Šias kalbas išsklaido žurnalistė ir sociologė Daiva Norkienė, susitikusi su jomis abiem prieš gerą mėnesį.
„Nuotraukos, kurias matote, darytos liepos mėnesį. Fotografau pati asmeniškai. Kartu nebuvo jokio fotografo, jokių tarpininkų. Kaip ten atsidūriau? Šios istorijos pradžią sekiau kaip žurnalistė nuo pat jos pradžios. Ji domino mane pirmiausiai kaip žurnalistę, o vėliau ir kaip sociologę tik tuo aspektu, kaip per vienos mergaitės tragediją, nesvarbu, kas būtų kaltas dėl jos, aš nepalaikau nei vienos, nei kitos pusės, buvo skaldoma Lietuvos visuomenė. Brolis broliui, kaimynas kaimynui tapo priešai, politikai tarpusavyje susipyko – rankos vienas kitam paduoti negalėjo.
Ne kartą girdėdama N. Venckienės stovyklos kalbas, kad mergaitė neva negyva, o valdžioje esanti partija esą net nepasidomi, kaip yra iš tiesų, aš, pasinaudojusi savo žurnalistiniais kanalais, pabandžiau susitikti su mama ir mergaite. Man pavyko – mačiau jas kaip tik tada, kai buvo skelbiama, kad mergaitė negyva“, - pasakojo D. Norkienė.
Pašnekovės teigimu, jau tada L. Stankūnaitė kalbėjo apie planus, kad vyks į užsienį. Priežastis minėjo tas pačias, kurios žiniasklaidoje išsakomos ir šiandien: jos abi su dukra pavargo nuo viešumo, jaučiasi suvaržytos, kad negali išeiti į gatvę, negali gyventi normalaus gyvenimo. „Aš ne žvaigždė, kad mane kažkas sekiotų, persekiotų, gaudytų“, - viešniai guodėsi moteris.
Nepaisant to, mamos ir dukters santykiai, pasak D. Norkienės, buvo visiškai natūralūs.
„Vaikas yra vaikas – bet kokioje šeimoje. Jis išdykauja, dūksta. Ir jei gali atitraukti dėmesį į paukščiuką ar drugelį, jis jį atitraukia, nekreipdamos dėmesio, ką suaugusios tetos kalba. Taigi situacija buvo visiškai normali. Mergaitė buvo guvi, viskuo domėjosi aplinkui, lakstė po pievą“, - teigė pašnekovė.
DELFI primena, kad garsusis Garliavos šturmas įvyko praėjusių metų gegužės 17-ąją. Po jo L. Stankūnaitė atgavo savo dukterį. Tačiau Drąsiaus Kedžio šeima bei juos palaikanti stovykla ir toliau ją kaltino neva prisidėjus prie mergaitės tvirkinimo. Tačiau palaipsniui „violetinė“ minia pradėjo retėti, teismuose į šipulius dužo pedofilijos klano mitas, o viena svarbiausių skandalo veikėjų Seimo nare tapusi N. Venckienė, kurios parlamentaro mandatas neišgelbėjo nuo teisinės atsakomybės, spruko, kartu bėgliu paversdama savo vaiką, į užsienį, prieš tai perrašiusi savo turtą artimiesiems.
Nepaisant to, L. Stankūnaitė su dukra visą laiką buvo akylai saugomos specialiųjų tarnybų. Jų buvimo vieta nuo visuomenės buvo slepiama, kadangi baimintasi išpuolių prieš moterį ir jos dukters pagrobimo. Tuo tarpu aktyviausi N. Venskienės šalininkai iš pradžių tvirtino, kad mergaitė farširuojama vaistais, kad atrodytų laiminga su mama, o vėliau pradėjo kalbėti ir apie tai, kad ji apskritai seniai negyva.
