aA
Rugsėjo 9 d. sukako 15 metų, kai žuvo garsus lakūnas bandytojas ir kandidatas skrydžiui į kosmosą Rimantas Stankevičius. Tądien, žinovų teigimu, žlugo reali Lietuvos viltis turėti savo kosmonautą.
Šia nelinksma, tačiau reikšminga proga „Laiko“ žurnalistas Ginas Dabašinskas kalbina žurnalistą ir knygos apie akrobatinio skraidymo istoriją Lietuvoje autorių Edmundą Ganusauską.

– Iškart po anos netikėtos katastrofos, gerokai sukrėtusios bundančią Lietuvą, besidairančią savųjų herojų ir net gerokai vėliau teko girdėti įvairių versijų apie R. Stankevičiaus žūtį – sklandė gandai net apie diversiją. Kas vis dėlto tada įvyko?

– Bijau, kad tikrosios R. Stankevičiaus žuvimo priežasties niekada nesužinosime. Bet išsyk atmesčiau spekuliacijas apie diversijas. Sąmoningai niekas nenorėjo jo pražudyti. Kitas dalykas yra toji legendinė sovietinė netvarka, kuri tikrai nepadėjo išvengti katastrofos.

Gerokai vėliau, nei prasidėjo Michailo Gorbačiovo perestroika, viešumas bei ekonominiai sunkumai vis dėlto privertė praskleisti ir Bandomųjų skrydžių instituto, kur dirbo Rimantas, paslapties šydą. Pasaulis domėjosi rusų technika, ir geriausieji lakūnai bandytojai ėmėsi parodomųjų skrydžių. 1990-aisiais R. Stankevičius su savo auklėtiniu Sergejumi Tresviatskiu du kartus skrido į JAV, kur poriniai naikintuvų „Su-27“ parodomieji skrydžiai turėjo didžiulį pasisekimą.

Aplinkybės

– Tačiau, kiek žinau, R. Stankevičius neturėjo skraidyti Italijoje.

– Taip, Italijoje, Salgaredos aeroklubo šventėje turėjo skraidyti kitas lakūnas bandytojas – Leonidas Lobasas, tačiau rugpjūtį atvykęs susipažinti su būsimo pasirodymo aplinka neatsispyrė italų lakūno pasiūlymui paskraidyti karo metų lėktuvu ir po nesėkmingo manevro smigo į žemę. Italas žuvo, o rusas sunkiai susižalojo. Jį pakeisti vadovybė įpareigojo R. Stankevičių. Kadangi pagal sąlygas Italijoje buvo numatytas vieno lėktuvo pasirodymas, Rimanto porininkas Sergejus liko Maskvoje.

– Vienam skristi, regis, turėtų būti paprasčiau negu poroje.

– Kai kuriais atžvilgiais skristi vienam tikrai paprasčiau, tačiau reikia turėti galvoje, kad tai visai kitoks skridimas ir jam reikia rengtis iš naujo. Tuomet keisti programą tiesiog nebuvo laiko, be to, blogi orai kliudė bent kiek paskraidyti vienam.

Į Italiją Rimantas skrido tarsi įsitvėręs lainerio „Il-62“ sparno – dėl jo pilotuojamo lėktuvo „Su-27“ navigacijos įrangos rūpesčių buvo kilę dar Amerikoje. „Il-62“ skraidino pramogauti susirengusią 37 žmonių delegaciją iš Bandomųjų skrydžių instituto, tačiau į šią grupę nebuvo įtrauktas nė vienas lakūnas bandytojas, kurio reikėjo, kad būtų profesionaliai atliktos skrydžio vadovo pareigos. Mat už jas būdavo mokama, todėl dar Maskvoje ši misija buvo patikėta nieko apie tokius skrydžius nenutuokiančiam funkcionieriui, ėjusiam instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas.

Nelemtis

– Nelemtai sutapo visi atsitiktinumai.

