Kalbėjau per grupės posėdį, kad pusmetį prezidentaujanti Vokietija verčiau išsikeltų Europos bendros energetikos politikos tikslą - kokią nors privalomą "Euroenergo" chartiją, o ne naujo pavidalo konstituciją kaip aukščiausią ir vienintelį prioritetą, vokiečių garbės reikalą. Mat šiame kelyje Rusija galėsianti skatinti ir papirkinėti britų arba airių skepticizmą kuriant vieningesnę Europą, o tuo metu pati plėsianti savo įtaką Žemyne, ignoruodama Sąjungą, išraudama pavienes nares. ES rizikuoja sugaišti laiko, ir tiek. Taip sakiau.

Buvau apkaltintas negražiais kėslais, esą nedorai trukdau svarbiausiam tikslui - sukurti bendros europinės politikos aparatą, be kurio tos politikos, ypač energetinės, nė nebūsią.

Šis aparatas - Tarybos prezidentas, Vyriausiasis įgaliotinis ES užsienio politikai - Tarybos viceprezidentas, tad aiškus adresas ir telefonas, kuriuo "išorė" skambins į Europos Sąjungą, - iš tiesų yra svarbioji Lisabonos sutarties dalis.

Šalims narėms liktų tik sukurti bendrą politiką (panašiai, kaip dabar dėl derybų su Rusija), ir anie atsakingi Europos išorės reikalų vadovai turėtų ją vykdyti. Liktų mažiau erdvės tokiems individualiems klajūnams kaip garsusis buvęs kancleris, vėliau (jei ne iš anksto) pasamdytas "Gazprom". Pavieniui plūduriuoti būtų sunkiau.

Aišku, Rusijai tai neparanku. V.Putinas antai patenkintas tyčiojosi, kad Europa nesugeba turėti net Konstitucijos. Nereikia su tokia ES net kalbėtis. Kremliui būtų geriau, kad ir Lisabonos sutartis žlugtų neratifikuota. Britai, nors ir dideli skeptikai, jau nutarę, kad užteks to, jei ratifikuos parlamentas. Stipresnės, labiau konsoliduotos Europos priešininkų viltis - Airija. Mat ten būtinas referendumas, ir daugybė pastangų investuota į šūkį: balsuok "ne"! Jei airiai vis dėlto neatmes Lisabonos sutarties, lieka nebent paskutinė viltis... Lietuva! To, rodos, neįsivaizdavome, o vis dėlto.

Mums primetus visuotinį referendumą, gana tikėtina, kad rinkėjai, vienąsyk jau balsavę už Europos Sąjungą, nematys reikalo gana gausiai susirinkti balsuoti dar kartą. Ir Lietuva nenori! Panašių pastangų jau būta sužlugdyti Lietuvos narystę NATO, tik nepavyko. O tai būtų lėmę tik Lietuvos likimą. Dabar, jei Lietuva pasirodytų esanti vienintelė kliūtis, savo referendumo iniciatyva ji pelnytų itin keistą vardą ir pakirstų savo politikų pastangas gauti ES paramą gyvybinėms energetikos bei teisingumo problemoms. Tačiau padėtų Rusijai toliau tampyti ES nares po vieną.

Toks yra prieš Lisabonos sutartį nukreiptos peticijos politinis energetinis fonas. Išties, liberum veto gerokai sunyktų, reikėtų daugiau dirbti su vienmintėmis valstybėmis. Olandija nebegalėtų viena vetuoti visų suderintų dokumentų dėl baudžiamųjų normų kovojant su narkotikų platintojais (mačiau tai 2004 m.). Jei manytume, kad ES mus per mažai gina nuo Rusijos, galėtume išstoti (dar viena naujovė) ir gintis patys. Apskritai galėsim bet kada išstoti. Tačiau peticijos signatarai, užuot apsidžiaugę, nutyli. Pasisako prieš nelemtą galimybę, kad padidės Europos teismų kompetencija, prireikus galinti koreguoti vietines nesąmones.

Gąsdina, kad kai kurios ES institucijos gali pernelyg kištis, pavyzdžiui, jeigu Europos Teisingumo teismas imtųsi spręsti, ar parlamentinė VSD kontrolė tikrai pažeidžia nacionalinį saugumą. Arba "Eurojust" (europinė prokuratūra) suabejotų išvada, kad V.Pociūnas rėmėsi rankomis į palangę mėgindamas, galbūt siekdamas iškristi iš devinto aukšto KGB prižiūrimame viešbutyje.

Pavyzdžių, galbūt keliančių grėsmę klanų suverenitetui (kažkas Rytuose išrado net suverenią demokratiją), rastume ir daugiau. Itin skaudžiai būtų pažeistas kurios nors ministerijos suverenitetas, jeigu ES griežtai patikrintų, kaip ir kam tenka jos skiriamos Lietuvos gaivinimo lėšos.

Vis dėlto įdomu, kas dabar sudrumstė prieš Europą nukreiptas drumzles, nepalaukęs net airių balsavimo? Kokia šio pseudopatriotizmo prasmė?

Net jeigu ES vakariečiai ir stokoja geresnio kurių nors dalykų supratimo arba pučiasi prieš mažesniuosius, juolab turime būti ten ir dirbti, aiškinti, o ne pasikabinti ant izoliacijos Rusijos tarpuvartėje.