J.Vaiškūnas. Antikonstitucija?

Buvo gražu ir ramu – vadai tyliai vedė liaudį į šviesų rytojų, kol „nesusipratusių“ sąjūdininkų grupė išdrįso paklausti – ar nepažeisdami Konstitucijos einame į Lisabonos sutartimi pertvarkomą Europos sąjungą.

Birželio 3-ją, Sąjūdžio 20-mečio proga 13 buvusių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių ir dar šimtinė aktyvių sąjūdininkų pasirašė

Peticiją

, siūlydami pasitikrinti ar Lisabonos sutarties (LS) ratifikavimas neprieštarauja LR Konstitucijai ir joje įtvirtintai Tautos teisei į suverenitetą.

Asociacijos „Lietuvos Sąjūdis“ tarybos pirmininkas R. Kupčinskas ir europarlamentaras V. Landsbergis atsiribojo nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių ir kitų sąjūdininkų peticijos. Atsiribojimo stilius priminė buvusios Sąjungos laikus – suabejok abejojančiais – kas jie tokie, kokią teisę turi klausti, jei jų nėra jokioj nomenklatūroje, jei neužsiregistravę, neužsipatentavę... Matyt pamiršo. Panašiai jau kalbėta ir rašyta susikūrus LPS po 1988-ųjų birželio 3-ios.

Jei Seime priimtas Lisabonos sutarties ratifikavimo įstatymas atitinka Konstituciją, tai ko bijoti jo legitimacijos Konstituciniame teisme? Viešai prieš Tautą nedrįstantys atvirauti, bet akis į akį diskutuojant, kai kurie nusipelnę politikai nesigėdija išrėžti – nesvarbu, kas parašyta Konstitucijoje, einame teisingu keliu, o žmonėms negalima duoti spręsti, nebrandi, nevaldoma tauta – nuvairuos į Rusijos glėbį... sugriaus Europos sąjungą.

Aiškiai bijoma, kad LR Konstitucinis teismas gali nuspręsti kitaip. Ir tada, pasak V.Landsbergio, „mums primetus visuotinį referendumą, gana tikėtina, kad rinkėjai, vienąsyk jau balsavę už Europos Sąjungą, nematys reikalo gana gausiai susirinkti balsuoti dar kartą.“

Įdomu kas tie „mes“, kuriems gali būti „primestas visuotinis referendumas“? Jei „mes“ – lietuvių tauta ir mums vis dar priklauso Lietuvos suverenitetas, vadinasi ir Lisabonos sutartis turi būti ratifikuojama Tautos referendumu – tai kas mums ką čia primestų? Nebent – teisę į suverenitetą? Bet jei „mes“ čia visai ne mes, o mūsų teisę į suverenitetą ir jo likimą besisavinantys virš Tautos pasikėlę veikėjai, tuomet – Konstituciniam teismui gali tekti jiems šį tą priminti ir primesti.

Panašios normos yra ir Airijos Konstitucijoje, skirtumas tik tas, kad Airijos valdžia ir politikai tiesiog neišdavė Tautos ir savo Konstitucijos – nesutiko su eurobiurokratų spaudimu žūtbūt išvengti referendumų ir „prastumti“ Lisabonos sutartį parlamente.

Sąmokslų teorijomis ir Rusijos baubų bauginimo botagu pliaukšėdami Tautos teisių į suverenitetą privatizuotojai nori, kad tautos avelės nė nebliaudamos bindzintų į sotų ES gardą. Priešingu atveju, kaip savo ausis matys „ES paramą gyvybinėms energetikos bei teisingumo problemoms“. Kudirka, tikriausiai, verkia Dausose girdėdamas šūkius, raginančius suverenitetą mainyti „už trupinį aukso gardaus valgio šaukštą“... Jei ir turi kas teisę tokius mainus vykdyti, tai tik pati Tauta – referendumu.

Pasak Peticijos iniciatorių, valdžios pareiga – nedelsiant kreiptis į Konstitucinį teismą, jei iškyla pagrįstų abejonių, ar nauja ES sutartis atitinka Lietuvos Konstituciją. Net pačioje Lisabonos sutartyje sakoma, kad kiekviena valstybė narė šią sutartį turi ratifikuoti pagal savo konstitucines procedūras.

Taigi, turėtume siekti, kad šis procesas būtų teisėtas, kad sutarties ratifikavimas atitiktų šalies Konstituciją. Visus konstitucinius neaiškumus privalu ištirti dabar, kol ši sutartis dar neįsigaliojo. Kuo anksčiau pasitikrinsime LS ratifikavimo įstatymo “sveikatą“, tuo daugiau turėsime šansų pasveikti. Jei „ligonis“ sveikas, jam niekas negresia. O jei serga, ligą reikia gydyti kuo anksčiau.

Susidaro įspūdis, kad naująją Europos sąjungą žūt būt siekiama kurti vadovaujantis principu – tikslas pateisina priemones ir, kad Lietuvos valstybininkų viršūnėlėje su ES eurobiurokratais viskas suderinta.

Tie, kurie kaltina Peticiją pasirašiusius noru sugriauti ES ar atplėšti Lietuvą nuo ES – būkštauja, kad Lisabonos sutarties ratifikavimas Seime prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Ir, kad išaiškėjus, reiks sukti galvas iš naujo – skaityti ir analizuoti painų Lisabonos sutarties tekstą, daryti palyginamąjį Lisabonos ir prieš tai galiojančių sutarčių dokumentą, įtikinėti Tautą ir su naująja sutartimi sutikti tiek kiek jis neprieštarauja mūsų Konstitucijai, tai yra su tam tikromis išlygomis. Kaip tai yra padarę mūsų kaimynai lenkai.

Visas abejones dėl Lisabonos sutarties bandoma užmušti vienu teiginiu - tariamomis Rusijos pastangomis nukreiptomis prieš stiprios ES projektą. Tačiau, tai tik bandymas mojuoti raudonu skuduru siekiant nukreipti diskusiją nuo esmės.

Pirma, neaišku ar ES federalizacija veda prie stipresnės, o ne biurokratinės Europos. Antra, faktų, kad Rusija mėgintų veikti prieš Lisabonos sutartį nėra, priešingai yra duomenų, kad tokia Europos federalizacija gali būti bendras Rusijos bei Europos komunistinių ir socialdemokratinių jėgų projektas. Apie tai ne kartą Europą yra perspėjęs su slaptais sovietiniais dokumentais ikiputininės Rusijos Vyriausybės pavedimu 1992 dirbęs žymus sovietų disidentas V. Bukovskis, dabar gyvenantis ir dirbantis Londone.

Jei antikonstituciniais metodais vadovaudamiesi kursime naująją Europą, tai kaip tik ir bus kelias į Antieuropą. Melo kojos trumpos. O jei einame gerai, ko bijoti kreipimosi į Konstitucinį teismą? Juk Lietuva jau yra Europos Sąjungos narė, tad – turime teisę ir pareigą formuoti tokią Sąjunga, kokios nori Tauta ir kokioje nedraudžia mums būti pagrindinis mūsų įstatymas – Konstitucija. Priešingu atveju, Antieuropa ir antikonstitucija mums garantuoti.