- Dalia Grybauskaitė populiarumu pralenkė Valdą Adamkų. Kokios yra eurokomisarės populiarumo priežastys?
-Ji ne visada buvo populiari. Kažkada ji buvo nežinoma, ir net tapusi eurokomisare ji iškart netapo žinoma. Šiandien net 26 proc. žmonių, atsakydami į klausimą, teigia, kad D. Grybauskaitė geriausiai atstovauja jų interesams. V. Adamkų kaip geriausiai atstovaujantį jų interesams įvardijo daug mažiau žmonių – to niekada anksčiau nėra buvę.
Galima teigti, kad D. Grybauskaitė ėmė populiarėti 2007 m. vasarą. Tada prasidėjo gana spartus jos kilimas. Kokie veiksniai galėjo prie to prisidėti? 2007 m. vasarą po truputį pradėjo kilti kainos. Rudeniop jos kilo jau gana sparčiai. Pamenu, būta neįprastų, net egzotiškų to kainų kilimo aiškinimų: esą kinai pradėjo masiškai valgyti mėsą, o indai – gerti pieną.
Žmonių nuotaikos ėmė prastėti. 2007 m. gegužę vartotojų pasitikėjimo rodiklis buvo aukščiausias per visą šį dešimtmetį, Lietuva buvo viena optimistiškiausiai dėl ateities nusiteikusių Europos valstybių. Pradėjus kilti kainoms, pasitikėjimo rodiklis ėmė kristi. 2007 m. gegužę tas rodiklis buvo plius 9, o dabar yra rekordiškai žemas – minus 56. Pagal šį rodiklį, esame 26-toje vietoje Europos Sąjungoje. Blogesnė padėtis tik Vengrijoje.
Stebėtinai sutampa dviejų kreivių – D. Grybauskaitės populiarumo augimo ir vartotojų pasitikėjimo kritimo – geometrija. Juo labiau blogėjo padėtis Lietuvoje, juo labiau D. Grybauskaitė buvo matoma kaip lyderis, kaip potencialus gelbėtojas. Be to, 2007 m. vasarą, ėmus augti eurokomisarės reitingui, lygiagrečiai pradėjo kristi tuomečio premjero Gedimino Kirkilo reitingas.
Kodėl žmonės atkreipė dėmesį į D. Grybauskaitę? Ji kritikavo G. Kirkilo valdžią, taip pat sudarė valingo žmogaus įspūdį. Buvo matyti, kad ji žino, ko siekia, ir moka pasiekti. Jos įvaizdis buvo tvirto žmogaus, kuriuo galima pasitikėti krizės laikais. Dar vienas dalykas – ekonominės krizės metu ekonominis išsilavinimas ir praktinis ekonomisto darbas yra privalumas.
- Sakėte, jog D. Grybauskaitė buvo matoma kaip „gelbėtoja“. Bet juk Lietuvoje įprasta „gelbėtojus“ mylėti už populistinius pažadus ir šūkius. O D. Grybauskaitės laikysena kaip tik visada buvo dalykiška ir nepopulistinė. Pasikeitė visuomenės požiūris į „gelbėtojus“?
- Ji iš tikro nieko nežadėjo. Maža to, jei ji toliau kalbės taip, kaip kalbėjo, pastarąjį kartą būdama Vilniuje, tai dalies žmonių gali nuo jos nusigręžti. Ji labai gyrė diržų susiveržimo politiką. Esant tokiai retorikai, jos reitingas gali mažėti. Bet dabar žmones, matyt, traukia jos tvirtumas.
- Trečią ir ketvirtą vietas po D. Grybauskaitės ir V. Adamkaus dalijasi Andrius Kubilius ir Rolandas Paksas. Ar jiems tai – geri rodikliai?
- Jų 5 proc. vis dėlto yra labai nedaug. Nuo D. Grybauskaitės jie atsilieka kelis kartus. Kurio iš jų pozicijos tvirtesnės? Manau, kad R. Pakso. Nes A. Kubiliaus teigiamų ir neigiamų vertinimų santykis yra minus 27, o R. Pakso – minus 15.
- Ar gali D. Grybauskaitė nugalėti be antro rinkimų turo?
- Dabar atrodo, kad tikrai gali. Savo iniciatyva „Vilmorus“ pateikė respondentams klausimą – ką jie rinktų prezidentu, jei šiandien vyktų rinkimai? D. Grybauskaitę įvardijo beveik 60 proc. apklaustųjų. O artimiausią galimą konkurentą paminėjo tik 5 proc. Atotrūkis – daugiau nei dešimteriopas. Tokių atotrūkių niekada anksčiau nėra buvę. Pagal šiandienę padėtį, D. Grybauskaitė turėtų be problemų laimėti rinkimus jau per pirmą turą.
Tik kartoju: jos retorika – labai pažeidžiama. Ji vis sako, kad bus blogai ir blogiau. Anksčiau toks kritiškas kalbėjimas žmonėms net patikdavo. Bet dabar tai jau gali įkyrėti ir atrodyti ciniškai. Galbūt ji nejaučia šitos Lietuvoje susiklosčiusios atmosferos.
- Kuris iš galimų socialdemokratų kandidatų – G. Kirkilas, Vytenis Andriukaitis, Zigmantas Balčytis ar Algirdas Butkevičius – galėtų tikėtis prezidento rinkimuose didžiausios rinkėjų paramos?
