J. B. Hannibalssonas buvo vienintelis Vakarų valstybės užsienio reikalų ministras, nepabūgęs atvykti į Vilnių iš karto po 1991 m. sausio įvykių pareikšti solidarumo, o po kelių savaičių – su savo tautiečiais pripažinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę.
Eksministro manymu, Lietuva per daug linksta į amerikiečių pusę,- jis siūlo labiau laikytis šiaurietiško gerovės valstybės modelio, už kurį geresnis esą dar nesugalvotas.
Kitąmet 70-metį minėsiantis buvęs diplomatas juokiasi turįs pakankamą priežastį vadintis Vilniaus garbės piliečiu ir naudotis šio titulo suteikiamomis nedidelėmis privilegijomis. „Aš nuo senų laikų esu lietuvis“, - DELFI tvirtino kruopščiai savo giminės praeitį išsinagrinėjęs J. B. Hannibalssonas.
– Prisiminkite 1991-uosius. Kodėl Islandija ryžosi pripažinti Lietuvą? Juk net JAV, kurios nepripažino mūsų šalies okupacijos, tuomet neskubėjo.
– Buvo kelios priežastys, kodėl domėjausi Baltijos šalių likimu. Viena iš jų – mano brolis kriminalistas studijavo Maskvoje, draugavo su studentais iš visų Baltijos šalių. Taigi turėjau gerus kontaktus, daug informacijos apie tai, kas vyko, ir specialiai tuo domėjausi.
Antra, greitai pastebėjau keistą Vakarų reakciją. Vienas pavyzdys – 1990 m. birželį Kopenhagoje vyko konferencija po žmogaus teisių „skėčiu“. Trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai, tarp jų – ir Algirdas Saudargas, atvyko sakyti kalbas, tačiau prieš juos buvo užtrenktos durys. Jau buvo įvykę parlamentų rinkimai, jie buvo demokratiškai suformuotų vyriausybių atstovai, o konferencijoje apie žmogaus teises jiems net nebuvo leista ateiti į salę ir kalbėti.
Kodėl šeimininkas, Danijos užsienio reikalų ministras, taip elgėsi? Dėl sovietų spaudimo. Jam buvo pasakyta, kad jei įleis tuos žmones, sukels grėsmę susitaikymui Sovietų Sąjungoje, nusiginklavimo sutartims, žmogaus teisių procesui ir taip toliau.
Turėjau pasirašęs kalbą, bet visus popierius išmečiau. Kalbėjau tik apie Baltijos šalių reikalus. Tas įvykis buvo skandalas – naujų demokratinių šalių atstovai, kurie tikėjosi ne tik būti priimti, bet ir šiltai sutikti demokratiškų Vakarų, fiziškai buvo išmesti lauk. Man neliko nieko kito, kaip tik paskolinti jiems savo balsą. Kalbėjau 15 minučių vietoj man duotų 6.
Kai nulipau iš tribūnos, prie manęs priėjo du vyrai. Vienas buvo Maxas Kampelmanas, amerikiečių derybininkas dėl nusiginklavimo. Jis pasakė, kad didelis privalumas būti mažos šalies užsienio reikalų ministru ir turėti galimybę kalbėti tiesą. Kitas – Jurijus Rezitovas, sovietų žmogaus teisių ekspertas Ženevoje. Jis pareiškė, jog nė vienas žodis, mano pasakytas apie Baltijos šalis, nebuvo tiesa, todėl man turėtų būti gėda. Jaučiau, kad pasielgiau daugiau mažiau teisingai.
Nuo tol, kai tik turėdavau galimybę – Jungtinėse Tautose, Šiaurės šalių taryboje, Europos Taryboje ir ypač NATO – nuolat kalbėdavau apie Baltijos šalis. Sakiau, kad Vakarai negali švęsti Centrinės ir Rytų Europos išlaisvinimo.
