Įveikiau visas viršūnes
Aleksandr Macyk - profesionalus karys, „boevoj prapor“, karo veiksmuose Afganistane dalyvavęs nuo pirmųjų dienų.
Į armiją mane pašaukė 1965-aisiais, kai sulaukiau 19 metų. Iš pradžių baigiau tankų mechanikų kursus Samarkande, Tadžikistane, išmokau vairuoti vidutinius ir sunkiuosius tankus. Baigęs privalomąją tarnybą likau armijoje liktiniu, praporščiku
Nuo to laiko buvau siunčiamas į karinius konfliktus įvairiose pasaulio šalyse. Teko būti ir Čekoslovakijoje, ir Egipte karo su Izraeliu metu, ir Vietname. O karo veiksmuose Afganistane dalyvavau beveik nuo pirmųjų dienų, 1979–1981 metais.
1979 metų lapkritį buvau komandiruotas į Kirgiziją, Ošo kalnų desantininkų pulką. Jo numerį prisimenu puikiai – 77701. Kadangi jau buvau praporščikas, gavau skyriaus vado pareigas. Vadovavau 33 vyrams.
Mokymo bazėje mokėmės kovos kalnuose taktikos, išmokome orientuotis nežinomoje kalnuotoje vietovėje, išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Galiausiai gavome įsakymą gotovnost nomer 1. O tai reiškė, kad mes ir karininkai privalėjome kartu su kariais miegoti kareivinėse ir laukti įsakymo kažkur žygiuoti. Kur – nesakė.
1979 metų gruodžio 20 dieną mūsų pulką pažadino pavojaus signalas; buvo įsakyta išvykti. Iš Ošo per kalnus pajudėjo į pietus – apie 1500 karių, kelios savaeigės haubicos, artilerijos pabūklai, reaktyvinės salvinės kovos mašinos „Grad“ ir 4 sraigtasparniai. Niekas mums neaiškino, ką mes ten darysime. Įsakymas yra įsakymas.
Kalnų keliais važiavome beveik tris savaites. Įveikėme dvi viršūnes, vieną – 4900 m, kitą – 5700 m aukščio. Į tokį aukštį net sraigtasparniai nepakildavo (mūsų sraigtasparniai skrido lygumose, kur nereikia pakilti aukštai), tačiau mes, žmonės, viršūnes įveikėme. Tokios aukštybėse stigo deguonies, sustojo net sunkvežimiai.
Prisimenu, kad įdomu buvo žiūrėti, kaip sunkvežimių varikliai kaukia visu galingumu, radiatoriuose užverda vanduo, kyla garų kamuoliai, tačiau pajudėti iš vietos negali. Sukome galvas, kodėl taip atsitinka. Išsiaiškinome, kad kuro mišiniui taip pat trūksta oro. Tada vairuotojai ardė karbiuratorius, iki galo atidarydavo žiklerius, kad oras laisvai tekėtų, ir šiaip taip pajudėjome. Ir taip 20 dienų.
Privažiavę iki Iškišimo miesto, esančio Tadžikistano-Afganistano pasienyje, gavome įsakymą žygiuoti į Feizabadą, esantį pačiame Afganistane, apie 150 kilometrų nuo sienos. Per tą miestą šimtmečiais ėjo svarbus prekybos kelias, dar vadinamas Šilko keliu. Šiais laikai tas miestas kontroliuoja vieną ilgiausių tunelių, svarbią transporto arteriją.
Žygiavome su neperšaunamomis liemenėmis, kurios tada sverdavo 38 kilogramus, o ant pečių – 36 kilogramus sverianti kuprinė, rankose – ginklas. Tiesa, vėliau galinę liemenių dalį, kad būtų lengviau, nuardydavome ir į operaciją vykdavome tik su priekine dalimi. Man pačiam susirėmimų metu kulka ne kartą pataikė į krūtinę, nuo šūvio lėkdavau atbulas ir net kelis kartus persiversdavau per galvą.
Tačiau iki Feizabado saugiai nužygiuoti nepavyko. Vos įžengę į Afganistano teritoriją patekome į pasalą. Mūsų koloną smarkiai apšaudė net iš trijų pusių, sužeidė pulko vadą. Mano skyrius žygiavo priekyje, todėl labiausiai nukentėjome – turėjome 14 sužeistųjų. Tačiau šią kliūtį įveikėme.
Nuvažiavus beveik visą kelią vėl patekome į pasalą. Iki Feizabado tebuvo likę 7 kilometrai.
Sviedinys pataikė į mano šarvuotį (BMD). Sėdėjau bokštelyje atsidaręs liuką, taigi sprogimo banga mane išmetė į viršų ir nukritau į greta kelio tekėjusią sraunią kalnų upę. Mašinos viduje buvę kariai žuvo. Jiems nuo sprogimo tiesiog plyšo galvos kraujagyslės. O mane srovė nunešė toliau nuo pasalos vietos, už posūkio. Upės tėkmės greitis beveik 20 metrų per sekundę. Vos iš jos išsikapsčiau. Mane surado, nuvežė į ligoninę. Ten atsigavau ir sakau, kad grąžintų į pulką.
Jaučiausi gerai. Bent man taip atrodė. Nes po kontūzijos, kuri mane ištiko, siaubingi galvos skausmai pasireiškia tik po kelių dienų. Tačiau tai nesunkiai pagydoma – pusantro litro spirito, ir sveikas.