- Atsižvelgiant į visuomenės nuomonę, didžiausios šansus turi Vilija Blinkevičiūtė. Ji net nelabai tapatinama su kuria nors partija. Ji – buvusi socialinės apsaugos ministrė, mokanti kreiptis į žmones, gerai pasirodanti – žaismingai, be pykčio – viešuose debatuose, turinti šiltų intonacijų. Z. Balčytis, A. Butkevičius – geri profesionalai. Bet išskirtinių bruožų, pageidautinų prezidento rinkimuose, juose nematyti.
Antai Vygaudas Ušackas, atsisakęs kandidatuoti, tvirtino atversiąs naują puslapį santykiuose su Rusija. Gali būti tam tikra elektorato dalis, kurią tokie pareiškimai verčia suklusti. Išskirtinumas būdingas ir pilietinius judėjimus įkvėpiančiam Kęstučiui Čilinskui. Bet minėti keturi LSDP vyrai to reikiamo išskirtinumo neturi.
- Pamėginkime modeliuoti tokią situaciją: D. Grybauskaitę rinkimuose nedalyvauja, o dėl prezidento posto varžosi V. Blinkevičiūtė, V. Landsbergis, Valentinas Mazuronis ir Arūnas Valinskas. Kaip rikiuotųsi šių kandidatų perspektyvos?
- Manau, iš dalies atsikurtų dešimtmečio senumo psichologinė situacija, kurią nusakytų pasirinkimas tarp V. Landsbergio ir Algirdo Brazausko. Dabar V. Blinkevičiūtė atliktų A. Brazausko vaidmenį. O šių dviejų kandidatų šansai būtų apylygiai.
- O kaip A. Valinsko ir V. Mazuronio šansai?
- Manau, jiems reikėtų kažką papildomai nuveikti, sukurti – ypač V. Mazuroniui – ką nors įdomesnio. A. Valinsko privalumas yra tas, kad jį žino visi – nuo vaiko iki senuko. Tačiau savo elektoratą jis nuvylė. Manau, jo rinkėjai tikėjosi, kad jis bus G. Kirkilo, A. Kubiliaus, apskritai – valdžios oponentas. Prieš rinkimus jis save tokį ir pateikinėjo. Žmonėms tai labai patiko. Bet dabar jis sėdi kartu sau tais kritikuotaisiais; jo pažadas lieka kaip ir neišpildytas.
Žmonės, kurių dauguma nemėgsta Seimo, tikėjosi išrinkti į jį šoumenus ir tada gardžiai pasijuokti. Bet dabar jiems jau rūpi ne juokas, o nedarbas. Juoktis jie nelabai nori. Kita vertus, A. Valinskas dar gali pakeisti savo retoriką ir neblogai sudalyvauti prezidento rinkimuose. Taigi V. Mazuroniui ir A. Valinskui reikėtų padirbėti daugiau, o V. Blinkevičiūtei ir V. Landsbergiui – mažiau.
- Ar V. Landsbergis turi realių šansų būti išrinktas prezidentu?
- Jei nedalyvaus D. Grybauskaitė, tai daug ką lems atsitiktinumai. Ir šansų tokiu atveju daug kas turės. Gali lemti netipiniai veiksniai. Iki rinkimų lieka mažai laiko; daug kas tiesiog nespės suagituoti, paaiškinti. O V. Landsbergis spėjo – jis jau 20 metų aiškina, ko jis nori.
- Įsivaizduokime antrą turą, kuriame V. Landsbergis varžosi su V. Blinkevičiūte arba V. Mazuroniu. Už V. Landsbergį turbūt balsuotų jo tradiciniai simpatikai, o už jo oponentą – įvairesnių simpatijų, platesnio diapazono rinkėjai?
- Taip, tikrai platesnio diapazono; dėl to abejonių nekyla.
- Tad V. Landsbergis pralaimėtų?
- Veikiau pralaimėtų nei laimėtų. Tačiau paprastai sunku būna teisingai numatyti antro turo rezultatus.
- Kaip paaiškintumėte – kodėl vis auga Liberalų sąjūdžio reitingai? Kitų valdžios partijų populiarumas smunka, o Eligijaus Masiulio vadovaujamų liberalų – auga.
- Liberalų reitingai tikrai nuolat auga; tai stabili tendencija. Daugumos politikų teigiamų ir neigiamų vertinimų santykis yra su minuso ženklu, o tarp nedaugelio, kurie vertinami su pliuso ženklu, yra E. Masiulis ir Gintaras Steponavičius.
- Nepaisant švietimo reformos įtampų, švietimo ir mokslo ministras – populiarus?
- Taip, nors švietimo sritis – bene blogiausia būti ministrui. Ir taip kamuoja problemos dėl mokytojų atlyginimų, o dar prisideda reforma... Kodėl tai nepakenkia ministro reitingui? Nežinau. Tik paviršutiniškai galiu spėti, kad tarp kitų ministrų G. Steponavičius ir E. Masiulis atrodo nuoširdūs, gal net naivoki ir nearogantiški, „nepasikėlę“. O daugeliui kitų ministrų arogancija būdinga. Šie du ministrai gal net „traukia“ į viršų visą partiją.
- Ar gali Liberalų sąjūdis ilgainiui konkuruoti kaip lygus su lygiu su Tėvynės sąjunga centro dešinėje?
- Kaip liudija tendencija, netrukus taip ir bus. Tarp Liberalų sąjūdžio ir Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) rinkėjų esama tam tikrų skirtumų. LiCS rinkėjas – „reljefiškesnis“: toks, kokie buvo senieji liberalai. Tai jaunų verslininkų, turtingų žmonių, didžiųjų miestų partija. Jos elektoratas dėl savo ypatumų nėra gausus. O Liberalų sąjūdžio rinkėjas nėra toks „apibrėžtas“.