Bal­ta­ru­si­jo­je gy­ve­nan­tys ka­ta­li­kai ne­ga­li pasimels­ti sa­vo baž­ny­čio­je, nes ji yra Lie­tu­vo­je

To­kios pa­ra­pi­jos, kaip Nor­vi­liš­kių, dau­giau nė­ra. Žy­mint Lie­tu­vos ir Bal­ta­ru­si­jos sie­ną di­džio­ji jos da­lis li­ko ki­ta­pus iš­ki­lu­sios tvo­ros, ku­rią aky­lai sau­go ir lie­tu­vių, ir bal­ta­ru­sių pa­sie­nie­čiai.

Nor­vi­liš­kių Švč.Mer­ge­lės Ma­ri­jos baž­ny­čia – pus­šim­tis met­rų nuo tos tvo­ros. Čia pat ka­pi­nės, be­si­re­mian­čios į dvie­jų vals­ty­bių sie­ną.

Prieš pa­mal­das – šūks­niai

Dar ge­ro­kai prieš mi­šias praė­ju­sį penk­ta­die­nį prie sie­nos ėmė bū­riais rink­tis ti­kin­tie­ji. Ir Lie­tu­vos, ir Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je.

„Kaip ten Bro­nė lai­ko­si?”, „Ar Sta­sė dar vaikš­to?” – aidė­jo šūks­niai per sie­ną. Sie­na pa­da­li­jo ne tik ti­kin­čiuo­sius, bet ir ar­ti­muo­sius, gi­mi­nes. Pa­siek­ti vie­ni ki­tus jie re­tai tu­ri ga­li­my­bių. Ne­bent tik pa­ma­ty­ti per tvo­rą.

Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­ti Ma­ri­ja Du­do­vič sa­vo gi­mi­nai­tį Sta­nis­la­vą No­vic­kį pas­ku­ti­nį kar­tą bu­vo ma­čiu­si ba­lan­dį, nors jų kai­mus ski­ria tik ke­li ki­lo­met­rai. Po ke­lių sa­ki­nių abu­du ap­sia­ša­ro­jo.

Kuo dau­giau su­si­ti­ki­mų – tuo dau­giau aša­rų. Gi­mi­nai­čiai, ku­rių gy­ve­ni­mus išs­ky­rė sie­na, ne­ga­lė­jo su­lai­ky­ti jau­du­lio.

Ku­ni­gą aps­kun­dė vys­ku­pui

Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tys Nor­vi­liš­kių pa­ra­pi­jie­čiai su­gu­žė­jo į baž­ny­čią, o esan­tys Bal­ta­ru­si­jo­je li­ko prie sie­nos. Čia jie ir mel­sis. Taip bū­na ne tik at­lai­dų me­tu, bet ir sek­ma­die­niais.

„Gy­ve­na­me ne kaip ka­ta­li­kai, o kaip be­die­viai. Nei mū­sų iš­pa­žin­ties ku­ni­gas ga­li išk­lau­sy­ti, nei ko­mu­ni­jos da­ly­ti”, – lie­jo ap­mau­dą bal­ta­ru­siai.

Anks­čiau Nor­vi­liš­kė­se bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti ne tik sie­nos pa­da­ly­tus ka­ta­li­kus, bet ir dar ku­rio­ziš­kes­nių vaiz­dų. Per mi­šias ku­ni­gas bal­ta­ru­sių iš­pa­žin­čių klau­sy­da­vo per vie­los tink­lą, taip pat da­ly­da­vo ir ko­mu­ni­ją bei rink­da­vo aukas.

Ta­čiau to­kius Nor­vi­liš­kių pa­ra­pi­ją ap­tar­nau­jan­čio ku­ni­go iš Die­ve­niš­kių Do­mo Va­lan­čiaus­ko veiks­mus kaž­kas aps­kun­dė vys­ku­pui. Da­bar dva­si­nin­kas ar­čiau nei pen­ki met­rai prie sie­nos nei­na.

Taip bu­vo ir per Šv.Pran­ciš­kaus Asy­žie­čio at­lai­dus. Iš baž­ny­čios išė­ju­si pro­ce­si­ja pa­ju­dė­jo nau­jai nu­da­žy­tos kop­ly­tė­lės link, prie sie­nos.

Ap­su­kę ra­tą pro­ce­si­nin­kai grį­žo į mal­dos na­mus. Bal­ta­ru­sių pu­sė­je vėl pa­si­gir­do grau­dūs verks­mai.

At­kirs­ti ke­tu­rio­li­ka kai­mų

Ab­sur­das – kad ga­lė­tų atei­ti pa­si­mels­ti į sa­vo pa­ra­pi­jos baž­ny­čią, bal­ta­ru­siai tu­rė­tų va­žiuo­ti du šim­tus ki­lo­met­rų į Gar­di­ną, kur gau­tų vi­zą. Sa­vai­me sup­ran­ta­ma, Bal­ta­ru­si­jos ka­ta­li­kai, ku­rių dau­gu­ma – pa­gy­ve­nu­sio am­žiaus, taip ne­da­ro. Jie per mi­šias su­si­ren­ka prie vals­ty­bių sie­nos.

