Pirmiausia į akis krenta tai, jog įstatymo redakcija yra nelogiška. Pasak jos rengėjų, „paranormalių reiškinių demonstravimas, sudarant jų tikrumo įspūdį“ daro neigiamą poveikį nepilnamečiams. Projekte pateikiamas ir paranormalių reiškinių apibrėžimas – tai esą „fizinę išraišką turintys, mokslo nepaaiškinti įvykiai, nutikimai ir faktai, eksperimentiniais metodais neįrodyti asmenų gebėjimai“.
Tačiau mokslas dar nepaaiškino, pavyzdžiui, Visatos prigimties, kai kurių fizikinių reiškinių ir daugelio kitų dalykų. Ar tai reiškia, kad visa informacija, kurioje keliamos mokslo hipotezės, rodomi kol kas nepaaiškinti modernaus mokslo atradimai, turi būti slepiama nuo nepilnamečių kaip neva demonstruojanti paranormalius reiškinius? Be to, „faktai“ negali būti netikri. Jei tam tikrą dalyką vadiname faktu, tai savaime sudaro „tikrumo įspūdį“ apie jį. Todėl paranormalių reiškinių apibrėžimas turi būti keičiamas iš esmės. Tačiau kuo remiantis nuspręsta, kad paranormalūs reiškiniai daro neigiamą poveikį nepilnamečių ugdymui? Kokiu moksliniu pagrindu ši pataisa turėtų būti priimta?
Kitas svarbus dalykas, kurį pažymi TJA, kreipdamasi į Seimo komitetus, yra įstatymo projekto daugiaprasmiškumas. Pateiktame projekte „agitavimas“ už homoseksualius santykius nėra apibrėžtas, todėl gali būti plačiai interpretuojamas ir taikomas uždraudžiant bet kokią informaciją apie homoseksualumą. Tai patvirtino ir Europos teisės departamentas, nurodęs, kad toks draudimas prieštarauja Europos Sąjungos teisės nuostatoms.
Projekto autoriams nesvarbu nė tai, kad LR Konstitucija, Europos žmogaus teisių konvencija, kitos Lietuvos ratifikuotos tarptautinės sutartys užtikrina žmogaus teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, o tai, pagal naująjį projektą, būtų nusikaltimas. Kokiais aukštesniais teisiniais pagrindais remiasi projekto autoriai – lieka paslaptis.
Toks homoseksualumo „agitacijos“ (o tiksliau – informacijos apie homoseksualumą) draudimas turėtų daug skaudžių pasekmių. Mokyklose, kur lytinio švietimo tema išties yra kebli, mokytojai, bijodami kaltinimų „agitacija“ už homoseksualius santykius, bijos apie tai prabilti. Nepamirškime ir homoseksualių jaunuolių, kurie, mokyklose jausdami patyčias ir susiformavusią neigiamą nuomonę apie homoseksualus, neturės jokios moralinės paramos, užtarimo ar pagarbos, todėl patirs daugiau psichologinių problemų. Homoseksualūs žmonės taps neapykantos objektu, kadangi padaugės neigiamos ir juolab netikslingos informacijos apie homoseksualumą. Taip pat šis draudimas būtų palankus persekiojimui ar susidorojimui su kitaminčiais – visuomenininkais, intelektualais, kalbančiais lytiškumo, lytinės diskriminacijos temomis. Bet koks viešas kalbėjimas, diskutavimas apie homoseksualumą taptų negalimas.
Projekto rengėjai užsimojo apsaugoti vaikus ir nuo informacijos, kurioje „iškreipiami šeimos santykiai, paniekinamos jos vertybės“. TJA pažymi, kad bandymas vienašališkai apibrėžti „šeimos vertybes“ yra kišimasis į privačią žmogaus gyvenimo sferą, nors tiek LR Konstitucija, tiek Europos žmogaus teisių konvencija įtvirtina žmogaus privataus ir šeimyninio gyvenimo apsaugą. Todėl negali būti jokio valstybinio šeimos reguliavimo ar kišimosi į šeimos santykius. Redakcijoje taip pat nėra apibrėžiamos „šeimos vertybės“, juolab nėra jokios nuorodos į tokių vertybių sąrašą. Tad vėlgi projekte paliktas neapibrėžtumas, sudarantis galimybę manipuliuoti įstatymu, kadangi „vertybių“ samprata priklausys nuo tuo metu esančios politinės daugumos.
Akivaizdu, kad įsigalėjus tokiai įstatymo redakcijai, bus įtvirtinta asmenų grupės diskriminacija, o įstatymas prieštaraus Konstitucijai ir Lietuvos ratifikuotoms tarptautinėms sutartims. Taip pat būtų sudaromos sąlygos manipuliuoti tokiu įstatymu jo taikymo praktikoje.
Tačiau mažiausiai šis įstatymo projektas susijęs su kokybišku nepilnamečių ugdymu. Projekto autorių rūpinimasis vaikais tėra veidmainystė, kurios pagalba būtų galima uždrausti bet kokį liberalesnį ir civilizuotą požiūrį į seksualinę orientaciją, šeimą. Jų tikslas – izuoliuoti visuomenę nuo progresyvių idėjų, padaryti ją monolitiška, homogeniška, vienalytę, nuolankią klerikalinėms ir konservatoriškoms jėgoms.
Dar vienas akivaizdus įrodymas, kad tokiu projektu bandoma tik prisidengti, yra tendencija, kuri kartojasi kasmet. Jau ne pirmą kartą bandoma priimti tokio pobūdžio įstatymo projektą, kurio analogai (su homoseksualumo agitavimo draudimu) jau buvo siūlyti 2006 m. ir 2007 m. Ar tai tik sutapimas, kad iškart po jų įregistravimo buvo bandoma įvairiausiais būdais diskredituoti homoseksualumą?
Šiemet, prieš ketinimą svarstyti šį projektą Seimo komitetuose, „netikėtai“ atrasta „Gender Loops“ programa. 2007 metais, praėjus vos dviems dienoms po analogiško projekto įregistravimo, žiniasklaida pranešė apie gėjų klubo lankstinukus, numestus ant žemės netoli vaikų darželio. 2006 metais irgi būta panašių įvykių, skirtų manipuliuoti viešąja nuomone ir taip palengvinti įstatymo priėmimą.Taip pat verta paminėti ir Lietuvos Vyskupų konferencijos iniciatyvas, rengiant įstatymo redakcijas ir bandant diskredituoti homoseksualumą bei bauginant visuomenę.
Projekto rengėjai, naudodamiesi nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymu, akivaizdu, suinteresuoti drausti ir diskriminuoti. Tačiau kodėl į šiuos politinius žaidimus įtraukiami ir nepilnamečiai? Tiesiog liūdna, kai vardan politinio tikslo – uždrausti ir susidoroti su „kitokiais“, aukojamas kokybiškas nepilnamečių ugdymas ir laisvi, progresyviai mąstantys, išsilavinę jaunuoliai. Iškyla retorinis, bet svarbus klausimas: Kas apsaugos nepilnamečius nuo nepilnamečių apsaugos įstatymo?