Praėjusią savaitę buvo neįmanoma nepastebėti net neslepiamos laukimo atmosferos, tvyrančios šąlančiame snieguotame Vilniuje, kurio gyventojai trokšta ne tik švelnesnio klimato, bet ir prabangesnio gyvenimo.
Jau dabar vietinių laikraščių puslapiai mirga reklamomis, siūlančiomis naujo gyvenimo pradžią D.Britanijoje už minimalų valandinį 5 svarų atlyginimą.
Pradėjus veikti tiesioginiam reisui tarp Vilniaus ir Dublino, netruks pasirodyti ir analogiški skelbimai, kuriuose siūloma uždarbiauti Airijoje.
Daugeliui lietuvių emigravimas suteikia ne tik galimybę gyventi geriau: vos prisijungus prie ES žadamas staigus infliacijos šuolis, o ekonomika vis dar veikia neefektyviai po komunistinio valdymo metų, todėl emigravimas kai kuriems žmonėms yra vienintelė viltis išgyventi.
Trijų vaikų motina vilnietė Irina Cvirka sakė: „Nežinau, kaip išgyvensime, kai Lietuva prisijungs prie ES. Visa valdžia tvirtina, kad atlyginimai didės, bet kainos augs dar greičiau. O svarbiausia sąlyga, kad didėtų atlyginimas – turėti darbą“.
Taip jau atsitiko, kad 41 metų Irina savo tris vaikus – 17 metų Mariją, dešimtmetį Dovydą ir dvylikametę Justiną – jau ketverius metus augina viena. Jos 37 metų vyras Rolandas buvo priverstas išvykti dirbti į kaimyninę Latviją, nes užsidarė fabrikas, kuriame jis dirbo šaltkalviu.
Dabar Rolandas dirba nekvalifikuotą darbą Rygoje, statybose. Jis kartu su 21 kolega gyvena nuomojamame bute ir menką 200 eurų dydžio atlyginimą siunčia šeimai.
Net ir gaudama šią paramą, jo šeima vis sunkiau ir sunkiau suduria galą su galu, nes artėjant prisijungimui prie ES jau po truputėlį didėja kainos.
Irena vakarais studijuoja vadybą, o dienomis dirba kasininke parduotuvėje. Jos atlyginimas už 45 valandų trukmės darbo savaitę tesiekia 20 eurų.
Šeimos iždą šiek tiek papildo ir Dovydas, uždirbantis išnešiojant laikraščius.
Vyresnioji Dovydo sesuo Marija mokosi vietinėje gimnazijoje ir tikisi studijuoti tarptautinius santykius universitete. Tačiau kol kas septyniolikmetė priversta pardavinėti rožes turtingesniems naujų Vilniaus centre atsidariusių diskotekų lankytojams. Jos uždirbami pinigai taip pat patenka į šeimos biudžetą.
Talentinga mokinė Marija nei Vilniuje, nei apskritai Lietuvoje perspektyvų neįžvelgia. Ji pasakoja: „Pažįstu daug žmonių, kurie jau išvyko į Angliją. Prisijungus prie ES jie į Lietuvą nebegrįš. Jie uždirba daug pinigų ir taip pat jų atsiunčia čia pasilikusioms savo šeimoms. Jie niekaip tiek neuždirbtų, jei grįžtų atgal“.
Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Lietuvos pragyvenimo lygis vidutinį ES pragyvenimo lygį pasivys tik 2040 metais. Tai ganėtinai geras argumentas prieš ekonomistus, tvirtinančius, jog po prisijungimo prie ES gegužės 1 dieną neprasidės masinė migracija iš Lietuvos į kitas ES valstybes, tikintis geresnio gyvenimo.
Paklausta, ar tikėdami geresnio gyvenimo pažadais, prisijungus prie ES, lietuviai galėtų pasilikti savo gimtojoje šalyje, Irena atsakė: „Gal čia ir yra patriotų, bet aš jų nepažįstu. Pakankamai prisibuvome patriotais Sovietų sąjungoje. Ar Vilniuje matėte ant pastatų iškeltų vėliavų? Sovietų laikais jos kabėdavo. Mums vadinamojo patriotizmo jau pakanka. Dabar norisi ir pagyventi“.
