Tą galima kartoti ir kartoti, bet niekas nesikeičia. Gal taip ir reikia, bet smagu, kad nors lektūra pagaliau mus ėmė pasiekti kito žanro.
Labai susidomėjau, skaitydamas Noamo Chomskio (Noam Chomsky) knygelę “Tikslai ir vizjos”, - garsiojo anarchisto intelektualo, korporatyvinio kapitalizmo kritiko; lietuviškai dabar išleistą. Nagi taip, kapitalizmas ir dabartinė demokratija yra broliai dvyniai, kaip kompartija su Leninu. Apie Rytų Europos valstybes, išsilaisvinusias iš totalitarizmo, jis labai aiškiai parašo: jos dabar, sėkmingai išlaisvintos, gaus pagalbos ranką, ir, išvaduotos iš komunizmo tironijos, galės pagaliau pasiekti laimingųjų bengalų, haitiečių, brazilų, filipiniečių tautų, tenykščių žmonių, Afrikos vergų ir kitų panašių žmonių lygį.
Aišku, yra ir laimės zona, kaip kad Lenkijoje (1994 m. aprašymas, tinkantis ir anuo metu, ir nūdien, ne vien Lenkijai, rašoma it apie šiandienos Lietuvą): “Pavyzdingi mokiniai dabar žino, kas geriau gyvena: buvusios nomenklatūros atstovai, nė nesapnavę, kad taps užsienio bendrovių agentais, kas visiškai tinka jiems, turintiems įgūdžių ir patirties; bankininkai, pasodinti į kėdes senų pažinčių dėka...” gi šachtininkas, senas profesionalas, sėdi be darbo, pateikdamas Vakarų spaudos citatas apie išsilaisvinusiųjų realias perspektyvas kapitalistinėje demokratijoje: “Jei tik užsienio investuotojams ir mažam vidaus elitui būtų leista supirkti visą šalį, vietiniai dirbtų jiems (jei jiems pasisektų), ir mes pagaliau turėtume laisvę ir “demokratiją”, kaip Centrinėje Amerikoje, Filipinuose ir kituose rojaus kampeliuose, išsilaisvinusiuose jau seniai”. Taigi, kažkur matyta? Kažkas kažką ir pas mus supirko? Visai demokratiškai ir laisvai, ir dar tebeperka...
Be to, šios valstybės anksčiau buvo Vakarų Europos valstybių eksploatuojamos, jos kelis šimtmečius gyvavo žemesniame ekonominiame lygmenyje ir aptarnavo vakarinę žemyno pusę; dabar, sugrįžusios iš totalitarinės eksploatacijos, jos vėl džiaugsmingai sugrąžinamos į senąją vietą, atsilikusio ekonominio priedėlio, pagal reikalą kamšančio Vakarų skyles. Vienoms pasiseks prisijungti prie turtingų Vakarų, o kitos, kurioms dėl tam tikrų vidinių ypatumų tai nepavyks, grįš kažkur į savo ankstesnįjį statusą, teikdamos paslaugas turtingam pramoniniam pasauliui.
Taip, kuo galime būti naudingi? “InCulto” klipo ir dainelės pavyzdys – dabartinio tautinio mentaliteto – suteneriškas siūlymas naudotis mūsų merginomis, nes jos gražios. Visam pasauliui, važiuokite ir naudokitės. Mat iškasenų nėra, o merginos gražiausios, mums jų nereikia. Nestovi ar ką – idiotiškai norisi paklausti, bet išties vergo mentalitetas jau yra.
Ar politika gali būti – nebūti morali? Jeigu jau čia atitemptas kapitalizmas, ir visom pajėgom jam tarnaujama, apie kokį moralumą galima kalbėti? Vienintelė moralė tai moralas: pasirinkimo galimybė kiekvienam žmogui. Juk laisvė, nepriklausomybė etc. Bet visų pirma – kapitalizmas. Net per valstybines šventes kalbama apie verkšlentojus nevykėlius, pabūgusius laisvės ir galimybės rinktis.
N. Chomskis kadų kadaise rašė: suvedžiotiems žmonėms turi būti paaiškinta, kad jie turi laisvę – galimybę išbandyti sėkmę rinkoje, ir neturintis turto žmogus, arba tas, kuris šioje kapitalistinėje loterijoje neišlošė, išgirsta esminę kapitalizmo žinią. “Žinia paprasta. Tiesiog turite pasirinkimą: darbo biržą, pataisos darbų kalėjimą, mirtį – ar kelionę kur nors kitur”. Šita taisyklė galiojo XIX a. Dabar Lietuvoje perspektyvos irgi tik tokios. Statistiškai dažniausios, beje – kaip tik jos.
