Į Lietuvą kelioms dienoms atvykusio E. Lucaso nuomone, didžiausia dabartinės Vyriausybės problema gali būti nesugebėjimas bendrauti su visuomene. Kita vertus, naująjį premjerą Andrių Kubilių ir prezidentą Valdą Adamkų žinomas Rusijos ir Rytų Europos ekspertas pavadino gerais lyderiais "pagal Baltijos šalių standartus".
- Kokias pagrindines pamokas turėtų išmokti Europos Sąjunga (ES) ir Baltijos šalys iš Rusijos ir Ukrainos konflikto dėl dujų?
- Krizė vyksta tik todėl, kad pastarųjų 15 metų Europos politika buvo nesėkminga, o mes tapome pažeidžiami. Apie potencialią problemą žinojome nuo 1991 metų. Bet kur yra jungtys, dujų saugyklos, suskystintų dujų terminalai, energijos šaltinių diversifikacija? Tai Europos nesėkmės.
Pokomunistinėms valstybėms tai dar didesnė nesėkmė, nes jose švaistoma energija. Dabar itin smarkiai nukentėjusi Bulgarija yra neefektyviausia energijos vartotoja Europoje. Į Baltijos šalis, Slovakiją, Bulgariją importuojamos rusiškos dujos, kurios susijusios su didele politine kaina, ir tada jos virsta šiluma, kuri išsiunčiama per langus. Tai visų vyriausybių paskutinių 15 metų skandalingos nesėkmės.
Vyriausybė, dirbusi prie Vytauto Landsbergio, pradėjo Būtingės naftos terminalo statybą. Tai ir buvo paskutinis rimtas darbas energijos saugumo politikoje. Buvau čia 1991 metais, kai vyko pirmoji diskusija apie elektros tiltą į Lenkiją. Po 17 metų apie tai vis dar kalbama. Kai Lietuva stojo į ES, žinojome, kad Ignaliną reikės uždaryti, tad dabar - praėjus penkeriems, šešeriems, septyneriems metams - klausiame - kur nauja atominė elektrinė?
Galime ginčytis, kiek kalta Rusija, kiek kalta Ukraina, bet tai antraeiliai klausimai.
- Kas slypi už tokios politinės valios nebuvimo? Kokios tikrosios priežastys?
- Iš dalies tai politinės sistemos nesėkmė. Šaltojo karo metais užaugau Vakaruose. Šaltasis karas buvo labai blogas dalykas, jis laikė pusę žemyno sovietų imperijoje, bet jis suteikė tam tikros disciplinos. Susikoncentravome į svarbius dalykus. Vakarų europiečiai žinojo, kad turi laikytis kartu, žinojome, kad dėl laisvės kainos reikia leisti pinigus - pirkome tankus, iš kurių nė karto neiššauta, lėktuvus, branduolinius ginklus. Išleidome daug pinigų gindami savo laisvę. Pasibaigus Šaltajam karui, nebenorime leisti pinigų ginti savo laisvę energetikos srityje.
Tam tikru mastu Rusija tai paskatino. Rusijai draugiški politikai, tokie kaip Gerhardas Schroederis, iki šiol stūmė projektus, kurie padidina Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų, pavyzdžiui, "Nord Stream", užuot ėmęsi projektų, kurie sumažintų Europos priklausomybę. Jei būtume dešimtajame dešimtmetyje pradėję statyti atomines elektrines, dabar nebūtume pažeidžiami.
Niekad negali būti visiškai tikras, kiek dėl visko kaltas bailumas ir kvailumas, ir kiek - Rusijos nupirkti žmonės. Esu tikras, kad tokio rezultato tam tikra dalis yra Rusijos manipuliavimas.
- Kaip vertinate Latvijoje ir Bulgarijoje kilusias riaušes, ar galima laikyti rimto įspėjimo ženklu?
- Tikiu demokratija. Manau, kad žmonės turi visišką teisę protestuoti prieš blogus politikus. Demokratija - ne vien rinkimai, tai ir spaudimas politikams naudojant teisinę sistemą, žiniasklaidą bei demonstracijas. Jei būčiau latvis, eičiau į demonstraciją. Manau, kad dabar Guodmanis (Latvijos premjeras Ivaras Guodmanis) dirba pakankamai gerai, bet pykčiau ant kai kurių jo koalicijos partnerių - politikų, dėl kurių Latvija atsidūrė tokioje padėtyje. Palaikau Latvijos demonstrantus, bet nepritariu smurtui. Demonstracijoje dalyvavo 20 tūkst. žmonių, o smurtavo - keli šimtai.
- Prieš pernai spalį vykusius Seimo rinkimus sakėte, kad Rusija gali mėginti pasinaudoti jų rezultatais. Kaip vertinate po rinkimų susiklosčiusią situaciją Lietuvoje?
- Esu patenkintas, kad prastai pasirodė partijos, artimiausiai susijusios su Rusija. Jei būtų įvykę priešingai, rezultatas būtų daug prastesnis, o premjeru būtų, pavyzdžiui, Viktoras Uspaskichas.
Vyriausybė imasi labai griežtų ekonominių žingsnių, bet man kyla klausimų dėl sugebėjimo bendrauti. Svarbu ne tik priimti tinkamus sprendimus, bet ir perteikti sprendimą visuomenei.
- Kaip ekonominė krizė, kuri labai paveikė ir Rusiją, gali pakeisti geopolitinę situaciją regione?
