Kalbama, kad V. Ušackas prieš įteikdamas ambasadoriaus regalijas Amerikos prezidentui yra pasakęs – aš ateinu jums padėti dirbti gerus darbus jūsų ir mano šaliai. Tiksliai pacituoti „Atgimimo“ pašnekovas negalėjo, bet prisimena, kad tai paliko gerą įspūdį George’ui W. Bushui.
Tačiau kaip ministras, atėjęs į pirmą neoficialų susitikimą su žurnalistais, tokia pat laikysena gero įspūdžio nepaliko. Atvirkščiai, pasirodė, kad V. Ušacko arogancija tapus ministru liejasi per kraštus ir jam gali būti sunku stovėti ant žemės ir jausti grindis.
Niekas nesiginčija, kad V. Ušackas moka palikti įspūdį. Šneka trumpai, aiškiai, su mintimi, jis turi idėjų, jų neslepia, drąsiai įgyvendina ir nebijo iššūkių. Bet kartu jis yra vienas labiausiai nevienareikšmiškai vertinamų diplomatų visoje sistemoje.
Sistema tam ir yra sistema, kad būtų inertiška – debesys virš V. Ušacko galvos pirmiausiai pradėjo kauptis Prezidentūroje.
Atrodė, jog Dalia Grybauskaitė ir V. Ušackas dirba ranka rankon, kad Lietuvos užsienio politika įgytų pragmatiškesnį – dėl to abu, regis, sutiko – veidą Rytų kaimynių atžvilgiu. Abu kritikavo ankstesnių diplomatijos vadovų polinkį bičiuliautis su Gruzija, Ukraina, Moldova. V. Ušacko veikla yra patenkinti Lietuvos oligarchais vadinami verslininkai, visada raginę baigti erzinti Rusiją.
V. Ušacko ir D. Gybauskaitės pozicijos ir dėl Aleksandro Lukašenkos vizito Lietuvoje sutapo. Tik nesutapo požiūriai, kas už ką prisiima politinę atsakomybę. V. Ušackas ar D. Grybauskaitė.
Prezidentės ir V. Ušacko kolegos sako, kad tai, kas vyksta tarp prezidentės ir užsienio reikalų ministro, – ir asmeninių nesutarimų, ir ambicijų išraiška, kuri turi savo priešistorę – bendrą darbą Užsienio reikalų ministerijoje.
Viena vertus, abiejų santykiams dabar koją kiša ir buvę darbiniai nesutarimai bei neblogas vienas kito pažinimas. Buitinės replikos, kurias sau leido prezidentės atžvilgiu paleisti ministras: „Jūs – mūsų motina“, galbūt tiktų ministerijos koridoriuose, bet atsiradus statusų skirtumams suveikė priešingai.
Antra vertus, V. Ušackas visuomet buvo vertinamas ir kaip potencialus kandidatas į prezidentus. Klausimas jau ne ar, o kada. Ir jei jau netrukus, tuomet jis būtų konkurentas dabartinei prezidentei, jei ji sugalvotų vadovauti valstybei antrąją kadenciją.
Bet šiandien ambicingasis V. Ušackas yra tik ministras. Virš jo galvos sėdi ne tik D. Grybauskaitė, bet ir premjeras, ir visa valdančioji dauguma Seime. Politinis V. Ušacko užnugaris taip pat skylėtas.
Seimo pirmininkė konservatorė Irena Degutienė neslėpė, kad V. Ušackas, į ministrus skirtas Tėvynės sąjungos, yra pelnęs nemažai partijos antipatijų ir ji neprieštarautų, jei jį būtų siūlyta atleisti.
Neoficialiai kalbama, kad nepritariančiųjų asmeniniam Andriaus Kubiliaus sprendimui ministru skirti V. Ušacką dabar partijoje skaičius sparčiai auga. Viduje partijos nariai kalba, kad V. Ušacko pašalinimas ir keitimas kitu – greičiausiai dabartiniu Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku Audroniumi Ažubaliu – bus nemenkas politinis premjero pralaimėjimas partijoje.
Mat V. Ušacko, o ne partijos nario, seno konservatoriaus, A. Ažubalio skyrimas ministru taip pat turėjo politinę potekstę. Taip buvo norima neleisti sustiprėti profesorių Vytautą Landsbergį remiančiam sparnui ir kitiems opozicijoje premjerui esantiems partijos nariams. Be to, buvo tikimasi, kad Užsienio reikalų ministerijoje V.Ušackas sugebės visą sistemą pakreipti nauja linkme, tolstant nuo buvusios „valstybininkų“ linijos.