Politinių skandalų Lietuvoje nėra
Norint moralios politikos, reikia demaskuoti kapitalo buvimo politikoje mastą; politikai dėl smulkmenų kaip kad idealai ar ideologija nesipjauna. Pažvelkime į visus kilusius “politinius skandalus” – dienotvarkėje nėra politinių skandalų. Nė vieno. Visi skandalai yra ekonominiai, o visi yra tiesiog paviršiun išplaukę duomenys apie politikų tarnavimą kapitalo, monopolijų interesams, ir tai yra mažiau nei ledkalnio viršūnė.
Politikos skandalų nėra, nėra ir moralės problemos – visi riejasi dėl galimybės atstovauti kuo stambesnėms korporacijoms, valstybinėm ar antivalstybinėm monopolijom, o per rinkimų imitacijas demonstruoja joms savo galias manipuliuoti liaudies nuomone, rinkimų balsais. Per ūmius ES konstitucingumo priėmimo, euro įvedimo, energetikos ir privatizavimų vajus demonstruojantys, kad jie visi, ir kairė, ir dešinė, ir populistinis vidurys – visi jie nepaiso tautos. Kad jie kontroliuoja jėgos struktūras ir pakankamai prižiūri žiniasklaidą. Kurioje beje apstu valdžios ir politikų partijas aptarnaujančių apmokamų profesionalų šamanų.
Taip ir identifikuotis, mes trečiojo pasaulio šalis, atiduota korporacinio kapitalo valiai, turime būti atidirbti, būti išsunkti; demokratijos iš mūsų aristokratijos niekas nereikalaus kaip jos niekas nereikalauja iš idealiai savo funkcijas atliekančio V. Putino, - šis turi atidirbti šioje globalioje kompanijoje, teikdamas ir užtikrindamas žaliavų tiekimą; jis tą ir daro.
Lygiai taip pat tie, kurie kontroliuoja Lietuvą, gaus didžiųjų galių palaiminimą, ir bus pripažinti demokratais, jeigu pakankamai uoliai parodys, kad yra pakankamai stiprūs nesiskaityti su tautos nuomone. Mat ji gali pakrypti – netyčiom – nepageidaujama linkme; o kad Rusijoje taip neatsitiks V. Putinas demonstruoja įsiręžęs.
Kada žaidžiama, geriausia žinoti, kokiame lygyje ir su kuo. Žaisti tam tikroje lygoje, o lyga ta pati, kur Indija ir Brazilija, taigi, yra į ką lygiuotis; Europa mums aiškiai rodo, kad esame jai ta pati kolonija, kokia esame JAV ir buvome bet tebesame Rusijai Vien žinojimas, kurioje lygoje esi, duoda efektą. Prancūzijai mes nulis, ar greičiau minusinis dydis, o Ukrainai ar Baltarusijai toli gražu ne. Netgi Rusijai mes įdomūs ir baisūs. Labai reikėtų išsiaiškinti, ar mes esame įdomūs ne kokios Australijos provincijos gubernatoriui ar kaip mus vertina maorių liaudies partija Velingtone, o jau dabar supergalybe tapusi trečiojo pasaulio valstybė Indija. Ir Kinija.
O kad mes savo lygoje galime žaisti, yra akivaizdu, V. Adamkaus politinio metų žmogaus titulas Ukrainoje, kuris simbolinis, bet šiais laikais mes ir kalbame apie simbolius. Kova šioje lygoje ne mažiau arši. Valstybės įvaizdžio.
Ir esame trečiojo pasaulio šalis, nes esame išnaudojami jau seniai. Nuo tada, kai imperijos, vykdžiusios kolonizacinę politiką – šiuo atveju Europos žemyne – išsidalijo mūsų ir Lenkijos teritorijas, - kas mokės reparacijas už Žečpospolitos sužlugdymą? Juokinga klausti? Aišku, niekas nemokės, nes mes ir dabar esame trečiarūšė šalis, turinti aptarnauti ir patarnauti, ir neduokdie kokio nors suvereniteto protrūkiai ne į tą pusę...
