Kai labiausiai tikėtinas būsimasis Amerikos prezidentas be jokių reveransų kalba, kad Amerikos sąjungininkai nevykdo savo įsipareigojimų bendrai gynybai, jis kalba ne tiek apie išlaidas gynybai (nors ir apie jas, tiems, kurie kvailiais apsimeta), kiek apie gynybinius pajėgumus: „Kas nori eiti su Amerika kartu kariauti, turi atsinešti savo šautuvą“ (laisvas vertimas).
Šią frazę turėtume išlieti bronzoje ir prikabinti ant Vilniaus Rotušės sienos greta ten jau kabančios Georgo W. Busho frazės apie tai, kad Lietuvos priešas bus ir Amerikos priešu. Pridurdami, jog George‘as nieko nesakė apie tai, kad visus Lietuvos priešus turės naikinti viena Amerika – ypač, kad tuomet, prieš 12 metų, mes lyg ir nuoširdžiai žadėjome būti ne NATO saugumo vartotojais, bet tiekėjais. Tik netesėjome.
Ar Estija turi bent 2 šarvuotas brigadas (priminsiu, naujausia JAV gynybos analizės centro RAND studija sako, kad Baltijos šalių gynybai reikia 7 brigadų – 3:2:2 atitinkamai)? Ne, neturi. Kaip ir Latvija neturi 2 brigadų, kaip ir Lietuva neturi trijų, nes dar tik imame kurti antrą brigadą šalia pirmos nebaigtos, nes jai skirtų pėstininkų kovos mašinų pirkimas vėl atidėtas, o krašto apsaugos ministras Juozas Olekas tarsi niekuo dėtas.
Kai Donaldas Trumpas mums priminė, kad norint naudotis NATO narystės teikiamomis privilegijomis, reikia susimokėti (ne tik perkeltine prasme) bent jau nario mokestį, kuris šiaip gerokai mažesnis, nei tektų sumokėti už saugumo malonumus be klubo nario kortelės, mes šokome į akis Amerikai. Isteriškai ir veidmainingai rėkdami, esą ši nenorinti besąlygiškai vykdyti kadaise sutartų abipusių įsipareigojimų. Nors patys per 12 metų narystės Aljanse nė karto neprisidėjome prie bendro NATO saugumo užtikrinimo netgi tuo minimumu, kurio viešai, tegu neformaliai, prašoma jau 12 metų. Užtai dabar rėkiame, kad mums labiausiai reikia NATO gynybos nuo Rusijos.
Liūdna ir gėda prisipažinti, bet daugiau nei dešimtmetį narystės NATO mes Lietuvoje vadovavomės parazitų logika: Savo pažadų Amerikai ir NATO nevykdėme, tačiau demonstratyviai supykome, kai Amerika vieno iš kandidatų į prezidentus žodžiais pagrasino, jog jei nepasikeisime, tai ir ji nebevykdys mums ir kitiems europiniams NATO nariams duotų pažadų. Tarsi Baltijos šalių apsaugojimas nuo iš Rusijos kylančios grėsmės labiau turėtų rūpėti Amerikai, o ne mums patiems.
Atmetus į šoną emocijas, po Donaldo Trumpo paskelbimo Respublikonų partijos kandidatu nuskambėjęs jo perspėjimas dėl santykių su europinėmis NATO narėmis peržiūrėjimo – tai geriausia, kas galėjo ištikti Lietuvą: pagaliau, po dešimtmečio bendro visų partijų (neskaitant keleto vienišų jų atstovų) atsainaus požiūrio į krašto gynybą, atsirado smarkiai motyvuotas pagrindas politinei valiai sukurti ir apginkluoti visavertę Lietuvos Kariuomenę, pajėgią kautis su Rusijos agresija. Ir atremti ją su tam tikra NATO sąjungininkių pagalba, bet ne vien jų pajėgumais. Nes Donaldas Trumpas negins tų, kurie net nebando gintis patys ir neskiria tam bent minimalaus pinigų kiekio. Nors gali.