Pec­kū­nų, Ba­ra­no­vi­čių, Tra­kų, Gon­čia­ro­vo ir ki­tų Bal­ta­ru­si­jos kai­mų ti­kin­čių­jų prie sie­nos kar­tais su­si­ren­ka iki šim­to. Nor­vi­liš­kių pa­ra­pi­ja kai­my­ni­nė­je vals­ty­bė­je ap­rė­pia ke­tu­rio­li­ka gy­ven­vie­čių.

„Sup­ras­tu­me, jei baž­ny­čia bū­tų to­li nuo sie­nos. Ta­da ir nea­tei­tu­me čia, mels­tu­mės mal­dos na­muo­se Bal­ta­ru­si­jo­je. Bet da­bar ji – ran­ka pa­sie­kia­ma, bet ga­li­me tik į ją pa­si­žiū­rė­ti”, – skun­dė­si vie­na bal­ta­ru­sė ti­kin­čio­ji.

Net­ru­kus su­girg­sė­jo ir ki­tos mo­te­rys ana­pus sie­nos. Anot jų, tė­vai ir se­ne­liai sta­tė Nor­vi­liš­kių baž­ny­čią, į ku­rią da­bar ne­ga­li atei­ti.

Ne­pa­sie­kia­mi ar­ti­mų­jų ka­pai

Bet ne vien tai ste­bi­na Nor­vi­liš­kė­se. Mat šio kai­mo ka­pi­nės re­mia­si į Lie­tu­vos ir Bal­ta­ru­si­jos sie­ną – Euro­pos Są­jun­gos sie­ną.

Per at­lai­dus Ja­ni­na Ja­no­vič bu­vo tarp bū­rio ti­kin­čių­jų ki­ta­pus sie­nos, Bal­ta­ru­si­jo­je. Jos sū­nus Vla­di­mi­ras Ja­no­vi­čius sto­vė­jo Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je.

J.Ja­no­vič vy­ras Bro­nis­la­vas pa­lai­do­tas Nor­vi­liš­kių ka­pi­nė­se. Ša­lia vy­ro am­ži­no poil­sio no­rė­tų at­gul­ti ir Bal­ta­ru­si­jo­je gy­ve­nan­ti mo­te­ris.

Ji ka­dai­se ant pa­mink­li­nio ak­mens net iš­si­ka­lė sa­vo pa­var­dę, gi­mi­mo me­tus. Trūks­ta tik mir­ties da­tos. Ta­čiau ka­žin ar ji ka­da bus. Nes sug­riež­ti­nus tvar­ką bal­ta­ru­siams būti palaidotiems Lie­tu­vo­je ky­la daug prob­le­mų.

Pa­ra­dok­sas – iš vie­nos vals­ty­bės į ki­tą tik ke­lis ki­lo­met­rus mi­ru­sių­jų kū­nus pri­va­lo­ma ga­ben­ti cin­kuo­tuo­se kars­tuo­se. Ne­tur­tin­gi kai­mie­čiai to sau leis­ti ne­ga­li.

Be­veik vi­sų Bal­ta­ru­si­jo­je gy­ve­nan­čių Nor­vi­liš­kių pa­ra­pi­jos ka­ta­li­kų ar­ti­mie­ji, gi­mi­nai­čiai pa­lai­do­ti Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je, prie pat sie­nos pri­sig­lau­du­sia­me kai­me. Vaikš­čio­da­mas po Nor­vi­liš­kių ka­pi­nes V.Ja­no­vi­čius paaiš­ki­no, ko­dėl to­kia ap­leis­ta ši am­ži­nojo poil­sio vie­ta. Mat bal­ta­ru­siai ne­ga­li ka­da no­ri ap­lan­ky­ti Lie­tu­vo­je pa­lai­do­tų ar­ti­mų­jų ka­pų, jų sut­var­ky­ti.

Ne­nu­ma­ty­ta do­ku­men­tuo­se

Ku­ni­gas D.Va­lan­čiaus­kas su­ti­ko, kad da­bar­ti­nė pa­dė­tis – ne­nor­ma­li. Jo ži­nio­mis, Bal­ta­ru­si­jos kai­muo­se gy­ve­na apie pen­kis šim­tus pa­ra­pi­jos ti­kin­čių­jų, Lie­tu­vo­je – tik pu­sant­ro šim­to.

Anot D.Va­lan­čiaus­ko, dėl to nu­ken­čia ir baž­ny­čia, pa­ra­pi­ja, nes vi­sai ne­su­ren­ka­ma aukų. „Mė­gi­no­me ra­šy­ti įvai­rioms ins­ti­tu­ci­joms raš­tus. Bal­ta­ru­siai pa­sie­nie­čiai kal­ti­na lie­tu­vius, lie­tu­viai – bal­ta­ru­sius, o pa­dė­tis ne­si­kei­čia”, – kal­bė­jo ku­ni­gas.

Vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gos tar­ny­bos ats­to­vas spau­dai Gied­rius Mi­šu­tis sa­kė, kad leis­ti ti­kin­tie­siems iš Bal­ta­ru­si­jos mels­tis Lie­tu­vos baž­ny­čio­je ne­nu­ma­ty­ta Euro­pos Są­jun­gos do­ku­men­tuo­se.

G.Mi­šu­čio žo­džiais, bal­ta­ru­siams sie­nos pe­rė­ji­mas į Nor­vi­liš­kes ir taip yra kiek įma­no­ma su­pap­ras­tin­tas, jiems lei­džia­ma į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją atei­ti per di­džią­sias šventes.