Prezidentas Algirdas Brazauskas šiomis dienomis aštriai sukritikavo Andriaus Kubiliaus vyriausybės darbus ir pareiškė, kad ši vyriausybė turėtų pasitraukti. O kaip Jūs vertinate esamą padėtį ir vyriausybės pastangas ją gerinti?
Pirmiausia kelčiau klausimą taip: ar Lietuvą užgriuvę sunkumai yra dabartinės vyriausybės kaltė? Juk esami sunkumai prasidėjo ne dėl Lietuvos vykdomos ekonominės politikos. Tai, kas vyksta, yra pasaulinės ekonominės krizės dalis, o ta krizė savo ruožtu veikia mūsų ekonominę politiką.
Kai atkūrėme nepriklausomybę, netrūko entuziazmo. Atrodė, kad dauguma žmonių negalvoja apie save – galvoja apie bendrus reikalus. Greitai kilome. Tačiau tas kilimas iš pat pradžių buvo apsunkintas politinio nepatyrimo ir partijų bei interesų grupių raidos. Netrukus pradėta nebesiorientuoti vertybių skalėje. Ekonomikos augimui tai netrukdė, tačiau žmonių dėmesį pilietiniam kūrybingumui išstūmė dėmesys asmeninei materialinei gerovei. Žmonės ėmė ieškoti savo gyvenimuose lengviausio kelio – ir ne visuomet sąžiningai.
Atsirado neskaidrių Seimo sprendimų, kurie savo ruožtu kūrė sąlygas toliau skleistis nesąžiningumui – ypač ekonominėse gyvenimo srityse. Ir štai atsidūrėme ekonominėje duobėje. Iš šios duobės dabar kopiame labai sunkiai, kaltindami vieni kitus dėl susiklosčiusios padėties. Mėgindami išbristi iš sunkmečio, į problemas kartais reaguojame ne tiek praktiniais sprendimais, kiek tuščiomis deklaracijomis.
Susilaikyčiau nuo griežto vertinimo, kurį girdėjome iš prezidento A. Brazausko – kad dabartinė vyriausybė nepajėgi įveikti krizės. Iškart savęs klausiu: o kas sudarys tą naują vyriausybę, kuri tikrai galėtų pakeisti esamą padėtį į gera? Jei turėtume geresnių alternatyvų, tada reiktų pasakyti kategoriškai: taip, dabartinė vyriausybė yra nepajėgi toliau politiškai vadovauti. Bet kur yra ta geresnė alternatyva?
Galbūt šiandien reikėtų sudaryti nacionalinės vienybės vyriausybę, kuri atstovautų įvairioms konstruktyvioms politinėms jėgoms. Įtraukiant į šios vyriausybės sudėtį ir dalį dabartinės opozicijos. Antai socialdemokratai vaidina svarbų vaidmenį Seime. Kažin ar pavyks išspręsti esamas problemas tokiais persitvarkymais, kuriais socialdemokratai būtų ir toliau paliekami opozicijoje.
Opozicijoje yra ne tik socialdemokratai, bet ir „Tvarka ir teisingumas“, ir Darbo partija. Kurių atstovus būtų galima įtraukti į Jūsų minimą nacionalinės vienybės vyriausybę? Tik socialdemokratų?
Tai vertybių klausimas. Negirdėjau konstruktyvių pasiūlymų iš „Tvarkos ir teisingumo“ atstovų; iki šiol daugiau būta tik politinių „apsišaudymų“. Darbo partija turi pajėgių politikų, tačiau jos iškeltos sąlygos vargu ar suderinamos su nacionalinės vienybės vyriausybės idėja. Manau, konservatoriai turėtų ieškoti būdų bendradarbiauti su socialdemokratais, pasitelkę liberalus.
Teigiate nevertinąs A. Kubiliaus vyriausybės taip griežtai, kaip ją vertina A. Brazauskas. Kaip vis dėlto Jūs vertinate šios vyriausybės vykdomą ekonominę politiką?
Sunku ją vertinti vienareikšmiškai. Sveikintinos pastangos gaivinti ekonominė gyvenimą. Klausimas – kaip tas ekonominis gyvenimas yra gaivinamas? Ekonomikos gaivinimas keliant mokesčius, mano manymu, nėra tas kelias, kuriuo reiktų eiti. Gąsdinama, kaip baisu yra skolintis užsienyje, bet mes, pasirodo, tyliai sau skolinomės ir bandome tais skolintais pinigais kamšyti skyles. Gąsdinama, kad nėra pinigų, bet vyriausybė vis randa tai kelis, tai keliolika milijonų litų svarbiems, bet anaiptol ne neatidėliotiniems reikalams, kurie dar penketą metų galėtų „pakentėti“; tuo metu skurdas – auga.
Manote, įmanoma susitarti mūsų socialdemokratams, paradoksaliai reikalaujantiems mokesčius mažinti, su mūsų konservatoriais, paradoksaliai juos didinančiais?
Tereikia geros politinės valios. Žinoma, tarp LSDP ir TS-LKD didelės meilės niekada nebuvo ir nebus. Bet gyvenimas reikalauja jungtis siekiant Lietuvos žmonių gerovės.
