E.Ostrom – pirmoji moteris, kuri pelnė šią 1968 metais įsteigtą premiją.
Prizas formaliai nėra Nobelio premija, o tik Švedijos centrinio banko ekonomikos mokslų srities prizas Alfredo Nobelio atminimui. Jį sudaro 10 mln. Švedijos kronų (apie 3,3 mln. Lt).
Praėjusiais metais Švedijos Karališkoji mokslų akademija šį apdovanojimą skyrė Paului Krugmanui, Prinstono universiteto mokslininkui, kurio novatoriška studija apie prekybą buvo mažiau žinoma visuomenei nei jo kritiškas George’o W. Busho administracijos veiklos įvertinimas. Nobelio komitetas įvertino P. Krugmano darbą, analizuojant prekybos pobūdį ir ekonominės veiklos padėtį.
Ilinojaus valstijoje, Blumingtone įsikūrusiame Indianos universitete dėstanti E. Ostrom yra pirmoji tokį apdovanojimą gavusi moteris. Nuo tada, kai 1969 m., švenčiant Švedijos banko 300 metų jubiliejų, buvo pradėta teikti ši premija, ją yra gavę 62 vyrai.
E. Ostrom tyrimų sritis yra tiesiogiai susijusi su pasaulinio atšilimo klausimais ir, pasak jos, kol vyriausybės stengiasi pasiekti tarptautinį susitarimą, individų sprendimai gali padėti spręsti problemą.
„E. Ostrom metė iššūkį tradiciniam požiūriui, kad bendra nuosavybė yra prastai valdoma ir turi būti arba reguliuojama centrinės valdžios, arba privatizuota“, teigė Nobelio premijos skyrėjai.
„Remdamasi daugybe mokslinių darbų apie vartotojų valdomus žuvies išteklius, ganyklas, miškus, ežerus ir gruntinio vandens telkinius, E. Ostrom daro išvadą, kad daug dažniau rezultatai yra geresni nei pranašauja įprastos teorijos. Ji teigia, kad resursų vartotojai dažnai suformuoja sudėtingus sprendimų priėmimo mechanizmus ir taisyklių įgyvendinimo mechanizmus interesų konfliktų sprendimui bei išskiria taisykles, kurios lemia teigiamus rezultatus“.
Berklyje, Kalifornijos universitete dirbantis O. Williamsonas gavo apdovanojimą už „jo ekonomikos valdymo analizę, ypač bendrovės ribas“ – priežastį dėl kurios kai kurie ekonominiai sprendimai rinkose yra priimami rankos atstumu, o kiti yra priimami korporacijos viduje.
„Rinkų trūkumas yra tas, kad jos dažnai sukelia ginčus ir nesutarimus“, teigė teisėjai. „Bendrovių trūkumas yra tas, kad valdžia, kuri sumažina varžymąsi, gali būti piktnaudžiaujama. Konkuruojančios rinkos veikia ganėtinai gerai, nes, nesutarimų atveju, pirkėjai ir pardavėjai gali kreiptis į kitus prekybos partnerius. Bet, kai rinkų konkurencija yra ribota, bendrovės yra labiau tinkamos konfliktų sprendimui nei rinkos.
Pagrindinė O. Williamsono teorijos, kuri yra empiriškai pagrįsta, prognozė yra ta, kad ekonomikos veikėjų polinkis spręsti ginčus bendrovės ribose didėja kartu su jų savitarpio santykiais pasižyminčiais aktyvų bruožais“.