Bet vis dėl to. Verta pacituoti, kad šia sutartimi Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“. Taigi, V.Uljanovo-Lenino valdžia pripažino Lietuvos nepriklausomybę, visišką jos atsiskyrimą nuo Rusijos su sostine Vilniumi ir rytinėmis etninėmis žemėmis, į kurias įeina ir Gardinas.
Kaip rašo A.Šapoka „Lietuvos istorijoje“, Rusija apsiėmė gražinti karo metu išvežtą turtą, archyvus, dokumentus, indėlius bei kapitalus, atleido Lietuvą nuo valstybinių skolų, o karo nuostoliams padengti davė 3 mln. aukso rublių (apie 15 mln. tuometinių litų) bei leido išsikirsti 100 tūkst. ha miško. Kiek anksčiau, birželio 30-ąją, buvo pasirašyta sutartis dėl tremtinių gražinimo į Lietuvą. Sienų su Latvija ir Lenkija demarkacija buvo palikta apspręsti atskiromis sutartimis su šiomis šalimis.
Turint galvoje, kokia paini ir sunki padėtis tuomet buvo aplink Lietuvą, kuri 1918 m. vasario 16-ąją buvo paskelbusi nepriklausomybę, sutartis su bolševikine Rusija buvo laimėjimas. Į jį keliauta sunkiai. Lietuvos Taryba Nepriklausomybės aktą paskelbė dar esant vokiečiams Lietuvoje. Vokietijoje taip pat buvo kilęs revoliucinis nepasitenkinimas, ir tai Berlyną paskubino lapkričio 11-ąją Kompjeno miške (Prancūzija) su Antantės šalimis pasirašyti kapituliacijos aktą. Iš Rusijos gilumos ir Lietuvos vokiečių kariuomenę stūmė Raudonoji armija, o vietos lenkai reikalavo Varšuvos užimti Lietuvą.
Lietuva turėjo stiprinti savo ūkį, kurti savo ginkluotąsias pajėgas, o lėšų trūko. Paskolas galėjo duoti tik Vokietija. 1919 m. sausio pradžioje vydami vokiečius bolševikai jau užėmė Vilnių, paskui visą rytinę Lietuvos dalį. Liepos 11 d. vokiečiai paliko Kauną, kuriame buvo įsikūrusi visa šalies vadovybė. Bet skubiai mobilizuoti ir blogai ginkluoti savanoriai rugpjūčio pabaigoje išstūmė Raudonąją armiją net už Dauguvos, ir tuomet bolševikai suskato pradėti taikos derybas.
Tuo metu iš Latvijos kilo naujas pavojus: per šiaurinę Lietuvos sieną plūstelėjo vadinamieji bermontininkai – neva prieš bolševikus kovojanti iš carinės armijos likučių ir vokiečių būrių sudaryta „baltųjų“ kariuomenė, kuriai vadovavo neaiškios kilmės avantiūristas pulkininkas P.Bermondtas Avalovas – Estijoje kariavusio rusų baltagvardiečių generolo N.Judeničo ir Vokietijos armijos vado Latvijoje Gustavo von der Goltzo parankinis (apie Pavelą Rafalovičių Bermondtą-Avalovą ar Avalošvilį, save titulavusį kunigaikščiu ir po nepavykusios kampanijos Baltijos šalyse emigravusį į Vokietiją ir pataikavusį A.Hitleriui, daug rašė istorikas Alvydas Tamašiūnas „Vorutoje“). Su latvių pagalba Lietuvos kariuomenė, išvijusi bolševikus, 1919 m. pabaigoje taip pat išstūmė ir bermontininkus.
Bet čia į Lietuvą ėmė kėsintis trečias okupantas – lenkai. Kaip rašo A.Šapoka, sulenkėjusi bajorų dvarininkija šaukė, kad Lietuva tampanti bolševikiška ir reikalavo Lenkijos įsikišimo. Ją užtarė Antantės šalys, ypač Prancūzija. Ir štai Varšuva išgirdo savo tėvynainių kvietimą: 1919 m. balandį Jozefo Pilsudskio vadovaujama kariuomenė pirmą kartą okupavo Vilniaus kraštą. Jame pradėjo veikti iš lenkų žvalgybos karininkų sukurta organizacija, žinoma POW santrumpa – Polska Organizacja Wojskowa. Bet jau 1920-ųjų gegužę Raudonoji armija ėmė vyti lenkus iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos, ir jie Santarvininkų Tarybos (Conseil Supreme) sprendimu turėjo pasitraukti už vadinamosios Kerzono linijos.
