Kontaktai su KGB buvo „absoliučiai neišvengiami“
Anksčiau žurnalistams atsisakiusi komentuoti keliolikos metų senumo interviu, ketvirtadienį K. Prunskienė išplatino pareiškimą, kuriame pripažino tokį pokalbį buvus. Pasak jos, interviu su žurnaliste, dokumentinių filmų režisiere Laima Pangonyte vyko 1991 m. lapkričio pabaigoje Romoje, kur jai buvo įteiktas Minervos prizas. 3-4 val. vykusiame interviu „laisvai pasakojo apie daugybę savo gyvenimo, mokslinės ir politinės veiklos etapų“.
„LNK laidos rengėjų parinkta, iš konteksto išimta atkarpa greičiausiai yra samprotavimas apie Seime ir žiniasklaidoje mano politinių puolėjų pradėtą platinti lapelį, neva turėjusį įrodyti buvusį ryšį su KGB“, - teigiama ministrės pareiškime.
L. Pangonytei politikė pasakojo apie pokalbį su mokslininkų komandiruotes į Vakarus kuravusiu KGB darbuotoju jai išvykstant į Vakarų Vokietiją. Šis pokalbis esą buvo ne kartą minimas K. Prunskienės knygose ir pokalbiuose su žiniasklaida.
„Aš nebuvau nei verbuojama, nei bendradarbiavau su KGB. Mano mokslinė komandiruotė buvo forminama visuotine žmogaus laisves apribojančia tvarka, kokią prisimena visi toje santvarkoje gyvenę“, - tvirtina valstiečių liaudininkų lyderė.
Ji teigė tuomet supratusi, jog pokalbis su KGB atstovu prieš išvykimą ir sugrįžus buvo „absoliučiai neišvengiami“. „Nediskutuotinas patarimas, o gal ir sąlyga, kad esant kokiai nors „provokacijai“ užsienyje ar ypatingos svarbos atveju reikėtų oficialiai kreiptis į TSRS ambasadą arba, neminint savo pavardės, skambinti, rašyti į Vilnių, tikriausiai taip pat buvo to meto norma“, - rašoma pareiškime.
„Žurnalistei dėstytuose prisiminimuose minimos tikros ar galėjusios panašiai skambėti dešimtmečio senumo pokalbio su KGB darbuotoju detalės, pasakytos nesmagaus pajuokavimo forma, neturėjo jokios realios prasmės, nebent tik kaip bandymas išeiti ir padėties, - pažymėjo ministrė. – Tai buvo atsikalbinėjimas, pasirenkant oficialaus kontaktavimo su ambasada galimybę. Jokių įsipareigojimų neprisiėmiau ir nesu susitepusi jokiais niekingais veiksmais. Ar kontroliuodami komandiruotus asmenis KGB darbuotojai juos vadindavo pavardėmis, ar užšifruodavo jiems priskirtais slapyvardžiais, geriausiai žino ten dirbę arba aną sistemą objektyviai ištyrę specialistai“.
Kaip pažymėjo K. Prunskienė, jos teiginių teisingumą galutinai patvirtino bylą išnagrinėjęs teismas, kurio sprendimas neskundžiamas.
Vėliau per spaudos konferenciją ministrė aiškino, esą „laisvas, savanoriškas“ pokalbis buvo ironiškas. „Laikote, kad tai yra kažkas tokio, kas kažką įrodo? - retoriškai žurnalistų klausė ji. - Pokalbio žodžių neatsimu. Bet negi jūs neįžvelgiate ironijos, komentaro?“
K. Prunskienė įsitikinusi, kad reportažas likus mėnesiui iki Seimo rinkimų pasirodė ne be politinių sumetimų. „Kada prieš naujus Seimo ar prezidento rinkimus neišėjo vėl ir vėl ta istorija? Tai yra tradicinis oponentų išėjimas. Jie iš žemės ką nors iškastų“, - kalbėjo valstiečių liaudininkų lyderė.
Pasak ministrės, tai lemia „konkurencija dėl vaidmens Lietuvos istorijoje“, „kai kas mato tik piramidę, piramidės viršūnę ir vieną asmenį“, o paprašyta patikslinti, kurią tiksliai partiją turi omenyje, ji paminėjo konservatorius arba su jais susijusias politines jėgas.
Į klausimą, ar nereikėtų paviešinti bylos, kurioje buvo sprendžiama, ar ji bendradarbiavo su KGB prisidengusi Šatrijos Raganos slapyvardžiu, medžiagos politikė teigė, jog dėl to jai reikėtų kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir išsiaiškinti, ar galima viešinti liudinininkų, kurie pageidavo anonimiškumo, parodymus. „Jei galima, norėčiau, kad epizodai, kurie paliudijo scenarijų, sukurtą prieš mane, būtų paviešinti“, - teigė K. Prunskienė.
Siūloma atnaujinti bylą
Kaip DELFI ketvirtadienį sakė Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas, prieš apibendrinant naujus duomenis jam su kolegomis reikėtų įvertinti įvairias aplinkybes.
„Nežinia, kokiais motyvais vadovaudamasi K. Prunskienė tai pasakė. Jei ji pati kalba apie tai, vadinasi, turi kalbėjimo tikslą. Koks tikslas, sunku pasakyti. Jei dabar sukelsime erzelį, ji gali pasakyti: norėjau apgauti KGB, nes reikėjo važiuoti į užsienį“, - kalbėjo komisijos vadovas.
