Taigi pasirinkau žodį „invisus“, mat lotyniškai šis žodis reiškia ne tik „neapykantos kupinas“, bet ir „neapkenčiamas.“ Neretai būtent tokia kombinacija esti ir kasdienybėje − dėl vienų ar kitų dalykų esame ne tik nekenčiamieji, bet ir patys nekenčiame.
Bandydamas šį naujadarą adaptuoti gimtąjai lietuvių kalbai susidūriau su sunkumais, žodį gan sunku ištarti, tačiau pabandome − invisizmas. Šis žodis be viso kito mane žavi dar ir tuo, jog jis primena anglišką žodį „invisible“ („nematomas“). Dažnai juk karštai trokštame, kad nekenčiamieji, kaip ir nekenčiantieji taptų mums nematomi, paprasčiausiai išnyktų − taip ramiau gyventi.
Kasdienių sąvokų prasmė
Invisizmą padiktavo socialinė aplinka, o ne lingvistinis talentas ar siekis tapti naujuoju (daug kas pašaipiai pasakytų jaunuoju) J.Jablonskiu, bet siekis taikliai pavadinti šiuolaikinę (tik nežinia, kuriuo požiūriu) Lietuvos visuomenę.
Ne vienam viešajam intelektualui užsimenant apie pavojingus mūsų visuomenės procesus, niekas taip ir neįvardija tos pavojingos ligos, kuria serga Lietuvos visuomenė. Taip, galbūt, yra todėl, kad dažnai nesuvokiama elementarių, kone kasdien vartojamų žodžių prasmė.
Tačiau esama daugybė valstybių, kur esama demokratijos, tačiau nėra laisvės, arba esama demokratinių procedūrų, bet nėra pačios demokratijos. Pavyzdžiui, Irano islamo respublikoje reguliariai rengiami demokratiniai rinkimai, tačiau vis tiek nėra garantuojama ne tik žodžio laisvė, bet ir pačios elementariausios piliečių teisės.
Demokratija yra dinaminis procesas, reiškiantis nuolatinę demokratizaciją − netgi mūsų garbinamuose Vakaruose nuolat vyksta vienokia ar kitokia kova dėl laisvės. Jai nuolat grasina ekstremistai, ksenofobai, antisemitai, įvairaus plauko radikalai, demagogai ir populistai politikai, teigiantys nesumeluotą tiesą, jog autoritarizmas, vadybiniu požiūriu, yra efektyvesnis (deja, tik trumpoje perspektyvoje). Demokratijos dinamizmas egzistuoja dar ir todėl, kad pačioje demokratijoje slypi jos Achilo kulnas, savotiškas „susinaikinimo mechanizmas“ − skirtingų požiūrių bei nuomonių laisvė. Taigi laisvė reikštis ir antidemokratams, atviruoju ar užslėptuoju pavidalu. Juk nacionalsocialistai Vokietijoje ir fašistai Italijoje XX a. I pusėje į valdžią atėjo būtent demokratinių rinkimų keliu.
Greta privačios nuosavybės teisės, be kurios žmogaus laisvė modernioje visuomenėje sunkiai įsivaizduojama, labai svarbi žodžio laisvė. Pastaroji kartais tampa tam tikru demokratinės visuomenės prakeiksmu, kai nevaržomai, nebe demokratijos, o anarchijos sąlygomis, reiškiasi veikiau medicininio nei poleminio vertinimo reikalaujantys asmenys ar jų grupės. Itin apmaudu, kai šia laisve piktnaudžiauja valdantieji, kurių pasisakymai, įsitikinimai bei įvairūs tvirtinimai už pačios šalies sienų neretai tapatanami su valstybe ir jos žmonėmis.
