Taip atsitiks ne todėl, kad dabartinės Vyriausybės antikrizinė programa buvo labai bloga ar „kreiva“ arba, atvirkščiai, tokia nuostabi, kad net nebėra ko komentuoti. Tiesiog ekonomikos mokslas jau sukūrė pakankamai teorijų ir loginių sistemų, kuriomis remiantis makroekonominiu požiūriu galima interpretuoti bet kokios pasaulio vyriausybės veiklą, pradedant Baracko Obamos administracija Vašingtone, tęsiant A. Kubiliaus ministrų kabinetu Vilniuje ir baigiant, pavyzdžiui, Apolo Nsibambi vyriausybe Ugandos sostinėje Kampaloje.
Paaiškinimas paprastas – ekonomikos teorijos neturi įpročio keistis sulig kiekvienos vyriausybės gyvenimu, kad ir koks svarbus jis atrodytų pagrindiniams veikiantiems asmenims.
Šis tas apie ekonomikos perpetuum mobile
JAV, Lietuvos ir Ugandos ekonomikos turi daugybę skirtumų ir specifinių bruožų, tačiau visos jos sukasi tam tikru ratu. Šiame rate susikryžiuoja pasiūla ir paklausa, gamintojai ir vartotojai, gamybos veiksniai (darbo jėga, kapitalas), finansų rinkos ir valstybės biudžetas.
Anot seno gero ekonomikos vadovėlio, įmonės pasitelkia darbą ir kapitalą, gamina prekes ir mėgina jas parduoti vidaus arba išorės rinkoje. Įmonės darbuotojų gautas darbo užmokestis tampa namų ūkių pajamomis, kurios, atsižvelgiant į prioritetus, skiriamos vartoti arba taupyti, o įstatymų nustatyta dalis atiduodama kaip mokesčių duoklė valstybei. Valstybė – ir vienas didžiausių darbdavių, mokančių atlyginimus savo tarnautojams, ir vienas vartotojų, vykdančių viešuosius pirkimus. Finansų rinkos – namų ūkių ir įmonių tarpininkas, akumuliuojantis taupyti skirtas lėšas ir nukreipiantis jas į tas verslo sritis, kurioms labiausiai tų lėšų trūksta.
Ekonomikos apyvartumo ratas
Ekonomistai karštai meldžiasi, kad tik šis ratas neužstrigtų ar visiškai nesustotų, nes tokiu atveju visai šaliai garantuoti dideli nemalonumai. 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje šiame rate atsidūrė tarptautinės finansų krizės mestelėtas pagaikštis.
Tai, ko 2009–2010 m. ėmėsi A. Kubiliaus Vyriausybė, galima pavadinti vieno iš sudedamųjų ekonomikos apyvartumo rato elementų – valstybės biudžeto – gelbėjimu. Valstybės biudžetas – itin reikšminga makroekonominės grandinės dalis, tačiau toli gražu ne vienintelė. Mokesčių didinimas ir viešųjų išlaidų karpymas padėjo sumažinti biudžeto pajamų ir išlaidų atotrūkį, tačiau turėjo savo kainą – išsiderinusį pajamų generavimo procesą privačiajame ekonomikos sektoriuje, kuris ėmėsi darbo užmokesčio sąnaudų optimizavimo, karpydamas darbuotojų atlyginimus ir mažindamas darbo vietas. Tebesu įsitikinęs, kad 2009 m. tokia kaina buvo neišvengiama ir pateisinama, nes alternatyvos – sparčiai besipučianti valstybės skola ar net bankrotas – būtų buvusios dar dygesnės.
Trumpąjį sujungimą sukėlę elektrikai
Kur kas griežčiau reikėtų vertinti dramatišką kai kurių politikų toną, kuris, deja, vyravo šalies ekonomikai kritiniu laikotarpiu.
Užuot konstruktyviai paaiškinusi visuomenei, kodėl būtina imtis skausmingų sprendimų ir kokios alternatyvos, valdžia toliau kalė prie sienos tuo metu jau virtualiais tapusius (tiksliau, į opozicijos suolą sėdusius) politinius priešininkus, aimanuodama dėl sužlugdytos ekonomikos ir pragaištingos ateities. Stebėdami šias pernelyg ilgai užsitęsusias rinkimų batalijas, gyventojai darė savo išvadas ir vis labiau mažino kasdienes išlaidas, taip nutolindami ir šalies ūkio atsigavimą.
Kitaip tariant, sąmoningai ar ne, valdžia sukėlė trumpąjį sujungimą toje ekonomikos apyvartos rato vietoje, kurioje namų ūkių pajamos transformuojamos į vartojimą ir lemia visuminę vidaus rinkos paklausą.
Antai mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninės bei mažmeninės prekybos ir remonto įmonių apyvarta lyginamosiomis kainomis praėjusiais metais, palyginti su 2008 m., sumenko 27,7 procento. Atsižvelgiant į tai, kad vartojimo procese legalizuotos šešėliniame versle uždirbtos pajamos, o jų dalis ekonomikos nuosmukiu tik didėjo, vartojimas iš apskaitomų ir apmokestinamų lėšų susitraukė ne mažiau kaip trečdaliu. Tuo pat metu didėjo gyventojų santaupos šalies kredito įstaigose – 2010 m. pradžioje fizinių asmenų indėlių suma buvo 2,5 proc. didesnė nei prieš metus.
Net ir turint omenyje tai, kad labiau ūgtelėjo pasiturinčių, o ne skurdžiai gyvenančių namų ūkių taupymas, neįmanoma paneigti pastaruoju metu išplitusio taupymo juodai dienai reiškinio. Kai kurie namų ūkiai tai darė racionaliai, nes ta nelemta diena iš tikrųjų atėjo (prarastas darbas, sumažintas atlyginimas ir pan.), tačiau kitų žmonių lūkesčius suformavo viešojoje erdvėje nuolat girdimos apokalipsės pranašystės.
Apie gąsdinimo ir defliacijos panašumą
Šiuo aspektu man nevisiškai suprantama ir pastaruoju metu ministro pirmininko A. Kubiliaus pamėgta tiesmuka retorika (jei taip pataria viešųjų ryšių specialistai, rimtai suabejočiau jų profesionalumu), kai bet kokio Vyriausybės siūlomo sprendimo atmetimas sutinkamas su replika, kad dėl to kentės pensijos ir kitos socialinės išmokos. Kadangi visa tai girdi gyvi (vis dar) žmonės, jie, bijodami bado dietos rytoj, šiandien daro tam tikrus sprendimus – atsisako bet kokių pirkinių, jei tik jie nėra gyvybiškai būtini.
Teoriškai panašiai veikia vadinamieji defliacijos lūkesčių spąstai, kuriuos naktimis kaip košmarą sapnuoja ne vienos pasaulio šalies centrinio banko vadovas. Jų esmė triviali – tikėdamiesi, kad artimiausioje ateityje produktų ir paslaugų kainos kris, žmonės vengia pirkti prekes šiandien ir viliasi jų įsigyti pigiau rytoj. Jei tokie lūkesčiai ilgalaikiai, ne maisto produktų paklausa gali net priartėti prie nulio, o ekonomiką ištikti klinikinė mirtis. Skirtumas tarp defliacijos ir gąsdinimo tik tas, kad daugelyje pasaulio šalių kainų mažėjimo lūkesčių padariniai įsisąmoninti ir jų vengiama verčiantis per galvą, o mūsų šalyje gąsdinimas periodiškai reinkarnuojamas valdžiai prieinamose žiniasklaidos priemonėse.
Bus daugiau.
