Antai, jei ne tik vienas Arvydas Anušauskas, bet ir daugiau Seimo narių konservatorių būtų nuėję į minią (ne riaušininkų, o protestuotojų), būtų pakraupę – kiek daug joje pykčio! Provincijoje vykusiose akcijose žmonės net nesugebėdavo pasakyti, ko jie nori – tiesiog putodavo ir rėkdavo. Desperatiškai.
Žmonės pikti ir išsigandę. Ir ne tik todėl, kad „su jais nesikalbama“. Lietuvoje niekad valdžia „nesikalbėdavo“ su žmonėmis, tiesiog organizuotų žmonių grupių yra per mažai. O tas valdžių bendravimas su profsąjungomis ar verslu visada buvo tik akių dūmimas ir tikro politinio proceso imitavimas.
Žinoma, dabar ir jo nebeliko. A.Kubilius manė, jog situacijoje, kai valstybė (ar jos finansai) yra pavojuje, reikia veikti. Ryžtingai ir staiga. Nekalbėjimas - jo klaida, tačiau ne pati didžiausia.
Didesnė jo klaida yra kalbėjimas pro šalį.
Žmonės tokie pikti ir įsiutę, nes pats A.Kubilius jau beveik 4 mėnesius juos gąsdina. Kiekvieną dieną po kelis kartus pakartoja, jog bus labai, labai blogai, nes ateina KRIZĖ. Šis žodis buvo tiesiog kalamas į galvas. Negatyvi žinia buvo komunikuojama visais įmanomais būdais.
Žmonės sutriko, išsigando, ir ta baimė po truputį kaupėsi jų viduje. Bet kuris psichologas jums pasakytų, kad žmogui baimę ir neigiamą energiją reikia išlieti. Štai ji ir liejasi. Jei mes Butano pavyzdžiu paskaičiuotume Bendrą nacionalinę baimę, nebejotinai būtume pasaulinių reitingų viršūnėje.
A.Kubilius tiesiog nemokšiškai komunikavo savo politinę programą. Vietoje to, kad, konstatavęs blogą situaciją, jis būtų pasakęs: „Aš žinau kaip jums padėti, su manimi jūs saugūs!”, jis toliau skelbė krizę…
Vyriausybė išties priėmė sprendimus, kurie leidžia laiku mokėti pensijas, pašalpas ir SUMAŽINA mokesčius. Tačiau ar tai žino ir supranta žmonės?
A.Kubilius sako: „Mes išgelbėjome valstybės finansų sistemą nuo kracho”. Ar žmonės supranta tokią abrakadabrą? Jūs paklauskite žmonių – kas ta finansų sistema ir kam ji reikalinga? Daugelis turbūt atsakys, kad ji reikalinga ponams, nes iš jos jie atlyginimą gauna…
Bet kuris politikas ar viešųjų ryšių specialistas jums pasakys, jog žmonėms reikia skelbti geras ir paprastas žinias ir jas kartoti. Daug kartų pakartota žinia tampa tiesa. Žmonės nori tikėti gerais dalykais. Antai G. Kirkilas kartojo, kad nėra krizės ir viskas gerai, ir dauguma žmonių manė, kad išties taip yra... Arba bent jau nebijojo...
Premjeras tiesiog nesugeba skelbti pozityvios žinios ir telkti žmonių palaikymo. Galbūt konservatoriai per ilgai užsisėdėjo opoziciniuose apkasuose ir įprato tik kritikuoti ir skleisti neigiamas žinias?
Taip pat A.Kubilius tiesiog privalėjo griežtai reaguoti į chaoso apraiškas valstybėje – nubausti išsidalinusius premijas valdininkus, duoti per nagus oligarchams, pasmerkti siaučiančius Seimo narius.
Kita vertus, kaip A.Kubilius gali veikti visuomenės nuomonę ir ryžtingai kovoti, jei praėjus 3 mėnesiams po rinkimų neturi nei spaudos atstovo, nei rimtos patarėjų komandos! A.Kubilius yra vienas karys lauke. Jis ir įstatymus Seime „prastūminėja“, ir su žurnalistais dirba, ir biudžetą skaičiuoja…
Konservatoriai iki rinkimų skelbėsi esą rimta ir profesionali partija, kuri sugebės suformuoti stiprią vyriausybę. Tačiau po rinkimų jų rimtumas išgaravo – pasirodo, niekas iš profesionalų nenori dirbti valstybės labui – vadovaujami A.Kubiliaus.
Naujos vyriausybės krachą viešoje erdvėje parodo ir A.Kubiliaus sprendimas penktadienį, iš karto po riaušių tiesioginiame televizijos eteryje diskutuoti su G.Kirkilu. Pastarasis, žinoma, viską suvėlė, apvertė aukštyn kojom ir supainiojo. Ką tauta matė? Du besiriejančius politikus!
Ekstremalioje situacijoje premjeras negali rietis, jis turi demonstruoti ryžtą ir jėgą. Todėl jis turi kalbėti vienas, tvirtai ir aiškiai. Negi to nesupranta A.Kubilius ir jo patarėjai? Kodėl daromos tokios elementarios komunikavimo klaidos?
Kita grandiozinė klaida – tai sprendimas atiduoti Seimą į klounų rankas. Konservatorių pirmas asmuo Seime I.Degutienė tapo tik A.Valinsko priedėliu, o visa konservatorių frakcija kažkur pradingo. Atrodo, kad daugiausiai mandatų gavo ne konservatoriai, o A.Valinskas, kuris nuosekliai diskredituoja ne tik Seimo vardą, bet ir pačią politiko profesiją.
Vietoje to, kad sunkmečiu dirbtų su premjeru petys į petį, A.Valinskas pradėjo džihadą prieš žiniasklaidą. Vietoje to, kad aiškintų žmonėms, kas yra daroma ir artikuliuotų jų nerimus ir baimes, Seimo nariai groja ir dainuoja...
Kaip su Seimo pirmininku kariaujanti žiniasklaida gali remti premjerą? Ar Seime ujamas žurnalistas norės ir galės gilintis į antikrizinio plano smulkmenas? O gal vis dėlto ieškos kaip įkąsti Seimo pirmininkui? Tuo labiau, kad A.Valinskas ir jo šutvė Seime siaučia ir laužo visas normas ir taisykles. Tada ir prie Seimo atėjęs budulis galvoja, kad jam viskas galima, ir veržiasi pas savus – į Seimą. Juk jei A.Valinskas ateidavo į kalėjimą, kodėl dabar pas jį negalima ateiti?
Dievas žino, kokias pasekmes turės ekonominiai naujos vyriausybės sprendimai. Deja, visas tuntas ekonomistų ir analitikų nesugeba įvertinti jų visumos ir paskelbti rimtų prognozių, todėl ir belieka kalbėtis apie detales bei politines premjero klaidas. O apie politiką juk visi nusimano...
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.