Aš nežinočiau, kaip toliau be jos gyventi, todėl nenoriu ir negaliu prisidėti prie to choro patariančiųjų ir pamokslaujančių, kokia ji turi būti, į kurią pusę keistis: rečiau eiti į klubą, o dažniau į bažnyčią, atrodyti taip, o ne kitaip, leisti pinigus ar taupyti, mylėti vienus, o ne kitus. Kaip tikram įsimylėjėliui šie klausimai man atrodo ne esminiai, juolab, kad tie, kurie juos kelia, mėgsta užbaigti: jei Europa nedarys taip, kaip sakau AŠ, ji pasmerkta.
Išgraužkit.
Kaip tikras įsimylėjėlis tvirtinu, kad bendra Europa pergyvens mus visus: ir kritikus, ir savo entuziastus. Ji keisis, ir ne kartą, keisis viduje ir išorėje, galbūt netekdama vienų savo narių ir pasipildydama kitais, bet ji neišnyks, nes jos dūsautojams, įsimylėjusiems į ją, kurių masiškai daugėja, ateityje vis labiau kils tas klausimas: ar jie gali gyventi be jos?
Tūkstančiuose britų šeimų jau dabar prasidėjo šaltasis karas – vaikai nesikalba su savo tėvais. Atrodytų, dėl ko – „nereikšmingo balso“, biuletenio referendume, išreiškusio norą, kad Didžioji Britanija pasitrauktų iš Europos Sąjungos. Senoji britų karta gavo šią teisę spręsti ir ja pasinaudojo, trinktelėjo durimis savo atžaloms prieš nosį, tuo pareikšdama, kad gana trankytis po purviną ir nesaugią kontinentinę Europą, bendrauti su neaiškiais tipais ir pasileidusiomis moterimis iš rytų – šį vakarą praleisime jaukiame šeimos rate, gerdami arbatą su keksais.
Tik jie, matyt, neįvertino, kaip giliai į jų vaikus jau yra prasiskverbęs tas europinis virusas, jog tai yra žmonės, kuriems bendros Europos idėja reiškia nepalyginamai daugiau nei vien politinį darinį – tai yra jų gyvenimo būdas, svajonė, jų vertybių pasaulis. Deja, tą referendumo dieną jie buvo dar per jauni nulemti savo ateitį, dar neturėjo pakankamo svorio savo visuomenėje, kiti neturėjo net balso – balsavimo teisės. Jiems beliko su liūdesiu stebėti, kaip ši jų svajonė daužoma į šipulius. Jų tėvų rankomis, pavargusių nuo problemų: sprogimų, migrantų, pabėgėlių, įtikėjusių, kad viso to priežastis – bendra Europa, Europa be sienų.
Neslėpsiu, tą birželio dieną, kai išgirdau apie britų sprendimą, patyriau šoką. Ir net neiškart sugebėjau sau rišliai suformuluoti, kas iš tiesų įvyko ir kodėl tai mane taip sukrėtė. Dabar jau, manau, galiu: tą dieną nuskilo viena masyvi mano svajonės dalis. Lyg vienas tavo bendraminčių, artimiausių draugų, sugundęs tave drauge kurti geresnį pasaulį, staiga atsistotų nuo stalo ir išeitų, pasakęs: bergždžia, visa tai neturi prasmės.
Keista ir net šiek tiek baugu klausytis tų žmonių Europos Sąjungoje, kurie pavargo būti europiečiais, kai tuo pat metu esantiems už šios sąjungos ribų žodžiai „Europa“, „europietis“ turi kone sakralinę reikšmę. Mačiau tai Kijeve, per jų Maidano revoliuciją – tą milžinišką mūšio lauką su plevėsuojančiomis Europos Sąjungos vėliavomis. Nepažindami realios Europos jie kovėsi už Europos idėją, jiems įkūnijančią žmogaus orumą, valdžios tarnavimą žmogui, o ne atvirkščiai, švarią teisėsaugą, nekorumpuotą politiką.
