R.Rudzkis mano, kad Lietuvos poreikius geriausia lyginti su Vokietijos, mat abiejų šalių ūkio struktūra gana panaši. „Kiek man žinoma, ten specialistų ruošimo įstaigų santykis kitoks nei Lietuvoje – ten universitetų dalis gerokai mažesnė, o kolegijų ir profesinių mokyklų tinklo – santykinai gerokai didesnė nei Lietuvoje“, - teigia analitikas.
R.Rudzkio teigimu, pagal Lietuvos ūkio struktūrą, šalyje pakankamai didelis kvalifikuotų darbininkų poreikis. Tačiau žmogus, baigęs aukštąjį mokslą, paprastai tokiu nedirba.
„Jeigu žmogus, kuris pagal prigimtį gali būti geras meistras, baigia universitetą, jis tampa angažuotu – jaučiasi įpareigotas dirbti tą darbą, kuris pateisintų jo mokymąsi universitete. Net jei jis supranta, kad būtų laimingesnis dirbdamas staliumi ar aukštos kvalifikacijos mašinų meistru, jis jau to nesiryžta daryti. Pagal dabartinius visuomenės principus žmogus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, iš anksto save įspraudžia į tam tikrus rėmus“, - kalbėjo R. Rudzkis.
Dėl to R. Rudzkis sako, kad kartais aukštasis išsilavinimas trukdo. „Žmogui tobulėti netrukdo, tačiau ūkiui trukdo – prarandame darbuotojus. Ir tam pačiam žmogui padarome meškos paslaugą dėl visuomenėje įsitvirtinusių nuostatų“, - sako pašnekovas, pats dėstantis Vilniaus universiteto studentams.
Perimant kitų šalių patirtį, Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) jis ragina taisyti proporcijas valstybės finansuojamų studentų srautus iš universitetų nukreipiant į kolegijas ir profesines mokyklas. Tačiau ne valstybės finansuojamų vietų esą nereikėtų reguliuoti – jeigu žmogus nori studijuoti universitete ir mokėti pinigus, tegul moka ir mokosi.
N.Putinaitė: orientuojamės į Suomiją
„Mūsų labai tolimas tikslas – Suomijos pavyzdys. Ten apie 30 proc. studijuoja universitetuose, 30 proc. mokyklose, atitinkančiose kolegines studijas, ir 30 proc. profesinėse. Mes suprantame, kad to mums nepavyks labai greitai pasiekti, bet, vis dėlto, interesas būtent toks – pilnai, o ne puse kainos finansuoti studentus, bet aiškiai suvokiant, koks valstybės poreikis, kokių specialistų reikia ir kokia yra darbo rinkos struktūra“, - DELFI sakė N. Putinaitė.
Vis dėlto, pasak viceministrės, šiuo metu aukštajame moksle mokosi absoliučiai didžioji dalis absolventų. Pavyzdžiui, šįmet apie 10 tūkstančių pirmakursių įstojo į valstybės finansuojamas vietas universitetuose, apie 11 tūkst. į kolegijas ir tik apie 3000 į profesines. „Tokios tendencijos kelia pagrįstų nuogąstavimų, rodo labai didelę disproporciją, kuri turi būti keičiama“, - aiškino N. Putinaitė.
Pirma nori dirbti pagal įgytą specialybę
„Dabar sunkmetis, tad laisvų vietų nėra tiek daug, kiek bedarbių. Ne kiekvienas, turintis aukštąjį išsilavinimą, sutinka eiti dirbti bet kur. Be to, dažnai jis ir nemokėtų dirbti kvalifikuoto darbininko darbo“, - aiškina Vilniaus darbo biržos direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Valeika.
Jei ankstesniais metais statybos ir su ja susijusių sferų specialistai greitai įsidarbindavo, tai šįmet situacija pasikeitusi. „Ta veikla merdi, tad ir specialistai, baigę aukštąsias ar kitas mokyklas, pagal specialybę nelabai darbo randa. Mes neturime ko jiems pasiūlyti, tad siūlome ir kitokius darbus, jeigu žmogus sutinka“, - teigė E. Valeika.
Pašnekovas pastebi, kad į darbo biržą atėjęs absolventas visų pirma nori dirbti pagal įgytą profesiją. Tačiau pedagogikos absolventai dažnai iš karto prašo pedagoginio darbo nesiūlyti ir įsidarbina, pavyzdžiui, administratoriais ar vadybininkais.
Vilniaus darbo biržos atstovas pastebi, kad šiuo metu bedarbių padaugėję tarp įvairių visuomenės grupių. Pavyzdžiui, jaunimas iki 25 metų Vilniaus darbo biržoje sudaro 14 proc. nuo visų registruotų bedarbių. Iš minėtų 14 proc. apie penktadalį sudaro aukštųjų mokyklų absolventai.