– Gavėjai iš biudžeto yra silpni, neturi galimybių prisidurti, papildomai dirbti, nes paprastai yra nelabai darbingi. Reikia ieškoti šaltinių. Apkarpyti „Sodros” išlaidas būtų skausminga ir taip pat ne išeitis, smulkmenos, kaip kad motinystės pašalpų mažinimas, efekto neduos ir „Sodros” biudžeto neišgelbės, nes lemiama dalis – 65 proc. biudžeto – išleidžiama pensijoms. Galima didinti „Sodros” įplaukas – apdrausti laisvųjų profesijų žmones, ūkininkus. Tačiau juos reikia sugaudyti, administruoti, jų pajamos neperiodiškos, vienkartinės. Tai ilgesnio laiko problema. Žmonės, kurie dirba pagal individualios veiklos liudijimą, „Sodrai” moka mažiau nei samdomą darbą dirbantys. Dar vienas šaltinis – valstybės biudžetas, bet tada kyla klausimas, kaip padidinti valstybės biudžetą, nes jis irgi deficitinis. Yra ir privatūs pensijų fondai, į kuriuos dabar „Sodra” perveda apie milijardą litų, o 2010 metais, darbo rinką papildžius jaunimui, prognozuojama apie pusantro milijardo.
– Iš „Sodros” į privačius fondus pervedami pinigai šiuo vertybinių popierių nuvertėjimo laikotarpiu metami į balą, o žmonėms, norintiems grįžti į „Sodros” sistemą, to daryti neleidžiama. Tačiau privatūs fondai, pajutę grėsmę, jau pradėjo aktyvią aiškinamąją kampaniją, kad – šiukštu – sodriųjų jų pajamų liesti negalima. Ar tikrai?
– Priklauso nuo požiūrio į privačius pensijų fondus, būtent tuos, kuriuos finansuoja „Sodra”. Mano požiūris yra griežtai neigiamas. Sakyčiau, tai buvo klaida arba afera, galima lyginti ją „Leo LT”. Privatūs pensijų fondai yra visame pasaulyje, tai geras finansinis išradimas, tik jį reikia prižiūrėti. Jei uždirbu gerai, turiu kur gyventi, turiu sąskaitų banke, turiu visa, ko man reikia ir dar turėsiu teisę į „Sodros” valstybinę pensiją, žodžiu, mano poreikiai patenkinti, ir dar man lieka pinigų, juos atidedu senatvei. Jei tie pinigai atiduodami rizikai – nieko baisaus, jų praradimas nemalonus, bet ne katastrofiškas. Bet, jeigu uždirbama mažai, senatvėje iš „Sodros” gaunama mažai, sulaukęs pensinio amžiaus nesi pakankamai apsirūpinęs, o dalis, atiduota vertybinių popierių rinkai, svyruoja... Pagal tikimybę – pusei gal pasiseks, gal jie pataikys į pensiją išeiti po pasaulinio ūkio pakilimo ir gyvens geriau nei vidutiniškai, bet daliai bus labai blogai.
– Tokios reformos, kai valstybė surenka iš žmonių prievarta pinigus, šiuo atveju „Sodros” įmokas, ir paskui perveda į privačius pensijų fondus už kiekvieną asmenį, kuris pasirinko tam tikrą fondą, buvo pradėtos Lotynų Amerikoje, ir pirmiausia Čilėje, valdant Pinočetui, nedemokratinėje visuomenėje. Paskui tai buvo išplėsta į kitas šalis, pereita į Rytų Europą, nors Čekija, Slovėnija šio modelio nepriėmė. Jo nepriima nė viena Vakarų Europos šalis. Grindžiama tuo, kad tai, tokia pensijų sistema negali būti gera, ji labai brangi ir brangus jos administravimas.
Antras dalykas, vartotojai arba klientai yra labai neapsaugoti. Jų apsauga ypač reikalinga todėl, kad ši paslauga yra labai sudėtinga. Eilinis žmogus negali suprasti, kaip veikia privatūs fondai, ir tai reiškia, kad žmonių pasirinkimas – ar dalyvauti, ar nedalyvauti ir kurį pensijų fondą rinktis – yra labai sunkus ir rizikingas.
– Ar dėl fondų galimo bankroto?
– Ne vien. Pagrindinė rizika ta, kurią mes dabar patiriame – tai pasaulinės konjunktūros, vertybinių popierių, į kuriuos investuoja pensijų fondai, svyravimas. Lietuvoje trečios pakopos pensijų fonduose dalyvauja apie dvidešimt tūkstančių gyventojų ir dėl jų galva neskauda, nes tai yra žmonės, kurie turi atliekamų pinigų.
– O kaip tie, kurių ateities pensijos dalį į privačius fondus perveda „Sodra”?
- Žmonės buvo suklaidinti teigiant, kad jiems dalyvavimas investicinių fondų veikloje nieko nekainuoja. Tai melas, nes kainuoja dalį „Sodros” pensijos, kuri bus mažesnė. Ar jie iš privataus pensijų fondo gaus daugiau, nei sukauptų valstybinėje sistemoje, niekas negali pasakyti, visi pripažįsta, kad vertybinių popierių rinka nėra prognozuojama, tai tiesiog lošimas.