Kaip manote, ar Seimo pirmininkei Irenai Degutienei geriau pavyktų susitarti su socialdemokratais nei jos bendražygiui A. Kubiliui?
Pripažinsiu neslėpdamas: visada gerbiau dabartinę Seimo pirmininkę kaip labai racionalų, nedogmatišką žmogų. Mano požiūris į ją ir dabar nepakito. Labai džiaugiuosi, kad jos asmenyje turime Seime žmogų, kuriuo galime pasitikėti, kurio politinė valia ir sprendimai yra racionalūs. Turiu vilties, kad ji ras būdų pagerinti esamą padėtį ir pasiūlyti bendradarbiavimo pagrindą dviem minėtoms partijoms.
Ar I. Degutienė geriausiai tiktų į premjero postą, jei būtų sudaroma nacionalinės vienybės vyriausybė?
Manau, kad taip.
Kaip vertinate Lietuvos užsienio politikos pokyčius, URM vadovu tapus Vygaudui Ušackui, o prezidente tapus Daliai Grybauskaitei?
Lietuvos užsienio politiką reiktų vertinti žvelgiant į visus 19 nepriklausomybės metų. Nueitas nelengvas kelias. Tame kelyje būta pusantrų metų tarptautinės izoliacijos. Po šio izoliacijos periodo vėl tapome visaverčiais tarptautinės bendruomenės nariais. Šiuo metu Europos Sąjungoje (ES) nesame vien statistai: turime aiškią savo poziciją, į kurią atsižvelgiama net ir tais atvejais, kai ji nėra visuotinai remiama – kad ir santykių su mūsų Rytų kaimyne klausimais.
Nematau didesnių užsienio politikos pokyčių būtinybės. Turime išlaikyti tai, ką esame sukūrę – ir Vakarų, ir Rytų kryptimi. Nekinta mūsų santykiai su JAV: dėl Amerikos paramos, kurios šaknys siekia penktą praėjusio amžiaus dešimtmetį, mes šiandien esame laisvi. Nematau ženklų, kurie liudytų, kad JAV būtų atsisakiusios savo principų Lietuvos atžvilgiu.
Mums taip pat svarbu išlaikyti ir gerus kaimynystės santykius su Rusija. Jei juose kartais ir būna įtampų, tai jos kyla dėl vertybinių pozicijų, kurių laikosi Lietuva.
Užsienio reikalų ministras V. Ušackas kalba ne apie santykių su Rusija tęstinumą, o apie „naują puslapį santykiuose su Rusija“. Kaip vertinate tą „naują puslapį“?
Jei tos naujovės pagerins mūsų santykius su Rusija, tai šimtu procentų pritariu ministro pozicijai. Bet jei „naujas puslapis“ reikštų vertybių atsisakymą, jei jis būtų verčiamas pažeidžiant Lietuvos valstybingumo interesus, tai tokiems pokyčiams niekados nepritarčiau.
Ar tas „naujas puslapis“ per pastaruosius metus pagerino santykius su Rusija?
Manau, jokių pokyčių šiuo atžvilgiu nėra. Tai liudija faktai. Prisiminkime, kaip buvo blokuojami ir verčiami laukti kilometrinėse eilėse mūsų vežėjai. Ir tai vyko – kitos pagrįstos priežasties nematau – tik dėl Rusijos politinio sprendimo.
O savo vertybinių nuostatų ar laikomės taip pat tvirtai, kaip ir prieš metus?
Sakykime taip: esama tam tikro „bangavimo“. Tikėkimės, kad šis „bangavimas“ aprims, o pasiekta ramybė bus vertybinė.
Jei pernai, formuojant vyriausybę, užsienio reikalų ministru būtų tapęs ne V. Ušackas, o Audronius Ažubalis, ar to „bangavimo“ šiandien būtų buvę mažiau?
Galėjo būti kitokio „bangavimo“. Ir tos „bangos“ galėjo būti net didesnės, nei dabartinės. Bet manau, kad A. Ažubalis, kaip ir V. Ušackas, turi širdyje tą patį tikslą: išlaikyti gerus kaimyninius santykius.
Kalbėdamas apie mūsų vidaus gyvenimą minėjote, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visuomenėje greit įsigalėjo materializmas. Kodėl taip įvyko?
Lėmė noras gerai gyventi čia ir dabar, neretai – nepaisant galiojančių teisės normų.
Socialinės politikos ekspertai atkreipia dėmesį į socialinio teisingumo trūkumą, pabrėžia, kad socialinė apsauga Lietuvoje – apleista sritis. Dauguma ES valstybių juda socialinės gerovės modelio link, o Lietuva tebejuda priešinga kryptimi. Kodėl?
Sutinku: siekti socialinio teisingumo mums nepavyko. Priežasčių turbūt – šimtai. Drįsčiau teigti, kad esminė priežastis – visuomenės būdas, vyraujantis charakteris. Kito apibendrinamo paaiškinimo nerandu. Nors esama ir nemažai nuoširdumo, pasiaukojimo pavyzdžių. Yra daug džiuginančių, pasididžiavimą keliančių asmeninių pavyzdžių, bet valstybės mastu pažanga šioje srityje – labai menka.