Orumas ir autoritetai
Totalitarinė sistema, penkis dešimtmečius, besišlapinusi ant milijonų žmonių galvų ir sakiusi, jog lyja, paliko žvėrišką randą lietuvio mentalitete. Kasdien braudamasi į privatų žmogaus gyvenimą ir nuolat diktavusi, kaip jam elgtis kiekviename žingsnyje, totalitarinė valstybė ištrynė svarbią ribą tarp to, kas privatu, o kas vieša. Nuolat reguliuodama kokias šventes švęsti, su kokiais žmonėmis bendrauti, kokias knygas skaityti, kokius dievus tikėti, o kuriuos šiukšlių dėžėn išmesti, totalitarinė valstybė nuosekliai žlugdė žmogaus orumą, kurdama „homo sovieticus“.
Tiesa, darbas meistriškas, o ir rezultatai matomi − sukurtas tik savo gyvenimu, savo kukliu kiemu besirūpinantis individas, įtariai žiūrintis į daugiau turinčius, garsiau šnekančius (akivaizdžiai Vakarų išperas ar KGB draugus). Totalitarinės valstybės sukurta vidinė, net pasąmoninė socialinė subordinacija buvo laikoma efektyvia žmonių kontrolės forma − neretai be jokios prievartos paklūstantis mankurtas.
Nemažai Vakarų intelektualų teigė, jog sėkmingas žmogaus gyvenimas privalo būti pagrįstas tam tikra saviverte. Jei žmogui jos trūksta, tokiu atveju jo menkavertiškumo, beviltiškumo ir nereikalingumo jausmas tampa savaime išsipildančia pranašyste, mat mūsų prigimtyje slypi noras viską pateisinti, taigi ir būdas pateisinti „nereikalingumo“ jausmą visuomet randamas. Taip pat tiek krikščioniška, tiek „kantiška“ idėja teigė, jog bet kurio žmogaus egzistencijai yra būtinas orumas. Politologiniu ir tarptautinių santykių aspektais žmogaus orumas įdomus tuo, kad jis lėmė net valstybinių režimų pokyčius. Francio Fukuyama‘os teigimu, autoritariniai ir totalitariniai režimai privalo žlugti ne tik dėl to, kad jie neefektyvūs ar stokoja legitimacijos, o todėl, kad jie iš principo pamina žmogaus orumą.
Žinoma, savivertė, apie kurią kalbama, negali kilti iš nieko − geriantis ir žmoną, netgi vaikus mušantis vyras negali jausti savo vertės, juo labiau jos negali jausti ir aplinka. Tačiau norint jaustis vertingu nebūtina kovoti su visu „nemoraliu“ pasauliu, užtenka būti padoriu žmogumi.
Orumo itin stokojantis lietuvis elgiasi vienu iš dviejų labiausiai tikėtinų, tarpusavyje koreliuojančių scenarijų: jausdamasis menkavertis, vargiai galintis lemti savo paties gyvenimą bei jo sėkmę, negalintis įtakoti jokių valstybei svarbių procesų jaučiasi niekingai mažas ir besąlygiškai tiki įvairaus plauko autoritetais, kurie spinduliuoja pasitikėjimu, intelektu ar veikiau pseudointelektu (1); arba jausdamasis menkavertis toks žmogus yra linkęs niekinti kitus, nors kiek kitokius nei jis pats, kas yra visiško beviltiškumo, frustracijos, invisizmo išraiška (2). Paradoksalu, jog analizuodami autoritetus, kurie įgauna didelę reikšmę statistinio lietuvio gyvenime pirmuoju atveju, būtina pradėti ne nuo tikėjimo kitu, o nuo tikėjimo savimi (kas tampa svarbu antruoju atveju).
Savivertės ir orumo kūrimas
Pati savivertė yra keliama įvairiausiais būdais. Vienas jų − aukštasis išsilavinimas. Nesvarbu koks, nesvarbu ar kokybiškas, svarbus tik diplomas (pageidautina ir laipsnis) už kiek ir kada. Galbūt todėl įvairaus plauko demagogai Lietuvoje taip aukština aukštąjį išsilavinimą (ypač universitetinį) nesuprasdami jo vertės, matyt, patys kankinami panašių kompleksų dengiasi dr., doc.dr., hab.dr., prof., e.p.prof., prof. (HP) prierašais taip slėpdami savo požiūrio nelankstumą, išsilavinimo spragas, neretai ir visiškai vidutiniškus intelektinius gabumus, paprastam, savivertės stokojančiam žmogui bandydami įteigti, jog sunkiai suprantamas prierašas suteikia bent kokį svorį tariamiems žodžiams ar išsakomoms mintims.