Sužinojusi, kokia yra darbo jėgos paklausa Airijoje, kokie jų atlyginimai ir kokios socialinės pašalpos tiems, kuriems nepavyksta ar nesinori ieškoti darbo, Irena nustebusi kilstelėjo antakius. „Galima gauti tiek daug pinigų nieko neveikiant? Tai neįtikėtina. Pas mus pašalpos galima prašyti tik tada, kai darbo neturima bent 6 mėnesius. Tada dar reikia įrodyti, kad darbo aktyviai ieškoma, nors jų niekas ir nesiūlo“.
Paklausta, kokia yra bedarbio pašalpa Lietuvoje, Irena papasakojo, kad daugiavaikės šeimos (daugiau, nei 3 vaikai) tėvas per mėnesį gauna 80 eurų. O tai tikrai neskatina gyventi vien iš šios pašalpos.
Artėjant prisijungimo prie ES datai ir vis prastėjant Cvirkų šeimynos finansiniams reikalams, šeima priversta dar stipriau susiveržti diržus ir taupyti pinigus numatomai naujai pradžiai vienoje iš 15 ES valstybių-senbuvių. Irena ir jos vyras žino, kad D.Britanija neseniai sugriežtino numatytą migruojančių darbuotojų kontrolę, todėl iš ES senbuvių liko tik viena valstybė, taikanti atvirų durų politiką – Airija. Paklausus, ar nebuvo svarstoma vykti į Airiją, Irena juokaudama atsako klausimu, ar bus tiesioginių skrydžių.
Ir jei viskas vyks taip, kaip norėtų Kauno oro uosto vadovas Rimantas Skridaila, tiesioginių skrydžių bus. Pasak direktoriaus, oro uostas derasi su bendrove „Ryanair“. Jo teigimu, ši pigias keliones oru siūlanti bendrovė labai susidomėjusi galimybe pasiūlyti reisą bent į vieną iš Baltijos valstybių.
Net be stiprios konkurencijos „Air Baltic“ siūlo vienos krypties bilietus iš Rygos į Dubliną už 71 eurą. Kelionė nuo Vilniaus iki Rygos autobusais, kurie važiuoja kelis kartus per dieną, kainuoja vos 8 eurus.
Vilniaus gatvėse dominuoja “Lados” ir “Škodos”
Irenos ir Marijos žodžiais piešiamas Lietuvos vaizdas yra niūrus, tačiau jis yra akivaizdus kiekvienam Vilniaus svečiui.
Atvykę į šį miestą, oficialiai tituluojamą Europos centru, svečiai iš Vakarų lyg grįžta į praeitį, į labai niūrią ekonominę erą.
Mieste prisėta praeities liekanų. Ištisuose sovietinių daugiabučių kompleksuose gyvenantys žmonės laukia investicijų iš ES. Galiojant sovietiniam režimui Lietuva buvo nuskurdinta.
Čia nėra tokio dalyko, kaip piko valandos, nes vidutinis lietuvis neišgali savo automobiliu kasdien važiuoti į darbą, kuriame per savaitę uždirba 20 eurų, ir namo.
Pažiūrėjus iš oro, matomas Vilnių juosiantis kelio žiedas, tačiau skirtingai nei Airijoje, čia transporto kamščiai nesusidaro, nes tiesiog nėra automobilių, iš kurių jie galėtų susidaryti – net ir 5 valandą vakare.
Keliuose dominuoja nuosavi nusenę „Lada“ arba „Škoda“ automobiliai. Taip pat galima pamatyti ir keletą vokiškų automobilių.
Tie laimingieji, kurie sugebėjo susirasti darbą, jau nuo 6:30 pradeda šaligatviais traukti į darbus už parduotuvių prekystalių.
Vienas iš tokio gyvenimo būdo privalumų yra viršsvorio, būdingo nemažai daliai airių, nebuvimas. Darbininkai darbe praleidžia ilgas valandas, kad jo neprarastų, nes šalyje vyrauja stipri konkurencija. Nestebina ir tai, kad išnaudojami vaikai.