– Taip, tačiau tai dar ne viskas. Po katastrofos net italai pripažino, kad aviacijos šventė nebuvo itin gerai organizuota. Galbūt aeroklubo lakūnai mėgėjai net gerai nesuvokė, ko reikia lėktuvo „Su-27“ pasirodymui. Atskridęs į Italiją R. Stankevičius nusileido Rivoltos kariniame oro uoste, esančiame už kelių dešimčių kilometrų nuo Salgaredos aeroklubo vejos. Galvoje netelpa, kad naikintuvą, sukurtą remiantis naujausiais mokslo laimėjimais, tą lemtingą dieną Rimantas buvo priverstas pilotuoti orientuodamasis pagal liepsnojančius laužus – kaip per karą skraidydavo rusų „kukurūzininkų“ pilotai.

Rimantas žuvo atlikdamas pirmą numatytos programos figūrą, ir „mirties kilpa“ tąkart visiškai pateisino savo pavadinimą – lėktuvui nepakako aukščio.

– Kaip vėliau katastrofos priežastis aiškino profesionalai, lakūnai ir ekspertai?

– Mano užrašų knygelėje išliko Rimanto bendražygio S. Tresviatskio ranka nubraižyta lemtingoji kilpa: suskaidyta į dalis, su pažymėtais laipsniais ir sekundėmis, apipinta skaičiais ir simboliais. Vėliau italų ekspertams referavęs juodąja dėže vadinamos kontrolinės aparatūros duomenis, S. Tresviatskis pareiškė neabejojęs, kad Rimantas skrisdamas rėmėsi klaidinamais prietaisų duomenimis. Be to, Sergejus atkreipė dėmesį į tai, kad Rimanto lėktuvui pradėjus daryti kilpą, prietaisai užfiksavo greičių ir perkrovų duomenis, visiškai neatitikusius vienas kito.

Mįslių yra daug, tačiau vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad katastrofa būtų įvykusi, jeigu prie skrydžio vadovo mikrofono būtų sėdėjęs ne valdininkas, o vienas iš Rimanto draugų. Pastebėjęs, kad viršutiniame kilpos taške lėktuvo aukštis per mažas, lakūnas profesionalas iškart būtų liepęs grąžinti lėktuvą iš atverstos padėties į normalią, ir katastrofos gal būtų išvengta.

Beje, Salgaredos aerodrome nebuvo net radijo ryšį registruojančios aparatūros, o lėktuvo magnetofonas per katastrofą sudegė. Gal įrašas ir nebūtų įminęs Rimanto žūties mįslės, tačiau nepaneigiamai liudytų bent nusikalstamą Bandomųjų skrydžių instituto valdininkijos vaidmenį šioje tragedijoje.

Kosmonautas

– Ar tikrai R. Stankevičius turėjo realių šansų tapti pirmuoju lietuviu, pakilusiu į kosmosą?

– Kosmonauto kvalifikacija Rimantui buvo suteikta 1982-ųjų vasarį. Jis ne kartą buvo dubleriu, tačiau vis atsirasdavo priežasčių, dėl kurių nepavykdavo pakilti į orbitą. Manau, iš pradžių Rimantas labai nesisielojo – buvo skraidoma įprastu sovietų kosminiu laivu „Sojuz“, o jis visa galva buvo paniręs į daugkartinio naudojimo kosminio laivo „Buran“ bandymus. Pagaliau 1985-ųjų lapkritį kartu su Igoriu Volku Rimantas pakėlė „Buran“ į orą. Tačiau vėliau, kai jau buvo akivaizdu, kad ši programa žlunga, o laive „Sojuz“ jam vis neatsiranda vietos, Rimantas tikrai labai sielojosi. Artėjo mūsų laisvė, ir, manau, Rimantas pirmojo lietuvio kosminį skrydį norėjo atvežti kaip dovaną Lietuvai.

– Dabar gyvename visai kitu laiku, kitoje valstybėje. Ar dar neišdilo anie prisiminimai, ar dar pasitaiko progų susitikti su anų dienų „asais“?

– Prieš trejus metus bandytojo R. Stankevičiaus vardu buvo pavadinta viena Marijampolės mokyklų, kurią jis baigė. Į iškilmes tuomet specialiai atskrido buvęs Rimanto bendražygis, o šiandien garsus kosmonautas Sergejus Krikaliovas.