Tad diplomato, kuris 2001-aisiais iš vyriausiojo derybininko su Europos Sąjunga pozicijos buvo išsiųstas į ambasadą Vašingtone, skyrimas užsienio reikalų ministru buvo tikslingas. V. Ušacko ir tuometės Užsienio reikalų ministerijos vadovybės susikirtimas šiandienos vertinimu atrodo visai kitaip. Tuomet neva koją V. Ušackui pakišo jo paties ambicijos ir noras būti pirmuoju asmeniu, šiandien visai kitaip žiūrima į tą žmogų, kuris neleido reikštis V.Ušacko ambicijoms. Tas žmogus – Albinas Januška, šiandien bene labiausiai dabartinės valdžios sluoksniuose nepageidaujama ir koneveikiama figūra.
A. Januška taip pat nelieka skolingas. Ilgai tylėjęs, interviu portalui delfi.lt buvęs užsienio politikos strategas apie V.Ušacką: „Reikia vengti klaidų ir susireikšminimo įsivaizduojant, kad nuo tavęs prasideda naujoji istorija.“ Būti „valstybininkų“ priešu dabar – kokybės ženklas.
Bet ar kuris nors iš V. Ušackui keliamų tikslų pavyko, dabar dar sunku pasakyti.
Ministerijos vadovybė pakeista. Užsienio politikos akcentai – taip pat. V. Ušackas išties keitė retoriką Rusijos atžvilgiu, stengėsi kliautis pragmatišku bendravimo tonu ir gerokai mažiau arba išvis nustojo domėtis klausimais, kuriuose minimas Gruzijos ar Ukrainos pavadinimas. Taip pat jis lankėsi Rusijoje ir buvo susitikęs su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Kur nekėlė rusus nervinančio klausimo apie sovietinės okupacijos žalos atlyginimą. Tai supykdė dalį jį skyrusių konservatorių.
Bet ministerijoje V.Ušackas įgijo „ne draugų“ daugiau nei jų kada nors turėjo. Nuomonę, kad karjerą ministras daro lipdamas per kitų galvas, papildė nusiskundimai, kad jam kitų žmonių bėdos ir reikalai rūpi mažiausiai. Svarbiausia persona ministerijoje – ministras.
V. Ušackas vienintelis pasisako užsienio politikos klausimais, jo pavaldiniams tai daryti leidžiama išskirtiniais atvejais. Tam, ką daro ministras, skiriama itin daug dėmesio. Štai kodėl Viešųjų ryšių departamente atsirado skyrius, kuruojantis elektroninę komunikaciją.
Kaip vadovas darbuotojams jis toli gražu nuo tobulybės – žmonės dirba ir dirba daug. Tiesa, ministras taip pat netinginiauja.
Tačiau greičiausiai V.Ušacko ambicijas laidoja ne jo darbo metodai, o sunkmetis valstybėje. Verčiamas taupyti ministras priverstas uždaryti ambasadas, o diplomatus grąžina atgal į Lietuvą. Trintis tarp diplomatų ir vadovybės auga, nes susidūrusi su lėšų trūkumu ministerijos vadovybė atšaukė kelių diplomatų rotaciją prieš pat jiems išvykstant į naujas darbo vietas ambasadose. Gali būti, kad ne V. Ušacko egocentrizmas, o krizė sužlugdė ir Lietuvos planus gauti įtakingą postą UNESCO, į kurį pretendavo ambasadorė Ina Marčiulionytė.
Vis dėlto gandai, panašūs į tuos, kad V. Ušackas visus Lietuvoje reziduojančius užsienio diplomatus nuteikinėja prieš Prezidentūrą ar kad I. Marčiulionytei nesurasti darbo ministerijoje pasiūlė prezidentė, niekur neveda. Lygiai kaip ir skirtingas viešas tų pačių faktų vertinimas.
Vienas iš užsienio politikos vykdytojų turės pasitraukti. Akivaizdu, kad tai bus ne D. Grybauskaitė. Bet pasitraukęs toliau nuo dėmesio ir nuo kasdienių politinių aktualijų V. Ušackas šešėlyje tikrai nedings.
Prezidentė ir užsienio reikalų ministras dirbo kartu
Iš D.Grybauskaitės biografijos
1994 m. paskirta įgaliotąja ministre Lietuvos misijoje prie Europos Bendrijų.
Nuo 1996-ųjų vykdė įgaliotojo ministro pareigas Lietuvos Respublikos ambasadoje JAV.
2000 m. buvo paskirta užsienio reikalų viceministre.
Iš V.Ušacko biografijos
1992-1996 m. – Lietuvos Respublikos misijos prie Europos Bendrijų ir NATO patarėjas.
1996-1999 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius.
1999-2000 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras.
2000-2001 m. – Vyriausiasis derybų dėl įstojimo į Europos Sąjungą derybininkas, ambasadorius ypatingiems pavedimams.