Šiandieninė ekonominė krizė yra kilusi dėl ilgalaikės labai išaugusios pinigų pasiūlos per centrinius bankus, o vėliau ir finansinius instrumentus - tiek komercinių bankų pinigų multiplikatorių, tiek kitus, dėsto R. Šimašius.
Bandymas gaivinti ekonomiką dar krizės aušroje ar priešaušryje daugelyje valstybių buvo siejamas su dar didesniu pinigų masės didinimu. Tai buvo visiškai klaidingi žingsniai, kurie žmonėms matomus krizės padarinius tik kiek nutolino, tačiau labai pagilino ir situaciją tik blogino.
Išimtis, anot R. Šimašiaus, yra tik kai kurios valstybės. Baltijos šalys iš karto buvo ta išimtis. Dabar prie jų prisijungia vis daugiau kitų - kas iš reikalo (Graikija), kas dėl susivokimo ir valdžios pasikeitimo (Jungtinė Karalystė (JK), Čekija, Slovakija).
Lietuvoje, nors ir pasirinktas taupymo, diržų veržimo variantas, netrūksta ir tokio ekonomikos skatinimo, kuris įlieja daugiau pinigų į ekonomiką per ES paramą ir panašius mechanizmus. Ministras teigia, kad nesako, jog „tokiais metodais nereikia lieti pinigų į Lietuvos ekonomiką šiandien, tačiau faktas, kad tai didina pinigų masę (net pripažįstant, kad kiti veiksniai pinigų masę mažina).”
Pinigų masės didėjimą galima pajusti per palūkanų normas. Jos šiandien neįtikėtinai mažos. Jei pinigų masė būtų dirbtinai nedidinama, pagal ekonominių krizių dinamiką dėl ekonominių sunkumų versle ir šeimose, skolinimosi kaina turėtų būti išaugusi.
Infliacija, t.y. pinigų masės didinimas, neišvengiamai turi atsispindėti kainų indekso pakitime, t.y. augančiomis kainomis (kitaip tariant tuo, kas liaudyje, žiniasklaidoje ir didžiosios dalies ekonomikos komentatorių supaprastintai ir yra vadinama infliacija).
Tačiau bendras kainų pokytis paprastai pasireiškia ne bendru kainų kilimu, o, priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių - pokyčiais tam tikrose srityse. Žvilgtelkim į tas sritis.
Nekilnojamojo turto kainos šiandien negali smarkiai augti, nes žmonės patiria ekonominių sunkumų, neįžiūri spekuliacinės naudos iš nekilnojamojo turto turėjimo.
Daugelio ilgalaikio vartojimo prekių kainos negali augti dėl to, kad nuo jų vartojimo žmonės gali susilaikyti, konkurencija yra didžiulė. Atitinkama ir žaliavų kainos dinamika šioms prekėms.
Tačiau yra dvi prekių grupės, kuriose dinamika yra ryškiai kita.
Pirma, tai žaliavos, kurios tinkamos kaip forma vertei išlaikyti, kitaip tariant, savotiškas pinigų pakaitalas. Čia neabejotinai išsiskiria auksas, kuris, kaip žinia, ilgą laiką buvo, o de facto kažkiek ir tebėra tikrieji pinigai. Galima sakyti ir kitaip - aukso kaina lieka kokia buvusi, o visos valiutos jo atžvilgiu nuvertėja.
Kitos prekės, kurių kaina gali augti, yra tai, kas mums neišvengiama - maistas. Prabangaus maisto kaina veikiama panašių veiksnių kaip ir ilgalaikio vartojimo prekių (rūbų, televizorių ir pan.), nes jo galima ir atsisakyti.
Tačiau elementarus maistas - grūdai (miltai, duona), pienas (ir jo produktai), mėsa - yra tai, ką vartotojai bet kokiu atveju perka (net jei neperka naujų rūbų ar namų).
Pasak R. Šimašiaus, štai ir pynė veiksnių, paaiškinančių, kas vyksta - kuo susijusi ekonomikos krizė, ekonomikų gaivinimo planai ir būtiniausių maisto prekių brangimas.
Anot R. Šimašiaus, jis nemano, kad bus pasimokyta iš šios istorijos, tačiau pasimokyti verta, kad „nei mes šioje situacijoje, nei mūsų vaikai tose situacijose, kurios bus, nesielgtų kaip amoralūs kvailiai.”