Beje, Sergejus yra artimas Lietuvos lakūnų akrobatų bičiulis, ne kartą rungtyniavęs mūsų aerodromuose, 1981-aisiais Marijampolėje įvykdęs sporto meistro normatyvus. Nuo to laiko kartkartėmis susitinkame įvairiuose aerodromuose, nors ilgiau bendrauti jam nelengva dėl įtempto kosmonauto gyvenimo.

Kai po pusę metų trukusio skrydžio S. Krikaliovas rengėsi antram startui, sunkią avariją patyrė lakūnas Vytautas Lapėnas. Sergejus buvo tarp tų rusų aviatorių, kurie Maskvos Višnevskio chirurgijos institute operuotu Vytautu itin nuoširdžiai rūpinosi.

Šiemet balandžio 15-ąją S. Krikaliovas, dabar jau Tarptautinės kosminės stoties vadas, į orbitą pakilo šeštą kartą. Beje, perduodamas linkėjimus mūsų lakūnams, nuolat apgailestauja, kad seniai nematė Vytauto.

Laiškai iš orbitos

– O kaip S. Krikaliovas, jau kurį laiką besisukantis kosminėje orbitoje, perduoda tuos linkėjimus?

– Gegužės pradžioje elektroniniu paštu gavau iš kosminės orbitos Sergejaus laiškelį. Mano atsakymas, kaip vėliau sužinojau, kosminės stoties nepasiekė, tačiau greitai atėjo išsamus pranešimas iš Hiustono, JAV Džonsono kosminio centro. Laiškas prasidėjo malonia man žinia, kad esu įtrauktas į sąrašą Sergejaus artimųjų ir draugų, galinčių naudotis specialiu orbitos elektroniniu paštu. Todėl dabar susisiekti su kosmine stotimi nėra jokių kliūčių.

Beje, S. Krikaliovui, regis, priklauso darbo atvirame kosmose trukmės rekordas, nors jis pats bežadėje erdvėje praleistų valandų niekada neskaičiavo. Neskaičiuoja ir apskritai orbitoje praleistų dienų, tačiau prieš mėnesį Skrydžių valdymo centras pasveikino jį, tapusį absoliučiu kosmoso rekordininku. Rugpjūčio 16-oji buvo 748-a S. Krikaliovo gyvenimo kosmose diena – ilgiau orbitoje neišbuvo niekas. Galvodamas apie jį nuolat prisimenu Rimantą – Sergejaus draugą ir bendražygį. Kiek vis dėlto nedaug trūko, kad ir lietuvis būtų įveikęs kosminę aukštumą.

– R. Stankevičius ir S. Krikaliovas yra Jūsų naujausios knygos „Aukštumos“ herojai. Ši knyga apie Lietuvos akrobatinio skraidymo istoriją irgi prasideda „mirties kilpa“: „1920-ųjų gruodžio 11 d. Oro laivyno vadas generolas Juozas Kraucevičius rūsčiai išbarė šią pavojingą figūrą lėktuvu išrietusį leitenantą Jurgį Dobkevičių“.

– Taip, tikrai. Ta diena įėjo į aviacijos istoriją kaip akrobatinio skraidymo Lietuvoje pradžia. Dvi „mirties kilpos“ – J. Dobkevičiaus ir R. Stankevičiaus. Viena davė pradžią mūsų akrobatiniam skraidymui, kita supančiojo mūsų siekį pakilti į dar didesnes aukštumas. Toks gyvenimas. R. Stankevičių savo knygoje paminėjau kaip didį profesionalą, atlikusį suktuko bandymus daugeliu lėktuvų. Iš esmės ši knyga – apie auką, kurią Lietuvos lakūnai nuo 1919-ųjų iki šių dienų sudėjo ant akrobatinio skraidymo aukuro – pasakojimas apie tikras dvasios, siekių, meistriškumo aukštumas. Manau, šiandien tokių dalykų mums labai trūksta.

Savaitraštis
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0