Pirmąją dieną įvedus naują tvarką, tvarkos sunku tikėtis, tačiau net ir esant palyginti mažiems keleivių srautams (populiariausias atostogų mėnuo, nevažinėja studentai ir moksleiviai) viešajame transporte teko pastebėti įdomių dalykų (žinoma, daugelis žmonių įdomumu to tikrai nepavadintų) ir ateities povandeninių akmenų.
Pirmąją eksperimento dieną įsitaisiau Vilniaus geležinkelio ir autobusų stočių viešojo transporto mazge prieš 8 valandą, žmonėms vykstant į darbą ar kur kitur, nes tarp važiuojančiųjų buvo nemažai ir senyvo amžiaus žmonių. Pusvalandį pastebėjus situaciją atrodė, kad žmonės elgiasi gana civilizuotai, yra iš anksto pasirengę naujovėms – daugelis su bilietėliais ar elektroniniais bilietais suka prie priekinių durų ir rikiuojasi į eilutę (iki 10 žmonių).
Tačiau su naująja tvarka, nors iš pažiūros atrodo vietiniai, susipažinę anaiptol ne visi. Pagal taisykles vairuotojai pirmiausia turėtų suleisti keleivius, o paskiau išleisti (tai bent logika!), bet ne visi preciziškai laikosi šio nurodymo. Tad viena moteris, prieš nosį atsidarius galinėms durims, ramiausiai pro jas įlipo, nė nepajutusi šio socialinio eksperimento didybės ir prasmės.
Kitas vyrukas (nemačiau, ar vėliau pasižymėjo bilietą) įsmuko padėdamas įkelti moteriai vežimėlį – tokia galimybė taip pat yra, nes moteris su vaikų vežimėliais ir neįgaliuosius vairuotojas privalo įleisti pro vidurines duris. Tiesa, šiuos dalykus sužinojau tik domėdamasi šia tema kaip žurnalistė, o ne kaip keleivė.
Kitas 8 val. ryte alaus butelį apsikabinęs subjektas, prastai besiorientuojantis aplinkoje po vakarykštės dienos, paprasčiausiai buvo prispaustas durimis (vairuotoja pasirodė geros reakcijos) ir turėjo atšokti atgal. Tačiau nepuolė piktintis, atvirkščiai, jo veidas įgavo mąslią ir sutrikusią išraišką: jis dairėsi tai į keleivių eilutę, tai į „Stop“ ženklus ant durų. Tokią išraišką kartą teko matyti vieno girtuoklio veide, kai iš Vilniaus Rotušės aikštės per vieną naktį dingo sovietinis paminklas: „Negi būsiu kažką svarbaus šiame gyvenime paleidęs?“ – štai ką bylojo jo veidas.
Pusvalandį pastebėjus padėtį tapo akivaizdu, kad vienas kitas keleivis, panorėjęs ir pademonstravęs savo sumanumą, gali patekti į troleibusą ar autobusą ir ne pro priekines duris, o jų krapštyti vairuotojai neskuba: galbūt nemato, o gal per daug užsiėmę savo naujosiomis pareigomis – stebeilytis, ar visi pasižymi gerus bilietėlius. Ir ką daryti su tokiu subjektu, jeigu jis vis dėlto pasižymi bilietėlį vėliau – skaityti paskaitą apie naujoves? O jei nepasižymi – tąsyti ir bartis (kaip tai daro kontrolieriai)? Kviesti policiją ir laukti?
Per pusvalandį, kurį praleidau stebėdama autobusus ir troleibusus, į vidų neteisėtai prasmuko 3 keleiviai (dar vienas – ilgajame autobuse išlipant keleiviams; autobuso galas buvo kiek užlinkęs, tad gal vairuotojas per savo veidrodėlį jo nė nepastebėjo?).
