienio politikos aptarimuose apverstu pavidalu šiek tiek atsikartoja ta pati mąstymo struktūra.
Tokioje mąstymo struktūroje esminis dalykas yra griežtas savų ir svetimų, draugų ir priešų atskyrimas. Vienoje pusėje – tie sąjunginiai valstybių ryšiai, kurie reiškia savitarpio paramą ir garantuoja savos valstybės saugumą, kitoje – tos valstybės, kurios gali kelti grėsmę ir nuo kurių reikia saugotis. Viena pusė čia turi atsverti kitą. Čia svarbiausia – su kuo ir prieš ką.
Tokia politika praranda objektyvesnius kriterijus, ji remiasi tik simpatijomis ir antipatijomis. Pastarųjų objektai gali keistis savo vietomis, ir tai sukelia begalinius ir niekur nevedančius ginčus. Tokiomis nuostatomis kai kada linkusi tenkintis ir dabartinė Lietuvos Rytų politika. Įžvalgesni tos politikos analitikai į tai jau yra atkreipę dėmesį (žr. „A.Jonkus: santykiai su Rusija: arba myliu, arba ne“, ELTA, 2007 12 18). Todėl natūralu, kad dabar vis platesnį mastą įgyjančiuose įvairių Lietuvos užsienio politikos aktualijų aptarimuose jau kai kada atsiranda pastangos formuluoti tvirtesnius ir objektyvesnius kriterijus, kuriais būtų galima vadovautis apibrėžiant svarbiausias tos politikos kryptis ir nustatant pagrindinius jos tikslus.
Bene paprasčiausiai ir aiškiausiai svarbiausioji Lietuvos užsienio politikos strategija apibūdinama nurodant, kad jos tikslas – tai demokratinių struktūrų plėtotė iš Vakarų į Rytus. Skamba išdidžiai ir paprastai. Demokratijos plėtotė čia suprantama kaip pagrindinė vertybė, į kurią turi orientuotis valstybės užsienio politika. Valstybės interesai, o ypač jos materialiniai interesai, geriausiu atveju esantys tiktai priemonė. Patys savaime jie visai nėra vertybė, taigi ir užsienio politikos tikslas. Skeptikas čia, žinoma, neiškęs nepriminęs mūsų jau minėtos analogijos su ana socializmo plėtote užsienin. Be to, lieka neaišku, kaip tokį tikslą realizuoti: juk demokratijos (dar mažiau negu revoliucijos) eksportas nebūna sėkmingas.
Kad demokratijos plėtotė kaip vertybė yra aukščiau už visokius materialinius interesus,- tokį požiūrį išdėstė ir Lietuvos užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas išgarsėjusioje ES derybų su Rusija mandato neišdavimo akcijoje, sukėlusioje vienų didžiulį patriotinio entuziazmo proveržį, o kitų – nemažesnį nusistebėjimą („P.Vaitiekūnas: Europos dilema – vertybės ar vamzdynai“, DELFI, 2008 05 01). Vertybių priešpriešinimas interesams čia jau paverstas politikos principu. Ministras protina Europą neprarasti savo politikoje šito aukšto „vertybinio pagrindo“: ar Europa „toliau remsis vertybiniu pagrindu, ar atiduosime pirmenybę fabrikams, gamykloms, vamzdynams.“
ES turinti būti aukščiau bet kokių vamzdynų (kitaip tai būtų į du pasaulinius karus jau atvedusi Realpolitik!), nes tik tada ji galės apginti kiekvieno savo nario interesus. Ir vienas iš tokių Lietuvos interesų, dėl kurio ji ryžosi anai mandato sulaikymo akcijai, yra (sic!) lig šiol neveikiantis „Družbos“ vamzdynas. Taigi atvirai ir tiesiai: Europos valstybės savo politikoje turi išsižadėti visokių savo vamzdynų, kad jos bendromis jėgomis galėtų apginti mums svarbų vamzdyną.
Tad tokiame kontekste ar vis dėlto nereikėtų sugrįžti prie paprasto ir gerai visiems Lietuvos piliečiams suprantamo svarbiausio strateginio jos užsienio politikos tikslo – Lietuvos valstybės interesų gynimo ir realizavimo? Tuomet, žinoma, tektų pripažinti, kad šitie interesai ir yra pagrindinė bei aukščiausia valstybės užsienio politikos vertybė. Ir tarp tokių vertybių materialinė nauda užimtų labai svarbią vietą, o nebūtų tretiruojama kaip valstybę žeminantis egoizmas.
Tai, kad mūsų užsienio politika yra būtent Lietuvos užsienio politika, rūpinimasis pirmiausia jos interesais, anaiptol nemenkina bendrųjų visos ES politikos principų svarbos. Tačiau, šiaip ar taip, šie principai jau yra antriniai ir išvestiniai. Lietuvos užsienio politikos laisvės, žinoma, negali kažkiek nesuvaržyti jos prisiimti sąjunginiai įsipareigojimai, tačiau kaip tik šių ryšių dėka ta politika padidina savo svorį ir galimybes. Ir vis dėlto tai yra politikos sąlygos ir galimybės, bet ne jos strateginis tikslas.