Kodėl JAV taip elgėsi? Paprastas atsakymas – George’as Bushas ir jo administracija visas viltis dėjo į Michailą Gorbačiovą, gynė jį kaip reformų judėjimo lyderį bei galvojo, kad jei jis susilpnės, grįš blogi vyrukai.
Antras dalykas – 1990-1991 m. sandūroje buvo ruošiamasi Irako invazijai į Kuveitą. Vašingtonas vylėsi, kad M. Gorbačiovas nekils prieš, bent jau liks neutralus. Todėl JAV nenorėjo nieko, kas galėtų susilpninti jų poziciją. Amerikiečiai galvojo, kad judėjimai už nepriklausomybę Baltijos šalyse susilpnins M. Gorbačiovą, todėl reikalavo, kad Sąjūdžio ir kitų judėjimų lyderiai priimtų tam tikrą kompromisą. Jie netgi prašė įtikinti lietuvius paskelbti moratoriumą Nepriklausomybės deklaracijai.
Susijungę vokiečiai taip pat tikėjo, jog viskas, kas gali susilpninti M. Gorbačiovą, yra blogai ir ne Vokietijos interesas, todėl nenorėjo remti Baltijos šalių. Dvi didžiosios jėgos – JAV ir Vokietjos – ramino, liepė trauktis, susitaikyti su kompromisu. Dabar jos apsimeta, kad buvo kitaip, bet tai yra paprasčiausias istorijos falsifikavimas.
Kadangi didžiosios šalys neskyrė tokio dėmesio, kokį turėjo skirti kaip demokratinio pasaulio lyderės, jaučiau, kad atėjo laikas mažoms tautoms veikti drauge ir spausti didžiąsias šalis, ypač per NATO. Aš tai ir dariau.
– Ant barikadų prie Seimo kažkas parašė: „Islandijai – jie išdrįso, kai kiti tylėjo“. Ar Lietuvos pripažinimas iš tiesų buvo drąsus iššūkis?
– Jūsų nepriklausomybė nebuvo kažkas, kam pasiryžote per vieną dieną. Tam buvo ruošiamasi metus, dvejus, trejus. Svarbu ne tai, kad Islandija pripažino Lietuvą, o tai, kad mes tai padarėme, kai jūsų niekas nesiklausė.
Daug žmonių sako, kad Islandija yra toli ir niekuo nerizikavo. SSRS buvo mūsų vienintelė naftos ir dujų tiekėja. Ji grasino nutraukti prekybos susitarimus, jei remsime Baltijos šalis. Tai nebuvo nerizikingas dalykas, tačiau mes jį padarėme. Nes aš asmeniškai žinojau, kad Sovietų Sąjungos netrukus nebeliks. Taigi mes atsilaikėme prieš Maskvos spaudimą.
– Kaip būtų pasisukusi istorija, jei ne Islandijos sprendimas? Ar galėjo JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija – bet kuri iš įtakingesnių Vakarų valstybių – būti pirmoji?
– Į klausimus, kurie prasideda „jei“, istorijoje nėra patikimo atsakymo. Paprastasi mažos tautos laikosi tyliau, atokiai nuo konfliktų, bando pasislėpti didžiųjų valstybių šešėlyje. Tarptautinės politikos vadovėliuose pirma taisyklė yra tokia: mažos tautos nesiskaito, jos nesiima iniciatyvos. Islandijos parama Baltijos šalims prieštarauja tokiai teorijai ir praktikai.
Mano norėtųsi daugiau tokios mažų tautų paramos kitoms mažoms tautoms. Pavyzdžiui, norėčiau, kad Baltijos šalys moraliai remtų palestiniečius, kuriuos pačiu brutaliausiu būdu traiško Izraelio karinė mašina.
– Netrukus po Sausio įvykių viešėjote Vilniuje. Nebuvo baisu? Juk aplink tvyrojo kone karo nuotaikos, buvo pilna ginkluotų karių ir šarvuotos technikos, niekas nežinojo, ar nepasikartos atakos prieš taikius gyventojus. Galėjote net likti „įkalintas“ mieste.