Anot jo, būtina išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis K. Prunskienė pateikė tokį prisipažinimą, kokius teisinius padarinius jis turėjo. Kaip pažymėjo A. Urmonas, paaiškėjus naujiems faktams būtų galima atnaujinti ir teismo procesą.
Tai trečiadienį LNK „Žinioms“ teigė advokatas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo laikinosios komisijos KGB veiklai tirti pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka.
„Aš įsitikinęs, kad tai yra nauji duomenys, nauji papildomi duomenys, man atrodo, yra tikrai verti dėmesio, juos reikia teisiškai įvertinti ir, manau, tai būtų pagrindas atnaujinti šios bylos nagrinėjimą“, - tvirtino K. Motieka.
Ieškojo raganos simbolio
Trečiadienį LNK „Žinios“ paskelbė, esą dingusiu laikytame vaizdo įraše K. Prunskienė pasakoja, kaip ir kodėl ji tapo Šatrijos Ragana. Prieš 17 metų filmuotoje medžiagoje K. Prunskienė teigia, kad tokį slapyvardį pasirinko pati.
„Man reikėjo pasakyti kokį nors simbolinį žodį, kuriuo aš galėčiau paskambinusi, neminėdama savo pavardės, prisistatyti“, – teigia politikė. Pasirinkti slapyvardį KGB esą pasiūlė devintojo dešimtmečio pradžioje. Tuo metu K. Prunskienė rengėsi į komandiruotę Vokietijoje.
„Tokia mintis, kad tokiam tikslui tiktų tik koks nors raganos simbolis. Sakau: tai kokį dabar pavadinimą galima būtų sau prisiimt? Nei savo vardo, nei gražaus pavadinimo tokiam tikslui nepasakysi. Aš sakau: vienintelė ragana, kurią aš žinau, tai Šatrijos Ragana“, – kalbėjo K. Prunskienė.
„Tas pavadinimas – Šatrija – atsirado iš mūsų pokalbio su tais žmonėm ir greičiausiai gamintojai tos kortelės pavartė kokias nors informacijas tų asmenų, kalbėjusių su manim, kad surasti tekstą ir surasti važiavimui į Vokietiją kokias tai įforminimo detales“, – anuomet sakė ji. Tiesa, KGB pavadinimo politikė nė karto nepaminėjo.
Pasak išlikusius KGB dokumentus tiriančių istorikų, slapyvardį rinkdavosi tik užverbuoti asmenys. „Slapyvardis būdavo suteikiamas, kai KGB ką nors sekdavo, rinkdavo informaciją arba užverbuotiems asmenims. Užverbuoti asmenys galėdavo ir patys pasirinkti slapyvardį“, – teigė istorikas Arvydas Anušauskas.
KGB bendradarbės etiketės išsigynė per teismus
2003 m. gegužę Vilniaus apygardos teismas reabilitavo K. Prunskienę, kuriai prieš keliolika metų Aukščiausiojo Teismo sprendimu buvo „prisegta“ KGB bendradarbės etiketė. Šio teismo požiūriu, byloje nėra įrodymų, jog politikė sąmoningai bendradarbiavo su SSSR saugumu. Pareiškimas dėl bendradarbiavimo su KGB esą buvo sufalsifikuotas, nebuvo jokių įstaigų žinioje, gautas iš fizinių asmenų.
Šį sprendimą apeliacine tvarka siekė apskųsti Nepriklausomybės Akto signataras Balys Gajauskas, kurio vadovaujamos parlamentinės komisijos iniciatyva 1992 m. rugsėjo 14 d. Aukščiausiasis Teismas patvirtino juridinį faktą, kad K. Prunskienė sovietmečiu sąmoningai bendradarbiavo su KGB. Tačiau Apeliacinis teismas konstatavo, kad B. Gajauskas neturi teisės apskųsti minėtą sprendimą.
Prieš daugiau nei trejus metus grupė įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujančių parlamentarų paragino K. Prunskienę imtis žingsnių, kad būtų išslaptinta ir paskelbta visa su ja susijusi Ypatingojo archyvo medžiaga bei teismo byla dėl galimo jos bendradarbiavimo su KGB. „Vadinamoji Šatrijos byla tebėra įvairių gandų visuomenėje šaltinis ir tik absoliutus viešumas gali padėti pakeisti susiklosčiusią padėtį", - pabrėžė Seimo nariai.
Netrukus K. Motieka paragino Liustracijos komisiją parodyti ryžtingumą ir siekti, kad būtų paviešintas įslaptintas minėtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas.
Savo ruožtu tuometinė Liustracijos komisijos pirmininkė Dalia Kuodytė anuomet teigė, jog ši komisija yra bejėgė atgaivinti KGB agentės „Šatrijos“ bylą. Jos teigimu, komisija nėra įgaliota skelbti jokių dokumentų, be to, jos nuomone, kalbėjimas apie šią bylą yra „pavėluotas ir politizuotas“.
K. Prunskienė vadovavo pirmajai po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Vyriausybei. Šias pareigas ji ėjo iki 1991 m. sausio 10 d.