Ką noriu tuo pasakyti? Ogi tai, kad paskendę savo vidiniame niurzgėjime mes ne visada matome ir suvokiame, kokį poveikį šiuolaikinė Europa daro likusiam pasauliui. Kažkam ji yra užnugaris. Kažkam – kryptis ir svajonė. Kažkas iš imperiškai nusiteikusių rusų kartą man pareiškė, kad aš ir pats esu imperialistas, nes įgarsinu imperialistinę Europos Sąjungos idėją, atstovauju Europos ekspansijai. Nepuoliau ginčytis. Jei įmanomas vertybinis imperializmas, tuomet aš esu ir būsiu už tokią minkštąją Europos ekspansiją, savo patrauklumu užkariaujančią protus ir sielas žmonių visame pasaulyje. Tų, kurie nenori taikstytis su savo režimais, trypiančiais jų teises ir orumą. Štai jiems ji yra ir užnugaris, ir kryptis, ir svajonė, ir jei vieną dieną jos neliktų, jie netektų visko iškart.
Iš esmės aš ir pats esu šios ekspansijos auka. Slapta svajojome apie Europą, kai buvau dar vaikas. Jautėmės įkalinti, jėga atskirti nuo jos. O tada įvyko stebuklas: mes išsilaisvinome, ir Europa tapo mums kryptimi. Tik paaiškėjo, kad esame per daug nuskurdę, pernelyg sovietiniai, kad iškart taptume jos dalimi, bet toji svajonė, tapusi kryptimi, varė mus į priekį. Mes turėjome tikslą, kuris mums neleido nuslysti į autoritarizmą ar kitus šunkelius, kaip tai atsitiko Baltarusijoje ir daugelyje kitų postsovietinių šalių. O juk mūsų demokratijos patirtis buvo beveik tokia pat skurdi.
Žinau, kad ne visi Lietuvoje trykšta mano entuziazmu. Vyresni žmonės tiesiog nebepajėgia susidoroti su tuo permainų tempu, kuris juos užgriuvo paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje ir nelėtėja iki šiol. Juk jie keturiasdešimt ar net daugiau savo metų nugyveno lėtai pūvančioje, bet stabiliai nesikeičiančioje sovietų imperijoje ir staiga lyg patrankos šūviu buvo išsviesti į visiškai kitą pasaulį: iš pradžių į žiaurią, laukinę, negailestingą, postsovietinę gangsterių Lietuvą, o tiesiai iš ten – į Europos Sąjungą, su šios „politkorektiškumais“ ir „tolerancijom“.
Aišku, jie patiria siaubingas perkrovas, fizines ir moralines, jų vertybių sistema daužoma jau nebe pirmą kartą, todėl jie natūraliai ima priešintis ir bando nuspausti stabdžius.
Būtent tai atsitiko Rusijoje, dėl savo gabaritų ir civilizacinio atskirtumo nepatekusiai, kaip kad mes, į Europos orbitą. Ten tie stabdžiai suveikė, maža to, buvo įjungta atbulinė eiga, atiduodant savo laisves ir teises režimui, žadančiam ramybę ir stabilumą.
Lietuva to išvengė, nes Europos traukos jėga čia buvo ir yra pernelyg stipri. Bet tai nereiškia, kad apskritai neegzistuoja norintys pasukti viską jei ne atgal, tai bent jau į šoną – tautinės valstybės, atkuriančios šimtmečio senumo vertybes ir retoriką link. Šiandien jie yra marginalai ir liks tokiais, kol Lietuva bus Europos Sąjungoje, bet jei ši susinaikintų, jų siūlomas trečiasis kelias taptų pirmuoju ir galėtų pritraukti geopolitiniame chaose pasimetusių rėmėjų. Nes nusivylę žmonės, kol jų yra mažai, yra tiesiog nelaimingi, bet kai jų daug – jie tampa pavojingi. Tuomet užtenka juos suvienyti po bendra nusivylimo priežastimi, įtikinant, kad būtent čia yra visų jų nelaimių ištakos, parodyti jiems tariamą išeitį ir šitaip paversti juos galinga griaunamąja jėga. Taip jau ne kartą yra buvę Europoje, iš to gimė fašizmas, nacizmas, komunizmas ir daugybė mažesnių „radikalizmų“, negavusių to paties žinomumo, nes paprasčiausiai nespėjo išžudyti tokios masės žmonių.