Kai liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis, po trijų dienų į Vilnių įžygiavusi Lietuvos kariuomenė čia rado bolševikus. Vis dėl to jie trimis etapais Lietuvai perleido lenkų ir rusų okupuotas teritorijas. Tiesa, tas atokvėpis buvo neilgas: jau spalio pradžioje generolo Lucjano Zeligowskio pulkai užėmė Vilnių ir įkūrė vadinamąją Vidurio Lietuvos valstybę, kuri 1922 m. buvo prijungta prie Lenkijos. Taigi, Lietuvos sostinė ir visa Rytų Lietuva lenkų valdžioje išbuvo beveik 20 metų – iki 1939-ųjų rugsėjo, kai Lietuvos likimą nulėmė nauji pasaulio plėšrūnai. Dar reiktų priminti, kad 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir SSRS sutartimi Vilniaus kraštas antrą kartą dviem etapais buvo gražintas Lietuvai (iš viso apie 9500 kv. km teritorija su daugiau kaip puse milijono gyventojų).
Šiose istorijos peripetijose 1920-ųjų metų taikos sutartis sublizga nebent geromis intencijomis. Kai kurie istorikai rašo, kad sutartis nepateisino tik ką po 200 metų okupacijos atsikūrusios nepriklausomos valstybės vilčių. Karų ir konfliktų išvargintai jaunos Lietuvos politiniam elitui nebeliko nieko kito, kaip tik sutikti su viliojančia idėja – susigražinti bent dalį kadaise turėtų etninių LDK žemių (dar 1905 m. lapkritį Vilniaus Taryba panaikino senosios LDK padalinimą).
Ši svajonė taip ir neišsipildė, Lietuva taip ir nedisponavo formaliai jai gražintomis etninėmis žemėmis, nekalbant apie reparacijas mišku ar sugražintas istorines vertybes. Lietuvos derybininkus galima suprasti: juos varžė didžiulė rusų, vokiečių, lenkų įtaka, didžiųjų valstybių slapta kuriami planai išplėsti savo teritorijas ir taip preventyviai apsisaugoti nuo galimų grėsmių. Juk nuo pat XX-ojo a. pradžios iki vidurio Europa ir visas pasaulis tiesiog kunkuliavo...
V.Uljanovo-Lenino iniciatyva tartis su Lietuva dėl taikos buvo ne kas kita, kaip bolševikų mėginimas bent trumpam atsikvėpti po I pasaulinio karo, vidaus suirutės ir atgauti ekonomines bei karines jėgas. II Reichas po 1919 m. pasirašytos Versalio taikos sutarties buvo toks nusilpęs, kad iki pat A.Hitlerio pasirodymo politinėje Vokietijos arenoje buvo ieškoma išgyvenimo kelių. Lenkija vadavosi iš carinės imperijos, bet tas tautinis lenkų pakilimas atsigręžė ir prieš buvusius partnerius LDK lietuvius.
Kaip tuomet turėjo elgtis Vilnius (teisingiau tarpukario Kaunas)? Atmesti taikos sutarties idėją? Pripažinti nugalėtosios Vokietijos, bolševikinės Rusijos ar agresyvios Lenkijos dominavimą? Kreiptis realios pagalbos į tarptautinę bendriją, kuri taip pat labiau vykdė didžiųjų valstybių užgaidas, bet nekreipė dėmesio į mažųjų šalių prašymus? Manau, kad tais laikais Lietuvos diplomatijos naivumas ir patiklumas buvo mažiausiai nusikalstamas. Kaip, beje, ir 1939-1940 –aisiais...
Istorikas A.Jakubčionis, analizavęs 1939 m. Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutarties aplinkybes, daro išvadą, kad iki tol buvusios sutartys, nors ir grubiai sulaužytos, savo laiku atliko regioninį saugumą užtikrinantį vaidmenį. Tiek 1920-ųjų metų taikos sutartis, tiek 1926 m. sutartis, kurioje įsipareigota gerbti viena kitos suverenitetą ir susilaikyti nuo bet kokių agresijos veiksmų, tiek 1933 m. sutartyje užfiksuota agresoriaus sąvoka leido Lietuvai įkvėpti gaivaus oro prieš didžiuosius XX a. kataklizmus.
Klausimas kitas: ar šiandien turimos saugumo garantijos kada nors neatrodys paprasčiausias popieriaus gniužulas?