– Tuo metu nežinojome, kas atsitiks rytoj. Kelias dienas net galvojome, kad sovietai toliau atakuos. Tačiau nepamenu jokios fizinės baimės. Dėl paprastos priežasties – net jei tai buvo realu, viduje buvau įsitikinęs, kad SSRS pasiekė tokią ribą, kai ji nebegalėjo priimti „kietų“ sprendimų. Tai tebuvo silpnas milžinas.
– Kodėl tuomet jautėte, kad Sovietų Sąjungai liko nebeilgai gyvuoti?
– SSRS nuo pat Nikitos Chruščiovo eros pabaigos išgyveno ilgą žlugimo ir puvimo procesą, vadovaujant senukų kompanijai – Leonidui Brežnevui, Jurijui Andropovui, Konstantinui Černenkai. Visiems, kas domėjosi Sovietų Sjunga, buvo akivaizdu, kad jie nesprendžia problemų, vis giliau ir giliau klimpsta į ekonominę stagnaciją. Jautėme, kad propaganda buvo absoliučiai tuščia ir nieko neįtikindavo. Jie ritosi pražūties link.
Bet neapleisdavo baimė, kad kai tokia galybė taip greitai eižėja, galiausiai jai gali kilti desperatiškas noras atgauti savo jėgas panaudojant prievartą. Tiesa, nebuvo panašu, kad po Berlyno sienos griuvimo, kai Rytų Europos žmonių pasipriešimas pasieks tam tikrą lygį, SSRS uždegs žalią šviesą armijai.
M. Gorbačiovas niekada nedavė įsakymo mobilizuoti armiją. Taigi SSRS turėjo žlugti taikiai. Nors to ir nereikėtų priimti kaip savaime suprantamo dalyko.
– Ką galėtumėte pasakyti Lietuvos politikams, kurie pavasarį tik iš antro karto pripažino Kosovo nepriklausomybę, o apie palestiniečius apskritai nekalba?
– Jugoslavijos skilimas turėjo daug paralelių su SSRS žlugimu. JAV iš pradžių rėmė Slobodano Miloševičiaus siūlymą likti kartu dėl stabilumo. Aš taip pat buvau pirmas užsienio reikalų ministras, siūlęs pripažinti Slovėniją ir Kroatiją. Žiūrėdamas atgal esu įsitikinęs, kad buvau absoliučiai teisus.
Šalis negalėjo išlikti nesuskilusi, nebent ją kas nors būtų išlaikęs jėga. Tie, kurie tikėjosi taikaus sprendimo, turėjo pripažinti faktą, kad Slovėnija, Kroatija, Bosnija ir Hercegovina, Serbija – visos Jugoslavijos teritorijos turėjo tapti nepriklausomomis valstybėmis.
Kai S. Miloševičius pradėjo etninį valymą prieš kosovarus Albanijoje ir Kosove, jokia šalis negalėjo pritarti besitęsiančiam Serbijos dominavimui prieš Kosovą. Jokiu būdu, kaip jį bevertintum. Tai – silpna šalis be jokių valstybės tradicijų, su silpnesne švietimo sistema. Kur kas silpnesnė nei buvote jūs. Nebuvo galima išvengti Kosovo nepriklausomybės, tačiau dabar jo gyventojams teks įrodyti, kad yra verti nepriklausomybės.
Palestiniečiai yra ilgiausiai kenčiantys ir mažiausiai pagalbos sulaukiantys žmonės pasaulyje. Jie susidūrė su galinga karinės valstybės jėga. Izraelis užėmė jų žemę. Palestiniečiams palikta tik 22 proc. jų teritorijos, bet ir ta pati okupuota. Jie gyvena kasdien žeminami, karinės okupacijos sąlygomis. Nedvejodamas galiu pasakyti, kad tai yra naujas Holokaustas. Siaubinga suvokti, kad prieš bejėgius žmones kyla Izraelis, kurio gyventojai patys nuo Holokausto nukentėjo.