Važiuojame pagal taisykles
Kiek pastebėjusi padėtį iš išorės, nutariau pasivažinėti pagal naująsias taisykles ir, atvažiavus 16-ojo maršruto autobusui, tvarkingai stojau į eilutę bei įlipau pamojavusi vairuotojui prieš nosį nuolatiniu bilietu.
Jeigu keleiviai rodo mėnesinius bilietus ar žymi bilietėlius už 2 litus, viskas vyksta gana sklandžiai, jei į transporto priemonę lipa nedaug žmonių. Tačiau jeigu kas žymi lengvatinį bilietą ir turi rodyti dokumentus ar, nelaimei, perka bilietėlį didesne kupiūra, eilė prie priekinių durų kaipmat įstringa.
Kaip daugelis turbūt yra pastebėję, mūsų žmonės kažkodėl linkę labai meiliai prisiglausti prie šalimais stovinčių žmonių, nors jų nesieja jokie meilės ar giminystės ryšiai, o lauke plieskiant 30 laipsnių karščiui glaustytis su senelėmis ir prakaituotais vyrukais nėra itin malonu... Žinoma, nereikia nė sakyti, kad minėtieji vyrukai, anksčiau dažniausiai lipdavę pro užpakalines duris, dabar iriasi pro seneles, senelius ir mamas su vaikais kaip šamai pro „kilbukų“ jūrą.
Na, šiaip ne taip susigrūdome į troleibusą, tačiau visi taip ir liko stovėti priekyje, nors jau, atrodo, žinojo taisyklę, kad pro priekines duris neišlips, vadinasi, įlipus reikia ne kaip ropei šaknimis į žemę įsikabinti į turėklą, o judėti į autobuso ar troleibuso galą. Tačiau troleibuso priekis – pilnas, o galas – tuščias.
Įlipus paskutiniams keleiviams, tiems, kurie nenori brautis, vėl tenka stovėti prisispaudus prie kokio atsitiktinio subjekto ir būti mindomiems kitų, kurie vis dėlto nenori būti kaip silkės statinėje.
Be to, naudojantis šia sistema, senyviems žmonėms, kurie labai nori atsisėsti, daug mažiau galimybių „pagauti“ duris. Nes atsidarant trejoms durims jie, dairydamiesi į šonus, gali nusitaikyti, kurios durys, autobusui ar troleibusui sustojus, atsidurs ties jų nosimi, o kai durys vienos – šiam manevrui lieka tris kartus mažiau šansų. Kad kas nors užleis vietą įlipus – mažai tikimybės, apie tai jau esame rašę. Tiesa, naująja tvarka patenkinti tie, kuriuos piktino tas faktas, kad vos atsidarius durims kai kurie keleiviai puola lipti vidun, nė nemanydami laukti, kol išlips kiti. O jeigu iš autobuso lipdavai paskutinis, būdavo nemaža tikimybė būti nuneštam atgal jau įlipančiųjų minios...
Vietoj skambučio – gerklė
Pagaliau visi susigrūdame ir po truputį riedame Savanorių prospekto link. Situacija – įtempta, ir tetrūko tik kibirkšties, kad ji įsipliekstų. O buvo taip: suleidusi keleivius vairuotoja užmiršo, kad kitus reikia dar ir išleisti – vis dėlto vairuotojų judesiai turi būti daugiau mažiau automatiški, kaip, pavyzdžiui, įprotis rodyti posūkius. O galbūt tiesiog nepamatė moters, kuri, norėdama išlipti, stovėjo palipusi laipteliu žemiau. Ji porąkart kvyktelėjo laibu balseliu, kad nori išlipti, tačiau vairuotoja to, žinoma, neišgirdo, o mygtukų senuose troleibusuose nėra. Tačiau moters balsą pagavo įtūžusi minia: „Išleiskit žmogų! – sustugo autobusas. – Kokį čia velnią dar sugalvojote! Nesąmonės kažkokios...“
Pasigirdo ir nenorminės kalbos pavyzdžių. „Kaip nemandagu“, – ramino šūkaujančiuosius inteligentai. „Ar čia mes sugalvojom – pinigus iš jūsų ir mūsų kraujo daro! Kreipkitės į merą! Kodėl piketų neorganizavote? Juk jau mėnesį kalba per garsiakalbius, kad taip bus!“ – neatsiliko vairuotoja.