- Gerai tai, kad niekas nebegali ginčytis, kad Rusijos ekonomikos modelis yra geresnis. Prieš dvejus metus būtų kitaip - tada barelis naftos kainavo 160 dolerių, o vadinamasis Putino ekonomikos stebuklas atrodė sėkmingas. Nors nei Amerika, nei Europa nėra geri savo ekonominės politikos reklamuotojai, Rusija dabar yra labiau pažeidžiama. Ji labai priklausoma nuo gamtinių išteklių, finansų sistema - baisioje padėtyje. Tikiuosi, kad Europos ekonominė politika suveiks - bent jau galimybės tam didesnės.
- Šiemet prasideda diskusijos dėl naujos NATO strateginės koncepcijos. Tačiau jau dabar aišku, kad interesai gali išsiskirti - Lietuva ir kitos regiono šalys norėtų didesnio NATO matomumo pas save, Vakarai linkę daugiau dėmesio skirti Afganistanui. Koks būtų teisingas sprendimas?
- Baltijos šalims pavojinga prašyti NATO dėl ko nors įsipareigoti, kai norimo rezultato nebuvimas atrodo kaip nusivylimas. Labai kritiškai vertinau Baltijos šalių politikus, kurie po Gruzijos karo kalbėjo - mums būtinos NATO bazės. Pavojinga, kad negavus bazių tai atrodo kaip NATO paramos nebuvimas. Bet NATO taip nedirba - kiekviena Lietuvos bazė yra NATO bazė.
Po Gruzijos karo NATO įvyko esminės permainos. Nebeliko tabu dėl kalbų apie Rusijos karinę grėsmę.
Dabar NATO yra susiskaldžiusi, nesutariama dėl NATO misijų. "Economist" žurnale ir kitur labai tvirtai iki šiol rėmiau idėją dėl Šiaurės Rytų Europos dimensijos. Būtina dirbti kartu su Švedija ir Suomija, ir dar geriau, be NATO etiketės, nes tai išgąsdintų neutralumo rėmėjus abiejose šalyse.
Baltijos šalių neįmanoma apginti be Švedijos ir Suomijos pagalbos. O turint švedų ir suomių pagalbą, tampa labai mažai tikėtina, kad įvyks kas nors blogo. NATO, JAV, Didžiosios Britanijos dabar laukia iššūkis, kaip papildomai užtikrinti Baltijos šalių saugumą.
- Po karo Gruzijoje daug kam kilo klausimas - kas toliau. Kaip Jūs manote, ar Rusija žengs kitus panašius žingsnius, pavyzdžiui, Ukrainos Kryme?
- Viena iš Gruzijos karo pamokų yra ta, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos dar neparengtos kovoti su rimtu priešu. Gruzijos karinės pajėgos pasirodė labai blogai, Rusijos - šiek tiek geriau, bet vis tiek prastai. Reikalingi keli tikros reformos metai, bet jos pradžios dar nematyti. Todėl nemanau, kad Rusija norėtų pradėti didelį karą su Ukraina.
Be to, manau, kad Rusija taip negautų ko norėtų - rimtas pavojus valstybės teritoriniam integralumui būtų vienintelė priežastis, kuri galėtų suvienyti besivaidijančius valstybės vadovus. Rusija nori, kad Ukraina ir toliau būtų nestabili. O Ukraina neturi patikimo įvaizdžio ir paramos Vakaruose.
Jei kalbėtume, kur karinis konfliktas labiausiai tikėtinas, tai vėl būtų Gruzija. M. Saakašvilio valdžia nepasimokė iš savo klaidų, ir Rusijai nebūtų sudėtinga jį vėl įvilioti į spąstus. Bet kiek tai iš tiesų realu - sunku pasakyti.
Dabar pagrindinis Rusijos planas - toliau žaisti, naudojant iki šiol pasiteisinusią taktiką - energetiką ir pinigus, bandant papirkti Europos politikus.
- Ar Rusija gali mėginti destabilizuoti ir Baltijos valstybes? Kaip tam ruoštis?
- Geriausias priešnuodis yra gera vyriausybė, sąžiningi politikai, kuriais pasitiki visuomenė. Problemos, su kuriomis dabar susiduria Baltijos šalys, gerokai mažesnės nei tos, kurios buvo 1990-1993 metais. Jūs sunkumus įveikėte, nes žmonės pasitikėjo politikais ir tikėjo šviesesne ateitimi.
Latvija gana daug "pasidarbavo", kad pati destabilizuotų save. Galbūt Rusija ir prikišo ranką, o gal tai tik Latvijos nekompetentingumas. Latvijos vyriausybė buvo silpniausia Baltijos šalyse pastaraisiais metais. Dabar tai lengvas taikinys rusams, jei jie to norėtų.
Lietuvos ekonomika nėra tokios prastos padėties. Jums bent dabar negresia Latvijos stiliaus žlugimas, turite Prezidentą ir Premjerą, kurie pagal Baltijos šalių standartus yra pakankamai geri. Taip pat neturite tautinių mažumų kortos, kuria labai mėgsta žaisti Rusija. Kita vertus, esate labai pažeidžiami energetiškai. Reikia tikėtis, kad kitąmet tuo pat metu, jeigu vėl čia sėdėsime, Rusija nekalbės, kad, pavyzdžiui, Lietuva nesusimokėjo už dujas, juk tada Ignalina bus uždaryta.
Bet galiausia vėl reikia iškelti klausimą, kuriuo pradėjome - kodėl esame tokioje sumaištyje? Iš tiesų ne dėl Rusijos, o dėl blogų politikų.