Todėl, jeigu mes kalbėsime apie Lietuvos Rytų politika, taigi iš esmės apie santykius su Rusija, tai čia tendencijos, kuriomis nevertėtų pernelyg žavėtis yra dvi. Pirmoji iš jų yra ta, kad ši politika pernelyg išplečia savo užmojus ir pretenzijas, kai jos vykdytojai tariasi veikią visos ES vardu, o kai kada užsimoja dar plačiau – tapatina save su JAV užsienio politikos tikslais. Tada mūsų politikai vos ne kaip savo istorinę misiją prisiima sau uždavinį atkreipti savo europinių ir amerikietiškųjų partnerių dėmesį į Rusijos keliamas grėsmes, bet dėl to jau ne sau, o šiems partneriams turi adresuoti Lietuvos santykių su Rusija problemas.
Antroji iš tų tendencijų – pernelyg siauras požiūris į savo didįjį kaimyną. Demokratijos tapsmo Rusijoje sunkumai čia paprastai ir tiesmukai laikomi vien politinio jos elito kalte ir nenorima pripažinti, kad tokių procesų šaknys yra daug gilesnės. Iš čia ir atsiranda beveik vien tik kritiškas požiūris į Rusijos valdžią, dar daugiau – tokio kritiško požiūrio demonstravimas, kurie iki minimumo susiaurina valstybių kontaktus bent jau aukščiausiu politiniu lygiu, nors sunku nesutikti, kad nuosaikesnė, lankstesnė, diplomatiškesnė pozicija aiškiai būtų stipresnis demokratijos Rusijoje palaikymo veiksnys.
Atskiras santykių su Rusija aspektas – požiūris į tuos regioninius konfliktus, kurie rusena aplink Rusiją. Kiek jie yra demokratijos pasaulinės plėtotės reiškiniai, vakarietiškoji politika jų, žinoma, negali ignoruoti. Lietuvos užsienio politika nebuvo ir nėra šiems procesams abejinga, ji aktyviai rėmė garsiąsias rožines ar oranžines revoliucijas, kai kuriais atvejais prisiėmė sau taikdario vaidmenį konfliktų slopinime. Ir vis dėlto šito teigiamo vaidmens vertinimuose paprastai nutylima ir išnyksta kita, šešėlinė to vaidmens pusė. Lietuvos politikos poveikis tokių konfliktų gesinime negali būti labai efektyvus dėl to, kad jis neretai būna kiek vienašališkas ir jau iš anksto antirusiškai orientuotas. Konflikte visuomet būna dvi pusės, o jeigu norima matyti ir palaikyti tiktai vieną iš jų, tai vargu ar dėl to konfliktas silpnėja.
Ne tiktai Lietuvos, bet ir apskritai vakarietiškosios demokratijos pozicija minėtų konfliktų atžvilgiu turi vieną savaip įdomų bruožą. Joje labai svarbią reikšmę įgyja nutylėjimas. Vadovaujamasi paprastu principu: arba gerai (blogai), arba nieko. Neigiamas arba bent jau įtartinas Rusijos vaidmuo tokiuose konfliktuose visuomet pastebimas ir akcentuojamas, o tie atvejai, kur jos politika yra gerokai teisi, paprastai nutylimi.
O Rusijos politinių oponentų vertinimas yra kitoks: akcentuojami ir palaikomi būtent teisūs jų veiksmai, o tuos atvejus, kai čia atsiranda kad ir akivaizdūs demokratijos pažeidimai, dažnai lydi tiesiog tyla. Taigi tiesai tarsi ir nenusikalstama, bet šitaip (kadangi tyla yra tyla) suponuojamas tas kontrastiškas politinis mąstymas, kuriame viena pusė visada teisi, o kita – visada neteisi. Padidėjusio Rusijos politikų įtarumo kontekste jie tokiuose vertinimuose negali neįžvelgti dvigubų standartų panaudojimo.
Laikantis požiūrio, kad svarbiausias strateginis Lietuvos užsienio politikos orientyras yra visi ir visokie Lietuvos valstybės interesai ir kad svarbus Rytų politikos interesas yra draugiški santykiai su Rusija, būtina dar ir dar kartą akcentuoti, kad užsienio politika neturi vadovautis asmeniniais įsitikinimais, simpatijomis ar antipatijomis kitose valstybėse vykstantiems procesams. Draugiški santykiai su kita valstybe visiškai nereiškia visokeriopo jos politikos palaikymo, jie yra tiesiog geriausias skirtingų interesų sąveikos būdas.
Kitaip sakant, draugiški valstybių santykiai gali būti naudingi abiem pusėms, o to paties pasakyti apie priešiškus santykius jau negalima. Todėl politikas, kuriam savo šalies interesai yra tikrai svarbūs, paprastai nebūna priešiškumo šauklys, bent jau nebūna priešiškumo iniciatorius. Karingąją užsienio politiką maitina veikiau nenoras ar nesugebėjimas rūpintis pirmiausia savo valstybės reikalais. Pastaruosius tada užgožia asmeninės politiko ambicijos.
Kas galėtų ginčyti, kad normalius santykius su Rusija negali nedeformuoti skaudi Lietuvos istorinė patirtis. Pretenzijų savo didžiajam kaimynui Lietuva turi daug ir jos išliks dar ilgam. Deja, tų pretenzijų iškėlimas į pirmąjį valstybės užsienio politikos planą yra ne tos politikos stiprumo, o veikiau jos silpnumo ženklas. Tikėtis, kad mūsų interesais pasirūpins mūsų didieji sąjungininkai, mes galime tik darbais, o ne žodžiais įrodę, kad viską, kas nuo mūsų pačių priklauso, mes esame padarę.