„Ireland On Sunday“ žurnalistui pavyko bare iš ne vyresnio nei 11 metų vaiko nusipirkti anglišką „Baltic Times“ laikraščio egzempliorių. Vaikas 11:30 vakare pardavinėjo laikraščius, nors kitą rytą 8 valandą jam turėjo prasidėti pamokos.
Įprasta, kad 6 valandą ryte vietoj žadintuvo prabundama nuo gręžimo kūjų dundėjimo gretimose statybvietėse.
Įspūdingai skamba dar vienas faktas, galintis suteikti daug peno niurzgančių Airijos darbininkų mintims: lietuviai statybininkai visiškai nesiskųsdami dirba lauke, kuomet temperatūra svyruoja nuo -10 iki 0° C. Tokiomis arktinėmis sąlygomis jie dirba pilnas 12 valandų pamainas.
Smarkiai sumažėjus darbų gamybos sektoriuje didelė dalis vilniečių įsidarbino dėvėtų drabužių parduotuvėse ir prekybos centruose. Šiose parduotuvėse kainos yra neįtikėtinai mažos. Pavyzdžiui, didelė „Kellogs Corn Flakes“ pakuotė brangiausioje parduotuvėje Vilniaus centre kainuoja vos 30 euro centų.
Po 55 metus trukusios sovietinės okupacijos 1990 metais laisvę atgavusioje valstybėje prasidėjo ekonominė krizė, kurią dar pasunkino iš SSRS paveldėtos gigantiškos valstybės valdomos bendrovės.
Gerai yra tai, kad ankstesnio režimo liekanos pamažu nyksta, 80 proc. valstybės valdytų bendrovių privatizuotos minimaliomis kainomis.
Prabangus gyvenimo būdas - išrinktiesiems
Artėjant narystei ES, pačiame Vilniaus centre pastebimi ryškūs prabangos požymiai, nors lietuviai dar negali sau jos leisti.
Centrinėje Vilniaus gatvėje atsidarė itin brangių drabužių, parfumerijos ir kitų prabangos prekių gamintojų parduotuvės: čia matomos „Hugo Boss“, „Escada“ iškabos. Kol kas pagrindiniai jų klientai yra iš užsienio atvažiavę verslininkai ir verslininkės, nakvojantys „Radisson SAC“ ir „Crowne Plaza“ viešbučiuose.
„Hugo Boss“ parduotuvėje, kur 3 dalių kostiumas kainuoja 800 eurų (3 vidutiniai mėnesiniai lietuvio atlyginimai), statistiniai lietuviai tėra tik šio kapitalistinio cirko žiūrovai.
Lietuvių norą vakarėti ir europėti galima įžvelgti beveik visur – nuo 5 miesto ribose įsikūrusių „McDonalds“ užkandinių iki Lietuvoje pagamintų cigarečių su amerikietiškomis etiketėmis.
Parduotuvėse ir net restoranų meniu siūlomos dervingos „Wall Street“ ir „Kent“ cigaretės. Tačiau mieste pietauja tik išrinktieji: turistai iš užsienio arba laimingieji su aukštuoju išsilavinimu, gavę puikiai apmokamus darbus.
Nestebina populiariausiose miesto vietose matomi agresyvūs benamiai, stoviniuojantys prie įėjimų į barus ar restoranus. Vienas ypatingai įkyrus elgeta, „Ireland On Sunday“ reporterį palaikęs amerikiečiu, sakė: „Tu per vakarą išleidi 100 litų? Duok man tuos 100 litų, ir aš gerai gyvensiu visą savaitę, misteri Amerika“. Taip sakydamas jis sekė reporterį tol, kol nepamatė kito potencialaus rėmėjo.
Su lietuviu į taksi įsėdęs reporteris daugiau nei 20 kilometrų Vilniuje nuvažiavo už 10 litų. Tą pačią kelionę be palydovo lietuvio pavyko pakartoti tik sumokėjus daugiau nei 35 litus.