Daugybė talentingų asmenybių istorijoje, niekuomet nelankiusių ar nebaigusių universiteto, sugebėjo sukurti nuostabių dalykų vienaip ar kitaip pakeitusių pasaulį. Žmogų apibūdina ne jo išsilavinimas, o jo talentas, padorumas, neretai ir aplinka, kurią jis pats pasirenka. Žinoma, aukštojo mokslo erdvė yra nebloga vieta tinkamai aplinkai kurti, nors vidutiniški protai paprastai yra linkę vidutiniškų protų ieškoti, taigi ir rasti visur.
Neblogas būdas savivertei kelti yra valstybiniai apdovanojimai, prieš šešetą metų padėję išspręsti ir sunkią mūsų šalies vadovo lygtį, kurį patį bei visą jo aplinką (be visa ko) pražudė ir bekompromisis savivertės kėlimas, tapęs puikiu šiuolaikiniu įkvėpimo šaltiniu ateities kartoms kaip tuštybė bei menkavertiškumas keičia istoriją.
Svarbiu orumo šaltiniu Lietuvoje yra ir statusas − būtent su pareigomis, pozicija, o ne su asmenybe tapatinamas žmogus.
Keliaklūpščiavimas bei baimė pasipriešinti „svarbesniąjam“ yra ir vienas svarbiausių trikdžių efektyviai pilietinei visuomenei kurti, kol pasipriešinti gali pavieniai individai, o ne akivaizdžią neteisybę matančios, bet ją ignoruojančios masės.
Mūsų visuomenę sudaro du stambūs dėmenys − savo jėga, potencialu netikintieji (ar nusivylusieji) ir invisistai − visų aplink nekenčiantieji. Ši neapykanta nėra įgimtas žmogaus (ar lietuvio) būvis. Tai veikiau frustracijos, beviltiškumo išraiška, kai užuot kovojus su sistema, jai nepasiduodama ne kova ar priešinimusi, o bejėgiška neapykanta.
Viltingi želmenys
Vienintelis kelias iš šios neapykantos ir provincialumo aklavietės, į kurią mus atvedė okupantai, vėliau netikri autoritetai, galiausiai mes patys, yra požiūrio keitimas. Požiūrio keitimas, nors ir ilgas bei sunkus procesas, nėra neįmanomas dalykas. Požiūris keičiamas sunkiu kasdieniu darbu su pačiu savimi, bendraujant su skirtingais žmonėmis, išgirstant įvairias nuomones, jas analizuojant, bandant išsiaiškinti tikrąją reiškinių ir dalykų prigimtį, remiantis ne išankstiniu nusistatymu ar stereotipais. Būtent toks minimas vertinimas stabdo bet kokį mūsų pačių ir visos mūsų visuomenės progresą. Tokia visuomenė niekaip netelpa bendraeuropinių vertybių paveikslan.
Kaip viename interviu teigė a.a. Jurga Ivanauskaitė, „visuotinės globalizacijos ir totalinės niveliacijos atmosferoje mažos šalys bei mažos tautos man kelia vis didesnę simpatiją, vis dažniau atrodo, kad dėl tokių "mažutėlių", o ne supervalstybių pasaulis laikosi galutinai neišprotėjęs ir nesusinaikinęs.“ Būdamas bendraminčiu norėčiau, kad Lietuva pasaulyje garsėtų ne invisizmu, neapykantos ideologija, o kultūra ir tolerancija, ne viskam, visur ar visaip, o paprasčiausia pagarba žmogaus tapatybei bei laisvam jo pasirinkimui, įstatymų, moralės normų ribose, savo gyvenimą tvarkyti taip, kaip manoma yra teisingiausia.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.