Aiškinama, kad „Sodrai” pervedami pinigai neinvestuojami, o pravalgomi, privačiuose fonduose senatvei pasidėjus pinigus, jie investuojami ir auga. Analogiškai – juk plika akimi matyti, kad saulė kyla, o ne žemė sukasi... Su pensijų reforma buvo taip pat. Žmonėms akivaizdu, kad „Sodron” patekę pinigai pravalgomi, o į fondus – investuojami, Bet kaip tada yra, kad „Sodros” pensijos per dešimtį metų gerokai ūgteli? Po n metų „Sodra” pensiją mokės pinigus imdama iš to meto dirbančių žmonių, ir žmonės tuomet daugiau uždirbs, augs ekonomika ir jos dalyviai gaus daugiau. Panašus privačių pensijų fondų mechanizmas, tik veikiama ne per algas, o per vertybinius popierius. Kalbant apie vertybinių popierių rinką, ten net neįsipareigojama, kokio dydžio pensijas mokėti. Vadinasi, tavo senatvė priklausys nuo to, kaip atsitiktinai susiklostys situacija rinkoje.
– O jei tie vertybiniai popieriai praranda savo vertę? Velnio pinigėliai, virtę sudžiūvusiais lapais... Kodėl tiek žmonių susigundė ir atsisakė dalies valstybinio draudimo?
– Požiūris į pensijų reformą Lietuvoje buvo palaikomas visuotinai. Reformos esmė – milijardinės vertės viešasis pirkimas. Valstybė perka piliečiams būsimas pensijas rinkoje iš privačių pensijų teikėjų, fondų valdytojų, o pinigus, naudodama „Sodros” įmoką, prievarta surenka iš žmonių. Kai yra didžiulis viešasis pirkimas, visada yra interesų, parduodančių paslaugą, grupės. Lietuvoje tuos fondus steigė valdymo įmonės, bankai, draudimo bendrovės. Buvo organizuota masinė kampanija, įtraukti politikai. Kai kurie galbūt susigaudė, bet galėjo būti pamaloninti, o daug kas ir nesusigaudė, nes sistema sudėtinga ir ją galima paaiškinti supaprastintai, neteisingai, bet logiškai.
– Kas nukentėtų, „Sodrai” pristabdžius mokėjimus į privačius fondus bent jau šiuo krizės laikotarpiu?
– Dabar toks laikas, kai reikalingi pinigai. Jei net „Sodroje” nebūtų deficito, vis tiek į privačius fondus dabar nereikėtų pervesti pinigų, nes vertybiniai popieriai nuvertėja. Privačių fondų apologetai ir interesų grupės šaukia, kad būtent todėl juos reikia pirkti, kol pigūs. Tai būtų teisinga, jei žinotum, kad po mėnesio jie bus brangūs. Bet gali būti, kad jie bus dar pigesni. Kol kas niekas neprognozuoja, kad pasaulio finansų rinkos greitai atsities, kaip tik atvirkščiai, kiti metai žada būti sunkūs.
Netgi galvojant, kad tą sistemą reikia palikti, mažiau bus praradimų, jei bent metus pervesim pinigų mažiau. Visada reikia žiūrėti, kas nukenčia nuo kiekvieno žingsnio. Tvirtai galima pasakyti, kad realiai nukentėtų tik pensijų fondų savininkai ir valdytojai. Jiems dabar nuolat pervedama pinigų suma, ir jie atsiskaičiuoja procentą, kuris nepriklauso nuo investavimo sėkmės, o paskui likusius pinigus meta į balą, kuri vis senka. Buvo siūloma, kad reikėtų pririšti tas įmokas ne prie viso turto, o prie metinio pakitimo. Tais metais, kai fondų vertė smunka, valdytojai atlygio visai negautų ar patys turėtų sumokėti, ir uždirbtų tik kilimo laikotarpiu. O dabar, net jei yra smukimas, fondų savininkai pajamų gauna.
Žmonių, turinčių fonduose investicines sąskaitas, „Sodros” pensija mažinama tiek, kiek pervedama į privačius pensijų fondus. Sustabdžius ar sumažinus mokėjimus į mąžtančius fondus, būsimieji pensininkai nepraras „Sodros” pensijos dalies. Tai lengviausias kelias, labai neskausmingas, kuris pažeidžia labai nedidelės žmonių grupės interesus.
Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:
Padėtis – tragiška, priemonės – drastiškos
Būsimasis premjeras Andrius Kubilius perskaičiuoja ankstesnės Vyriausybės palikimą, bet ministrus renkasi pagal Algirdo Brazausko formulę. Kalbino Indrė Makaraitytė.
Tarp priesaikos ir „laisvo mandato“
Trečiadienį Vyriausioji rinkimų komisija išrinktiesiems į Seimą išdalijo Seimo nario pažymėjimus. Nuo šiol jie vadinami Tautos atstovais. Tačiau išrinktieji prisieks dar tik po maždaug 10 dienų. Kokius namų darbus per šį laiką turėtų padaryti valstybės institucijos, rašo Audrius Skaistys.
Kai mokslų kalvos virsta slėniais
Lietuva nusprendė daugiau kaip 2 milijardus litų ES ir valstybės pinigų skirti moksliniams tyrimams. Tačiau atrodo, kad tik maža jų dalis bus skirta tiesioginiam tikslui. Daugiau apie tai, Indrė Kumpikevičiūtė.
Rusija ir 2008-ųjų krizė
„Putino klestėjimą” per pastarąjį dešimtmetį sukūrė aukštos naftos kainos. Ar jų nuosmukis pakirs didžiosios Rytų kaimynės galią, svarsto Londono miesto universiteto teisės profesorius Alanas Riley.
Kapituliacija gūdžios tylos fone
Kovotojas už visuomenės interesą dėl elektros kainų V.Poderys, kurio nepalaikė nei Prezidentas, nei Vyriausybė, nei teismai, susitaikė su „savų oligarchų” diktuojamomis taisyklėmis.