Feizabadą vis dėlto paėmėme. Mūsų užduotis buvo saugoti tunelį, o prireikus – dalyvauti įvairiose operacijose.
Gyvenome lauko stovykloje. Dėl vaizdo pastatėme palapines, tačiau miegodavome po jomis išraustose žeminėse. Gudrybė pasiteisindavo kiekvieną rytą, nes nebūdavo nakties, kad neapšaudytų iš kalnų. Kiek žmonių būtume netekę, jei būtume ramiai miegoję palapinėse?! Rytą jas apžiūrėdavome ir pagal šviežiausias kulkų paliktas skyles nustatydavome kryptį, iš kur būdavo šaudyta. Tada vykdavome į tą pusę ieškoti mudžahedų.
Mūsų taktika buvo paprasta – pagrindiniu keliu žygiuodavo vienas batalionas, kuriam ir tekdavo didžiausias smūgis. O kalnuose, iš kairės ir dešinės, žygiuodavo dar po batalioną, kurie skubėdavo į pagalbą, jei pagrindinis patekdavo į pasalą.
Neretai mus siųsdavo į pagalbą sovietiniams pasieniečiams, buddintiems prie sienos su rytiniu Afganistanu, netoli Pakistano ir Kinijos, Tora Boros kalnuose. Būdavo, kad nuskrendame sraigtasparniais, padedame saviškiams, o grįžti negalime, nes mūsų pasiimti pasiųsti sraigtasparniai numušti.
Tekdavo įsitvirtinti kalnuose ir laukti pagalbos. Mes – tik su vasarinėmis uniformomis, naktį kalnuose temperatūra nukrisdavo kartais net iki 40 laipsnių šalčio. Padėdavo įgūdžiai, įgyti pratybose: įsirausdavome į sniegą ir pralaukdavome.
Tame Afganistano „apendikse“, tarp Tadžikistano, Pakistano ir Kinijos, yra lazuritų ir aukso kasyklos, kurias tuo metu dar eksploatavo mudžahedai, o iškasenomis atsiskaitydavo už ginklus. Turėjome juos išstumti iš ten, tačiau tos operacijos metu mane vėl sužeidė, o skyrius neteko 13 žmonių.
Tuo metu afganistaniečiams nejutome jokio gailesčio – jei tik kaime, kurį šukuodavome ieškodami užpuolikų, mus kas nors apšaudydavo, kviesdavome sraigtasparnius. Tie ugnimi kaimą sulygindavo su žeme, kaip rodoma rusiškuose filmuose apie karą. Nieko nelikdavo, nei ožkos, nei vištos.
Kartą ėjome vieno kišlako gatve, tiesiai po kojomis atsirito iš kažkur sviesta granata su ištrauktu degikliu.
Vienas mano seržantas šoko prie manęs, pastūmė į šalį ir visu kūnu griuvo ant manęs. Granata sprogo, seržantui į nugarą susmigo gal 13 skeveldrų. Tačiau vaikinas, laimei, liko gyvas. Mes staigiai iškvietėme sraigtasparnį ir jį nuskraidino į ligoninę. Ten jį operavo gydytojas Aleksandras Rozenbaumas, vėliau pagarsėjęs savo dainomis. Labai geras chirurgas, ne vieną gyvybę išgelbėjo. Mano gyvybę išgelbėjęs seržantas buvo apdovanotas ordinu.
Vienais metais po sužeidimo grįžau namo atostogų. Einu savo miestelio gatve, sutinku daug pažįstamų, tačiau niekas su manimi nesisveikina. Nesuprantu kodėl. Grįžtu namo, sutinku tėvą, Antrojo pasaulinio karo veteraną, per karą netekusį rankos. Jis taip pat su manimi nesisveikina. Tik paaiškina, kad gavo telegramą, kurioje aiškiai parašyta, kad aš žuvau gindamas Tėvynę.
Net supykau. Kaip tai žuvau, jei aš čia – priešais jį sėdžiu? Kažkas apsiriko, išsiuntė telegramą, o mano tėvas manęs nepripažįsta. Turėjau jį įtikinėti, kad žmogus, sėdintis prieš jį, yra jo sūnus.
Tarnybą Afganistane baigiau 1981 metų balandžio mėnesį. Naujajame mano paskyrime buvo užrašytas miestas kažkur prie Juodosios jūros. Tačiau skridome daug ilgiau ir daug toliau. Nustebau. Nusileidome Minske, tačiau ir čia man neleidžia išlipti, sako, skrendame dar toliau – į Rygą, ten tavo naujoji tarnybos vieta. Įsiutau.
Netikėdamas pasižiūriu į paskyrimo lapą – tikrai kažkas ištaisė ano miesto pavadinimą, man užrašė Rygą, o sau – miestą prie Juodosios jūros.
Vėliau sužinojau, kas taip pasielgė. Jis, kaip ir aš, dabar gyvena Klaipėdoje. Dar tais laikais tą žmogų netyčia sutikau Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade). Jis mane pamatė, perbalo ir ėmė lementi, kad jo neužmuščiau. Nė pirštu nepaliečiau, tik pasakiau – nieko tau nedarysiu, gyvenimas tave nubaus.