15 dolerių už „šniūrą“ baravykų – per pigu
Lietuvių verslumui apibūdinti ji tuoj pat prisiminė 1998 m. kelionę su dzūkais į JAV. Vizito metu Z. Kelmickaitė buvo delegacijos meno vadovė. Tuomet vienas dzūkas už Atlanto nusivežė „visą šniūrą“ baravykų. Jis mat žinojo, kad ten baravykai kur kas brangesni. Kai Lietuvoje už baravykus temokėjo po 9 litus, amerikiečiai pasiūlė „šniūrą“ nupirkti už 15 dolerių (tuomet - apie 60 litų – DELFI). Tačiau dzūkas nesutiko. Z. Kelmickaitei nusistebėjus, kad Vilniuje jie kainuotų gerokai pigiau, dzūkas paaiškinęs „ten Vilnius, o čia Amerika. Čia viskas brangiau“. Taip baravykai ir liko neparduoti.
„Lietuviško biznio“ pavyzdžiu Z. Kelmickaitė įvardijo toje pat kelionėje nutikusią istoriją su kalviu. Šis keturiose dėžėse vežėsi savo amato įnagius. Kad priekalo nereikėtų laivu gabenti atgal, vienas „amerikonas“ pasiūlė jį pirkti. Kalvis prietaisą įvertino 2000 dolerių, tačiau „amerikonas“ tepasiūlė 750 dolerių. Tad priekalą teko plukdyti atgal į Lietuvą.
„Po kelių dienų kalvis man skambina ir sako, kad aš jam skolinga – nesumokėta už dvi prietaisų skrynias. Juk, sakau, už 4 dėžes sumokėjome - tiek ir siuntėme į JAV. Tačiau jis paaiškino pagaminęs 6 - pasirodo, reikalavo sumokėti net už namie likusias ir į JAV negabentas skrynias. Visi įpratę, kad kur valdiški pinigai, galima pasipelnyti“, - kalbėjo Z. Kelmickaitė.
Nemėgo „bagotų“ ir „spekuliantų“
Didžiausiu paradoksu docentė laiko tai, kad Lietuvoje žmonės tebegyvena XIX a. „Jie teberegi nesuniokotą kraštą, tradiciją. Būna, suderinu, kad norime atvažiuoti - reikia išvirti bulvienės, pastatyti butelį „samagono“ ir pademonstruoti grikinės babkos gamybą. Klausiu, kiek reikės už tai sumokėti. Tokio dalyko pasakyti nė vienam mūsų lietuviui kol kas neapsiverčia liežuvis“, - stebėjosi ji.
Laidų vedėja pastebi, kad po tokio klausimo prasideda išsisukinėjimai. Pavyzdžiui, „būtų gerai, kad biškį sumokėtumėt“, „bet nežinau, pavargt tenka“, „nežinau, kaip čia reikėtų“, „gal jums per daug bus“, „gal ne, gal tiek to“, „nežinau, bus per brangu, paskui sakysite ant visos Lietuvos, kad pinigus paėmėme“. Anot Z. Kelmickaitės, tradicinėje kultūroje bandymas prisidurti, mainymas, pirkimas buvo blogas ženklas – laikytas „atėjūnų – vengrų, čigonų, žydų – „išmislu“. Prekiautojo amatas lietuviams visada buvo svetimas. Antai ir šiandien prekybininkai kaime dažnai laikomi „spekuliantais“. Gal todėl ir turtuoliai nebūdavo pagarboje – tai atitinkamai atsispindėjo dainose.
Pavyzdžiui, nebūdavo dainų, kuriose ragindavo tekėti už „bagoto“ našlio: „už našlelio netekėk - našlio lova išgulėta, meilūs žodžiai iškalbėti, prie našlelio duonos gausi, bet širdelės - nebeatgausi“. Kitas pavyzdys, „ėjo bernelis – rūtom kvepėjo, ėjo našlelis – degutu smirdėjo“. Z.Kelmickaitė pastebi, kad „bagota“ merga visada turėdavo būti negraži, tinginė, tuo tarpu „biedna“ – gera, darbininkė, raudono veido (jis išduodavo, kad kiaurą dieną dirbi – DELFI).
Tautosaka rodo, kad pakankamai skeptiškai buvo žiūrima ir į pinigą. Užtat lietuviai labai tikėdavo skolomis – jas stengdavosi atiduoti iki Kalėdų. Visa tai Z.Kelmickaitė aiškina kaimo bendruomenės uždarumu. „Dėl to niekada negalėjo būti priešingai“, - kalbėjo docentė.
Geriau į stalčių, bet neparduosiu
Z.Kelmickaitei į akis krenta ir lietuvių bruožas „geriau į stalčių, tačiau neparduosiu“. Kartą ji lankėsi labai skurdžioje troboje ir senyvos šeimininkės paprašė parduoti austą žemaitišką skarą. Ją tautosakos rinkėja norėjo atiduoti muziejui.
„Sakėme „teta, numirsite, vieniša esat“, o ji atsakė „čia mano mamos austa, tebūnie“. Ji paprašiusi kaimynės skarą padėti po galva karste“, - prisimena laidų vedėja. Anot jos, faktas, kad lietuviai prieraišūs prie atminties. Atmintis už pinigus neparduodama, tad paprašius kažką parduoti gali ir įžeisti. Kartą Žemaitijoje ji aptiko pilną trobą mirusio vyro pridrožtų klumpių. Ir čia susidurta su atveju, kad jeigu nori kažką pasiūlyti parduoti, jauti nepatogumą, tarsi tai būtų kažkas blogo.
Užtai ir minėtoje kelionėje į JAV dalyvavusios dzūkės, per 3 savaites pardavusios darbus ir užsidirbusios po 3000 dolerių, vis viena aiškino užsidirbusios „nedaug“, „nieko, gali kentėt“.
Nelengva moters dalia
„Niekas nepasako, kad lietuvės moterys iki šiai dienai turėjo turėti prikrautą kraičio skrynią. Kai ištekėdavo, niekas nebeausdavo – moteris austi nebeturėdavo kada. Jauna iki tekėjimo moteris turėjo tiek prisiausti, kad užtektų jai, jos vyrui ir jos vaikams – pasiklot, užsiklot. Per vestuves kiekvienam atėjusiam kaip padėką už atėjimą turėdavo išdalinti austų juostelių“, - kalbėjo docentė.
Pasak jos, pirmoje eilėje anuomet vertintas darbštumas. Kada vyras mušdavo moterį, buvo slepiama, sakoma, kad nėra kito pasirinkimo. Ir dainose motina sutinka priimti tik mušamos dukros vaikelius, tačiau ne ją pačią.
Z.Kelmickaitė apgailestauja, kad šiandien dažnai nebegalima nusipirkti kulinarinio paveldo produktų. „Jūs raskite, pavyzdžiui, raugintų obuolių. Vilniuje jų galima įsigyti tik vienoje vietoje - Kalvarijų turguje po 10 litų už kilogramą. Jų turi viena moteris – niekas daugiau neturi, nes neapsimoka“, - kalbėjo ji. Tačiau docentė pateikė ir lietuvių verslumo pavyzdžių. Štai moterys labai saugodavo duonos raugą, nuo kurio priklausė ir duonos gardumas, ir perkamumas.