Tuo tarpu britai kitame Europos gale, tai yra tie, kurie juos ir „išsiurbė“, spaudžia stabdžius ir sako Europos Sąjungai „ne“, nes šie „išsiurbtieji“ atima iš jų darbą ir apskritai gadina visą Britanijos vaizdą ir kvapą. O štai patys „išsiurbtieji“ pamažu atranda naują migracijos kryptį ir uždarbio Meką – Norvegiją. Šalį, kuri nėra ir niekada nebuvo Europos Sąjungos sudėtyje. Ir tai tik įrodo, patvirtina, kad visos problemos, kurių ištakų ieškome bendroje Europoje, iš tiesų su ja neturi nieko bendro.
Migracija, teroras – visa tai niekur neišnyks, jei vėl išsiskirstysime. Žmonės toliau migruos, teroristai sprogdins savo bombas, nors gal ir nebe taip nuožmiai, nes bus pasiekę savo tikslą: sunaikinę nekenčiamą tvirtovę, transliavusią pasauliui „šventvagiškas“ žodžio, religijos laisvės, moterų teisių, lyčių lygybės idėjas. Bet juk iškils naujos grėsmės, nauji iššūkiai ir tuomet jau turėsim su jais tvarkytis po vieną, ir tas saugumas, kurio tikimės pasiekti, sukišę galvas kiekvienas į savo smėlį, pasirodys efemeriškas, laikinas, o problemos, kurias dabar taip sureikšminame, menkos ir seniai pamirštos.
Prieš dvidešimt penkerius metus mūsų startinės pozicijos buvo labai panašios, o šiandien, kaip nebūtų gaila kaimynų, tarp mūsų yra praraja, mes lyg iš skirtingų epochų. Skiriasi viskas: veidai, kūno kalba, vidinės laisvės ir žmogiško orumo pojūtis. Ir visa tai tik todėl, kad mes anuomet kaip tikri įsimylėjėliai nedvejodami visa galva nėrėme į Europą, o jie trypčiojo, negalėdami apsispręsti, ir liko ten, kur yra.
P. S.
Žinau, kad daugelį skeptikų šis tekstas suerzins, kitiems net gali sukelti šleikštulį. Įsimylėjėliai mato savo meilės objektą per rožinius akinius ir aš to neslepiu: mano akyse yra šiokia tokia migla.
Bet norisi paklausti, ką per savo tamsintus akinius mato Europos saulėlydžio puoselėtojai, su tokiu pasimėgavimu žadantys greitą jos mirtį. Ar jie ką nors siūlo vietoj tų sutemų, kurios apgaubs Europą jai subyrėjus, ar jų ateities įžvalgose matyti, kaip visa Rytų ir Šiaurės Europa nuteka į Rusijos įtakos glėbį, Pietūs užspringsta pabėgėliais ir ekonominiu sąstingiu, ir visur pamažu į valdžią ateina vietiniai „gelbėtojai“, siūlantys trečiąjį „ypatingos demokratijos“, o iš esmės, demokratijos imitavimo kelią?
Griaunantis visada turės pranašumą prieš kuriantį, nes jam nereikia nieko įrodinėti, užtenka neigti, bet, vos tik sugriovęs, jis dės į krūmus, išnyks minioje, argi ne taip ką tik pasielgė „Brexit“ iniciatoriai ir šaukliai. Todėl nepūskit man savo miglos, aš turiu savąją, per kurią įžiūriu didžiausią šiandienos Europos problemą – nesibaigiančius jūsų plepalus apie jos neišsprendžiamas problemas ir neišvengiamą mirtį. Iš tų „problemų“ jūs jau supylėte kalną, jis prispaudė Europą ir užstoja jums visą gėrį, kurį iš jos esate gavę. Bet turiu jus nuvilti: tas kalnas yra tik jūsų niurzgančiose galvose.