Rusijos imperializmas mus išnaudojo lygiai kaip ir vokiškasis, - šis nubloškė mus į periferijos lygį per savo žiauriai stiprų Drang nach Osten – ir kariškai atsispyrę, mes tapome amžiams atsiliekantys ekonomikos autsaideriai – o ar gali būti kitaip, jei valstybė apyaušryje turi du šimtus metų kariauti, užuot užsiiminėjus rafinuotu damų merginimu, turnyrais ir užjūrio žemių paieškomis. Du šimtus metų ekonomika nesivystė, teko pradėti ne nuo nulio, o nuo minuso ženklo, ir kai kažkaip stebuklingai išplaukėm, mus su Lenkija prigirdė Vakarų ir Rusijos XVIII a. pabaigos suokalbis. Vėl tapom kolonija, išnaudojama žmonių ir žaliavų resursais, kol galiausiai iš totalitarinės imperijos priespaudos perėjome į galimybę dirbti kitiems šeimininkams, bet tai jau buvo. Nieko naujo. Kartais tiesiog neblogai žinoti padėtį. Nes kitaip galim suvokti, kad mes savo diskusijose ir kivirčuose nepastebime priešo. Kuris ir toliau ant mūsų siundo visas korporacinio kapitalizmo hidras, nuo Rusijos iki “Rubikono”, nuo “Williamso” iki mūsų korporacinio elito, mėginančio savaip per tam tikrą totalitarinę demokratijos atmainą įamžinti amžiną politinį sukinį, kuriame valdžioje, nepaisant rinkimų, nesikeičia niekas.
Elitas apsireiškė nomenklatūros ir korporacinio kapitalizmo sąjungos pavidalu ir nežada nuo mūsų galvų niekur keliauti. Jam čia gerai, ir jis parodė Šeimininkui, kad moka dirbti. Jis ir dirbs. O išsigelbėti nuo šito gali šveičiamojo pobūdžio literatūra, kaip kad ši N. Chomskio knygelė, ir tai, kad gal palengva imsime suvokti, kad N. Chomskio intelektualinis diskursas Vakaruose bent jau nuo praėjusio amžiaus septyniasdešimtųjų metų kultūroje yra vyraujantis. Rasti dešinįjį rašytoją ar intelektualą galima, bet į tokį žiūrima kaip į mamutą. Mūsuose – mamutų fermos. Dribte drimbančios iš televizoriaus ant svetainės kilimo.
Diagnozė – kapitalizmas
N. Chomskis tai tiesiog klasika. Tik priėmus korporacinio kapitalizmo kritikos instrumentarijų apskritai įmanoma kokia nors vaisinga visuomenės kritika ir sąmoninga kaita. Nes Vakarų totalitarinės sistemos vis dar leidžia kalbėti, - galbūt dėlto, kad yra stipresnės ir pajėgesnės ir labiau tiki savo amžinumu nei pseudokomunistiniai režimai, bijoję žodžio kaip peilio prie savos gerklės. Kadangi korporacinis kapitalizmas protingai pasistengęs, kalbėjimą devalvavo – masiniame šnekėjime kiekvienas ima klausytis tik savęs paties. Transliuojančio, beje, nustatyta ir patikima banga.
O apie profsąjungas Lietuvoje girdime tik tada, kai jos kariauja už jų valdomą turtą. Tarpusavyje persidalija ar nepersidalija – tada ir pakyla putos. O žodis “darbininkas” iš viešojo leksikono išnykęs. Vėl korporacinio kapitalizmo invazija į vieną iš kovos su juo forpostu – ir vardo diskreditavimas per rietenas, ir realaus dėmesio nukreipimas; profsąjungos užsiima turtiniais ginčais, užuot žiūrėjusios, kaip įgelti monopolijoms.
O beje, ką daryti? Išsiaiškinti priežastį; prieš gydymą būtina diagnozė. Diagnozė – korporacinis kapitalizmas. Ir sakykime, ne todėl moralės nėra, kad žmonės blogi ar įstatymai neveikia – o įstatymai neveikia taip, kaip reikalinga korporaciniam kapitalui, ir partijos ir nomenklatūra elgiasi taip, kaip pastarajam reikia, pagal tai, koks tikslas nupirktas.
O ką daryti politikoje, kad situacija keistųsi, kaip elgtis valstybės atžvilgiu? Čia N. Chomskis siūlo: “Puiku naudoti visas priemones, kad nacionalinės valstybės atsilaikytų prieš eksploataciją, priespaudą, viešpatavimą, prievartą ir taip toliau, ir tuo pačiu stengtis pakeisti šias priemones alternatyvų plėtra. Čia nėra konflikto. Reikia pasinaudoti visomis prieinamomis priemonėmis. Nėra konflikto tarp bandymo nuversti vyriausybę ir naudojimo priemonių, kurios yra galimos iš dalies demokratinėje visuomenėje, priemonių, kurios buvo plėtotos per ilgaamžes kovas. Jūs turite naudotis jomis ir stengtis žengti toliau, galbūt, sužlugdyti instituciją. Panašiai kaip žiniasklaidoje”.
Taigi, jei Seimo nutarimas geras, pagirti už tai, už blogą – užmėtyti kiaušiniais; bet kažką daryti...Kai reikia palaikyti, kai reikia – ardyti, mentalitetas nesiauras, ir galimybės veiklai yra...
