Proporcinių mokesčių demonologijoje vyrauja trys pagrindiniai teiginiai apie jų įvedimo pasekmes: esą niekas nenorės dirbti, niekas nenorės investuoti į juos turinčią šalį, niekas nemokės mokesčių. Šiek tiek sutirštinu spalvas, bet aiškinama, kad žmones mažiau dirbs, tad ūkis nukentės. Geriau uždirbantys slėps mokesčius, jų nemokės arba iškeliaus gyventi į šalis, kur mokesčių sistema jiems palankesnė. O šalis nebepritrauks užsienio investicijų. Trumpai drūtai, progresiniai mokesčiai esą prilygsta mirties nuosprendžiui ūkiui.
Nors geras atlyginimas ir maži mokesčiai gal yra itin svarbūs kai kuriems žmonėms, tik skurdi ir dogmatiška psichologija tvirtina, kad tai pagrindinė paskata žmogui dirbti. Net gaudami kuklų atlyginimą, daugelis žmonių sunkiai ir veiksmingai dirba, nes jie nori vadovauti ar būti pirmieji, nenori būti pavaldiniais, jiems pats darbas patinka, jis įdomus ir juos įtraukia, jie laiko jį svarbiu ir tt. Motinos ir mokslininkai rodo, kad darbštumo ir darbo kokybės nelemia algos dydis, finansinės paskatos, prabangaus gyvenimo vilionės.
Gerokai iškalbingesni kiti duomenys. Ekonomistas T. Pikkety pažymi, kad nuo 1932 iki 1980 m. JAV aukščiausias mokesčių tarifas vidutiniškai buvo 80,2 proc., kai kuriais metais jis net siekė 91 proc. Nepaisant nepaprastai aukštų progresinių mokesčių, tai buvo Amerikos kapitalizmo klestėjimo metai, ūkis sparčiai augo, netrūko darbščių, sumanių bendrovių vadovų.
JAV patirtis yra taisyklė, ne išimtis. Ne tik praėjusiame amžiuje, bet ir dabar. Pagal 2008 m. Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo indeksą, konkurencingiausios šalys yra JAV, Šveicarija, Danija, Švedija, Singapūras, Suomija, Vokietija, Olandija, Japonija, Kanada. Šios šalys turi gerokai aukštesnius progresinius mokesčius negu siūloma įvesti Lietuvoje. Pažvelkime į šalis, kurios panaikino progresinius mokesčius ir įvedė proporcinius. Irakas, Ukraina, Rumunija, Gruzija, Mongolija, Rusija, Jamaika, Kazachstanas, Kirgizija, Makedonija, Juodkalnija, Albanija, Bulgarija – tai tikra nevykėlių rinktinė, šalys, kurias valdo savo piliečių gerovei abejingos kleptokratijos. Ūkiškai šiek tiek pažangesnės yra tik Baltijos šalys, Slovakija, Čekija ir Islandija, kuri, tiesa, visiems taiko 35,7 proc. tarifą.
Akivaizdu, kad progresinių mokesčių buvimas neužkerta kelio į ūkio klestėjimą, jų panaikinimas neužtikrino geresnio gyvenimo galimybės.
Kitas Lietuvoje plačiai brukamas mitas teigia, kad progresiniai mokesčiai atbaido užsienio investuotojus. Europos Sąjungoje 2007 m. mažiausiai tiesioginių investicijų vienam gyventojai sulaukė Rumunija, Lietuva, Latvija, Lenkija, Graikija ir Bulgarija; daugiausia – Olandija, Airija, Danija, Suomija. Jokia staigmena, kad investicijos plaukia į ūkiškai stiprias šalis, ir investuotojų neatbaido progresiniai mokesčiai. Šalies politinis pastovumas, geografinė padėtis, infrastruktūra, kvalifikuota darbo jėga, teisinė santvarka ir kiti faktoriai suvaidina svarbesnį vaidmenį užsienio investuotojams. Lietuva jau 13 metų turi proporcinius mokesčius, bet jie nepatraukia užsienio investuotojų. Ir neatbaidytų.
Nenoriu tvirtinti, kad mokesčiai apskritai nerūpi investuotojams. Jie didina darbo jėgos kainą. Bet gerokai daugiau reikšmės skiriama ne pajamų mokesčių progresyvumui, o „Sodros“ mokesčiams. Užsienio bendrovė gal jaus pareigą padidinti atlyginimus specialistams, kurie siunčiami dirbti šalyje su aukštais progresiniais mokesčiais. Bet tai kišenpinigiai, palyginus su 30 proc. „Sodros“ mokesčiu kiekvienam darbininkui. Progresiniai mokesčiai ir jų dydis turi tik minimalų poveikį bendrovės sprendimui dėl investavimo.
Aiškinama, kad progresiniai mokesčiai skatintų geriau uždirbančius slėpti pajamų dydį, bendroves mokėti „vokeliais“, išaugtų šešėlinė ekonomika, sumažėtų įplaukos į biudžetą. Nuogąstavimai yra gerokai perdėti. Rimtos bendrovės nerizikuos dviguba buhalterija. Jei mokesčių inspekcija dirba neveiksmingai, gali kilti pagunda nuslėpti pajamų dydį. Tokia galimybė nėra argumentas prieš progresinius mokesčius, bet turėtų būti paskata kurti veiksmingesnę mokesčių inspekciją.
Darosi vis sunkiau pinigus slėpti užsienyje. Dėl didelio savo kaimynų spaudimo Šveicarija, Austrija, Liuksembiurgas jau keičia savo bankų taisykles, verčia juos dirbti skaidriau. Neseniai baigusiame G-20 aukščiausio lygio susitikime susitarta dėl priemonių, kurios privers tapti atviresnėmis valstybėmis, kurios lyg šiol sudarė sąlygas mokesčių vengimui.
Tik fanatikas paliks Lietuvą ir nutars gyventi, tarkime, Bulgarijoje ar Rumunijoje, nes ten mokesčiai mažesni. Jei tokių būtų, linkiu jiems sėkmės.
Gali būti sukurtas mokesčių režimas, kuris skatintų žmones gyventi kitur. Švedija atsisakė turto mokesčio, nes nemažai turtingųjų persikėlė gyventi į Londoną. Ji nėra vienintelė šalis, kuri neseniai panaikino turto mokestį, kuriuo kasmet apmokestinamas žmogaus turimas turtas, paprastai 0,5 ar 1,0 proc. Austrija, Danija, Ispanija, Suomija, Vokietija, Suomija padarė tą patį. Kol kas Lietuva neturi nekilnojamojo turto mokesčio, jau nekalbant apie paveldo ar turto mokestį, tad mokesčių krūvis yra labai mažas.
Pagaliau įsidėmėtina, kad Seime svarstomas įstatymo projektas siūlo pajamų dalį virš 10 000 litų per mėnesį apmokestinti 40 proc. tarifu. Tai neaukštas tarifas, juolab, kad Lietuvoje neseniai visi mokėjo 33 proc. Mano minėtas ekonomistas T. Pikkety ragina apmokestinti pajamas virš milijono eurų per metus 80 proc. tarifu. Čia tai būtų progresinis mokestis.