Per kelias minutes kilo didžiausias triukšmas, kokį retai sukelia net šiurkštokas kontrolierių elgesys. Tiesa, toks didelis triukšmas įsisiūbavo tik vienąkart, kitais kartais buvo pasitenkinta bumbėjimu, o keleivių srautui apslopus, vėl viskas stojo į savo vietas.
Užsienio patirtis
Ir viešojo transporto įmonių vadovai, ir dalis pritariančiųjų reformai dažniausiai remiasi užsienio patirtimi, tačiau keli kalbinti žmonės, buvę ar gyvenę užsienyje – tokių šiais laikais, vaizdingai kalbant, galima aptikti kiekviename autobuse, – atkreipė dėmesį, kad daugelyje Europos šalių autobusais važinėja viena kita senutė, jau nebegalinti vairuoti automobilio, turistai ir dar koks mokinukas, kurio tėvai nenuveža į mokyklą, tad keleivių srautai – visai kitokie.
Be to, įlipti pro priekines duris yra techniškai pritaikytos viešojo transporto priemonės: priekinės durys – platesnės, ten pat – ir vieta vežimėliams (ir neįgaliųjų, ir vaikų). Viešasis transportas priima tik tiek žmonių, kiek gali vežti pagal taisykles, o jei netelpa – žmones tik išleidžia. Tačiau autobusai važinėja dažnai, o pas mus autobusų ir troleibusų dar sumažinta, tad į viešąjį transportą visi stengiasi žūtbūt patekti, ypač prieš darbo dieną.
Sumanytojai – patenkinti
Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ direktoriaus Ginto Bliuvo teigimu, pirmąją dieną viešojo transporto tvarkos pakeitimus vilniečiai priėmė geranoriškai, elgėsi sąmoningai ir supratingai. „Pirmoji diena pranoko visus lūkesčius. Tikrai džiaugiuosi vilniečių sąmoningumu, supratingumu ir gebėjimu taip greitai priimti naujoves“, – sakė G. Bliuvas.
„Susisiekimo paslaugų“ vadovas aiškino, kad naujoji sistema specialiai įvesta vidurvasarį, kai troleibusų ir autobusų keleivių yra mažiausia, kad žmonės apsiprastų, o specialistai stebėdami galėtų taisyti silpnąsias vietas. „Iki didžiųjų srautų susitvarkysime, iki to laiko ir žmonės bus įpratę, supras, kad tai naudinga. Be to, manau, kad tai suteiks tvarkos. Bus daugiau pinigų, o kai jų bus daugiau, galėsime įsigyti daugiau autobusų, vadinasi, jie nebus perpildyti, dažniau važiuos“, – optimistiškai pokyčius vertino G. Bliuvas.
Pasak įmonės direktoriaus, vairuotojams kelti motyvaciją turėtų augantis parduodamų bilietėlių skaičius. Dalis už juos gautų pinigų tenka būtent vairuotojams. „Anksčiau ryte važiuodamas į darbą nematydavau, kad tiek bilietų pirktų. Dabar perka, o vairuotojai gauna savo dalį už parduotus bilietus“, – teigė pašnekovas.
„Susisiekimo paslaugų“ vadovas sakė galėsiąs pačią tvarką vertinti tik po pusmečio. Tačiau jau pirmąją dieną atsirado prašančiųjų ją atšaukti. Su tokiu prašymu į Vilniaus miesto merą Vilių Navicką kreipėsi visuomeninio judėjimo „Taip“ pirmininkas Artūras Zuokas.