– Dirbote Islandijos ambasadoriumi Lietuvai, esate apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, LDK Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, tapote Vilniaus garbės piliečiu. Ką Jums reiškia Lietuva?
- Žinau, kas yra mano šeimos genealoginiame medyje iki 44 kartos. Galiu patvirtinti, kad mano protėviai tris kartas gyveno Kurše. Aš nuo senų laikų esu lietuvis (juokiasi).
– Kaip dažnai pas mus apsilankote?
– Kai trejus metus ambasadoriavau Helsinkyje ir buvau akredituotas Lietuvai, atvykdavau po kelis kartus kasmet. Dabar – kai kas nors pakviečia. Neturiu čia jokio nekilnojamojo turto. Kaip Vilniaus garbės pilietis galiu nemokamai važinėti miesto transportu, turiu teisę į bareljefą, kai jo prireiks, ir neprivalau mokėti mokesčių.
– Pavasarį švenčiant 18-ąsias Nepriklausomybės paskelbimo metines buvo sakoma, kad Lietuva sulaukė pilnametystės. Ar jai pavyko atsikratyti paauglystės problemų, būdingų jaunoms demokratijoms?
– Nėra nieko žavingesnio, kaip jaunutė paauglė, nežinanti, kas ji yra ir kuo nori būti, tačiau mes žinome jos galimybes. Gali būti, kad Lietuva dar tebėra paauglė, bet tai reiškia, kad priekyje dar laukia šviesi ateitis. Įsiliejimo į Vakarus prosesas dar laukia, bet tai padarysite per patį trumpiausią laiką.
Turite daug problemų, nepatrauklių dalykų, tačiau viskas juda teigiama linkme. Manau, kad jūs per daug suartėjote su Amerika, siūlyčiau labiau laikytis Šiaurės šalių modelio. Šiaurietiškas gerovės valstybės modelis yra pats geriausias, sukurtas žemėje. Jūs turite visas galimybes jį sukurti.
– Ar anuomet tikėjote, kad Lietuva jau per pirmąjį Nepriklausomybės dvidešimtmetį įsilies į NATO ir ES?
– Buvau optimistas – galvojau, kad tai įvyks anksčiau.
– Ką Lietuvos politikų ar pareigūnų vietoje būtumėte daręs kitaip?
– Ne man kištis į vidaus politiką. Negaliu to paneigti – esu trečios kartos šiaurietiškas socialdemokratas. Tai reiškia, kad esu atsidavęs gerovės valstybės šalininkas. Puiku įgyvendinti ekonominę politiką, kuriančią augimą ir gerovę. Ji ne tik gera – ji neišvengiama, kai keliesi iš griuvėsių.
Gyvenimas yra ne tik pinigai, bet ir kiti paprasti pamatiniai dalykai. Ar suteiksite sveikatos apsaugą tiems, kuriems jos reikia, nepriklausomai nuo pajamų ir socialinės padėties? Ar bus valstybinis mokslas, prieinamas visiems? Ar rūpinsitės senaisiais be privalomo dalyvavimo pensijų fonduose? Tai yra gerovės valstybės funkcionavimo principai. Kaip sakiau, toks modelis yra pats geriausias.
Jónas Baldvinas Hannibalssonas gimė 1939 m. vasario 21 d.
Edinburge ekonomisto išsilavinimą gavęs būsimasis ministras studijavo ir Stokholmo bei Harvardo universitetuose. Beveik porą dešimtmečių redaktoriavo dviejuose dienraščiuose, kol 1982 m. buvo išrinktas į parlamentą – Altingą ir buvo jo nariu iki 1998-ųjų.
1984-1996 m. jis vadovavo Socialdemokratų partijai, 1987-1988 m. ėjo finansų, o 1988-1995 m. – užsienio reikalų ministro pareigas. Vėliau J. B. Hannibalssonas ambasadoriavo JAV, Suomijoje, atstovavo Islandijos interesams Baltijos šalyse.