Šįmet jau trečius metus G. Alekna vadovavo Lietuvos Jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) rengtai ekspedicijai į lietuvių tremties vietas Rusijos Irkutsko srityje. Iš viso ekspedicijų „Misija Sibiras“ metu sutvarkyta apie 40 kapinių ir kapaviečių.
Per Sibirą neteko darbo
Dėl savo ekspedicijų G. Alekna neteko darbo bendrovėje „Lietuvos radijo ir televizijos centras" – pašnekovas skundėsi negavęs jam priklausiusių atostogų prieš trejus metus LiJOT organizuotos pirmos ekspedicijos metu. G. Alekna taip pat pasakojo nuolat jaučiantis šaltumą iš kai kurių jį supančių žmonių. Keistuoliu G. Alekną laiko suprantantys, koks vargas esančios ekspedicijos. Bet nemažai draugų, pasak G. Aleknos, jį supranta ir palaiko.
Vienas DELFI skaitytoja suabejojo, ar tremtinių kapus iš viso verta tvarkyti – esą savo darbą nudirba laikas, jos pamažu nunyksta, kaip atsitiks ir su mūsų visų kapais. Tačiau G. Alekna mano, kad dabartinei kartai dar reikėtų matyti ir žinoti, kur palaidoti kažkada ištremti tautiečiai.
„Ateityje didžioji dalis kapinių tikrai išnyks, todėl dabar valstybiniame lygmenyje turėtų būti nuspręsta, kurias kapines ir Rusijos teritorijoje esančius paminklus išsaugoti ilgesniam laikui“, - aiškino interneto konferencijos dalyvis.
Buvo klausiančių, ar beveik du dešimtmečius trunkančių ekspedicijų į Sibirą įspūdžiai kada suguls į knygą. „Aš nemėgstu knygų rašyti, bet mano kompiuteriuose labai daug dokumentinės medžiagos apie tremties vietas ir kapus, todėl ateityje galbūt teks išleisti kažkokį leidinį, kuriame būtų visa ši susisteminta medžiaga“, - aiškino jis.
Anot pašnekovo, iš jo ekspedicijų kuriami dokumentiniai filmai, sukaupta daug filmuotos medžiagos. Beje, rugpjūčio mėnesį Lietuvos televizijos eteryje turėtų būti rodomas filmas apie šįmet LiJOT organizuotą ekspediciją.
Pavojai – nedrausmingi vairuotojai ir meškos
Praėjusią savaitę grįžęs iš LiJOT organizuotos ekspedicijos Rusijos Irkutsko srityje, G. Alekna ilgai namie neužsibus - jau savaitės pabaigoje išvyksta į bendrijos „Lemtis" organizuojamą ekspediciją į Jakutiją. „Jeigu gausiu leidimą, turiu aplankyti Lenos ir Janos upių deltose buvusias tremties vietas“, - sakė ekspedicijų vadovas.
Paklaustas apie Lietuvos reikalavimus Rusijai atlyginti okupacijos metu padarytą žalą, G. Alekna sakė manantis, kad dabartinė Rusija nėra tiesiogiai kalta už buvusį genocido laikotarpį. „Tie, kurie tai darė, beveik visi jau mirę. O atsakyti už tai naujoji karta vargu ar privalėtų. Iš tiesų tai labai sunkus klausimas, į kurį nėra vienareikšmio atsakymo“, - svarstė jis.
G. Alekna sakė kol kas ekspedicijose gaunantis tik vidinį pasitenkinimą. Paklaustas apie tykančius pavojus jis aiškino, kad kelionių metu pasitaiko neatsargių, baimės jausmą sukeliančių vairuotojų. „Antra grėsmė - laukiniai taigoje gyvenantys gyvūnai. Tai daugiausiai rudosios meškos, kurių kai kuriuose regionuose yra labai daug“, - pasakojo G. Alekna. Toliausiai Rusijoje G. Aleknai tekę būti Kamčiatkoje, toliausia aplankyta tremties vieta – Buriatija.
Pasak DELFI svečio, iš Sibiro žmonių galima pasimokyti nuoširdumo ir draugiškumo, tačiau nereikėtų mokytis netvarkos.
Beje, tremtinių takais traukia ne tik lietuviai. Labai aktyviai po Sibirą važinėja ir savo tautiečių laidojimo vietų ieško japonai. Atkasę palaikus, japonai juos sudegina, o pelenus išveža į tėvynę. Tai atliekama valstybiniu lygmeniu.
Ekspedicijų metu G. Alekna sutinka lietuviškai kalbančių tautiečių. Tai daugiausia būna senyvo amžiaus žmonės. Tuo tarpu jaunimas lietuviškai beveik nekalba. „Yra bandančių vieną kitą sakinį pasakyti lietuviškai, bet tai jau yra labai retas atvejis“, - sakė G. Alekna.