„Visuomeninės organizacijos „Taip“ vardu kreipiuosi į Jus su prašymu atšaukti įsigalėjusią naująją viešojo transporto keleivių įlaipinimo tvarką Vilniaus mieste. Akivaizdu, kad ji yra skirta kontrolierių, bet ne keleivių patogumui. Jau nuo pirmosios dienos žmonės yra sutrikę, transportas vėluoja, nes naujoji įlaipinimo sistema ilgiau užtrunka, vairuotojams tenka auklėti keleivius“, – rašoma kreipimesi.
Įmonės „Susisiekimo paslaugos“ vadovas teigė tokių pareiškimų nevertinsiąs. „Politikų darbas yra daryti pareiškimus, o mūsų, ūkininkų, darbas – daryti, kad žmonėms būtų patogiau“, – sakė jis.
Naujienų portalas „Delfi“ net paskelbė apklausą, ar vilniečiai pritaria šiam eksperimentui – ir kitaip nei susidarė įspūdis, balsai pasiskirstė beveik po lygiai (nepatenkintieji pirmavo vos pora procentų). Vadinasi, pakankamai žmonių patikėjo, kad ilgainiui viešasis transportas bus patrauklesnis.
Subjektyvios išvados ir klausimai
AB „Vilniaus autobusai“ generalinis direktorius Gintaras Nakutis džiaugėsi, kad problemų iškilo mažiau, negu tikėtasi. Tačiau ne visi keleiviai naująja sistema yra patenkinti. Keleivių, tegul ir dalies, nepasitenkinimas, jų nuomone, nėra nesklandumas. Kam tada dirba Vilniaus viešasis transportas? Kas turėtų būti patenkintas?
Dauguma pritariančiųjų naujajai tvarkai savo pasirinkimą motyvavo tuo, kad, sumažėjus zuikių, sumažės ar bent jau nedidės viešojo transporto bilietų kainos. Tokią poziciją palaikė ir buvęs „Susisiekimo paslaugų“ direktorius, tačiau kartą tiesiai paklaustas, kiek yra zuikių, kad jie gali paveikti bilietų kainas, jis atsakė, kad jų dalis net nesiekia ES vidurkio ir sukasi apie 4 proc.
Beje, zuikiai – ne grynai lietuviški „kenkėjai“. Absoliuti Europos šalių lyderė pagal zuikių skaičių visuomeniniame transporte yra Italija – žmonių, kurie važinėja autobusais, tramvajais ir metro traukiniais be bilietų, skaičius Apeninų pusiasalyje siekia 5,7 proc. Tai viršija vidutinį Europos rodiklį, lygų 4,2 proc. Pagal zuikių skaičių visuomeniniame transporte Italiją vejasi Prancūzija. O drausmingiausi ir mokiausi keleiviai – Madride, Kopenhagoje ir Porte (Portugalijoje).
Visuomeninio transporto nuostoliai dėl keleivių be bilietų kaltės Europoje siekia beveik pusę milijono eurų per metus, tačiau tai tik įsivaizduojami pinigai – kas būtų, jei visi aptikti zuikiai susimokėtų. Užkirtus jiems kelią be bilieto patekti į viešąjį transportą, jie gali visai nevažiuoti.
Viešasis transportas – maža visuomenė. Norint, kad jis būtų pelningesnis, juo turėtų naudotis daugiau žmonių, mokančių už transporto bilietus visą kainą, o ne lengvatininkų. Kad darbingo amžiaus žmonės persėstų į viešąjį transportą iš savo automobilio, jis turėtų būti patrauklus, greitas ir pigesnis tiek, kad nusvertų savo trūkumus – vis dėlto viešojo transporto su automobiliu niekaip nesulyginsi. Tačiau viskas daroma atvirkščiai: mažinamas autobusų ir troleibusų skaičius, trumpinamas jų važiavimo laikas, po juos siautėja kontrolieriai, trikdantys keleivius, o dabar dar štai tokia naujovė, daranti viešąjį transportą dar lėtesnį ir nepunktualesnį.