Jums patinka aptarnavimas? Drįsčiau ginčytis: jei Gedimino prospekte aptarnauja ir nepriekaištingai, tai iš Pilies gatvėje esančios picerijos padavėjų dažniausiai nesulauksite šypsenos, o nepasitenkinimas arbatpinigiais pastebimas nedviprasmiškomis mimikomis.
Galbūt Jus žavi atskiros zonos rūkantiems ir nerūkantiems? Nors tai kol kas ir nėra dažnas reiškinys Vilniaus baruose ir kavinėse, "Čili" picoje lengviau rasti vietą zonoje skirtoje nerūkantiems. Žodžiu, jei Jums tai ir patinka - ne tai lemia populiarumą.
"Čili" picerijose sunku gauti laisvą staliuką - ypač piko metu. Tačiau tai neatbaido besilankančiųjų - didelė dalis yra pasiryžę laukti kelias ar net kelioliką minučių. Greičiausiai čia pasireiškia socialictinės ekonomikos teorija: eilė - kokybės ženklas.
Ar "Čili" jauku? Skonio reikalas. Galbūt Jums patinka bružinti savo viduriniosios juostos kūno dalis norint praeiti tarp staliukų, arba jausti, kaip prie gretimo staliuko sėdintis garbaus amžiaus vyriškis girdi, ką Jūs čiulbate savo merginai/vaikinui į ausį.
Nors "Čili" picos trūkumams suskaičiuoti toli gražu neužteks abiejų rankų pirštų, žmonės ten ėjo, eina ir eis. Visi žino pagrindinę kapitalizmo taisyklę - nepatinka neik, liaudis ten plūsta. Kodėl? Nes jiems tai patinka. Kodėl jiems ten patinka - jie to nežino. Tai nepaaiškinama, tiesiog - fenomenas. Kaip "Čili" pavyko tai pasiekti? Klauskite vadybininkų. Įdomu, už kiek jie atskleistų tokias paslaptis?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė