Girdžiu jau klausimą, ar tik nenoriu siūlyti Vilnių atiduoti lenkui merui ir konservatoriams, kuriems dabar, jeigu jie panorėtų suformuoti kartu valdžią, pritrūktų 5 balsų. Nemanau, kad lenkų politikas galėtų būti Vilniaus meru, nes nenoriu, kad ši kėdė taptų politikavimo priemone, keliant vėją Lietuvoje ir už mūsų valstybės ribų apie neva pažeistas lenkų tautinės mažumos teises. Juo labiau, kad mūsų valstybėje lenkų mažuma turi ne tik išskirtinai geras teises naudoti savo kalbą, bet iki šiol moko savo vaikus, kaip nori. Tokių galimybių, matyt, neturi jokioje kitoje šalyje.
Ir priešingai: reikia kalbėti, ar kartais dėl kai kurių vietinės valdžios veiksmų nėra pažeidžiamos teisės lietuvių, gyvenančių lenkų daugumos teritorijoje, bet Lietuvos valstybėje. O partijoms, kurios nuspręstų eiti į koaliciją su tautinių mažumų atstovais, nereikėtų dalinti tuščių pažadų kažką dar daugiau padaryti Vyriausybės ar Seime, pavyzdžiui dėl pavardžių ar vietovardžių lenkų kalba.
Lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis prieš rinkimus, matyt, sąmoningai labai prisidėjo lenkų ir lietuvių santykius įkaitinimo ir tai pasitarnavo šiai partijai, kartu su Rusų Aljansu susibūrusiai į koaliciją, stipriai mobilizuoti savo elektoratą. Juk V. Tomaševskis negalėjo nežinoti, kad į jo pareiškimus bus stipriai sureaguota Lietuvoje, prasidės diskusijos, ar lenkai yra ištikimi, lojalūs Lietuvos piliečiai, kas pastūmėjo lenkų, o gal ir rusų rinkėjus, Lietuvos piliečius, aktyviai ateiti prie balsadėžių rinkimų dieną.
Štai Jums ir paaiškinimas, kodėl Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso koalicija vos netapo rinkimų laimėtojais Lietuvos sostinėje Vilniuje. Bet pripažinę šio fenomeno priežastis, Lietuvos politikai neturėtų daryti dar daugiau nuolaidų.
Lenkų rinkimų akcijos lyderis atmosferą kaitino ir kaip Europos parlamento narys. Žala mūsų valstybei buvo nemaža, nes šio parlamento nariai gavo iškreiptą informaciją apie lenkų tautinės mažumos padėti Lietuvoje ir galbūt ne kiekvienas suprato, kad tai viso labo yra tik šios politinės jėgos rinkimų kampanijos arkliukas.
Nesunku įsivaizduoti žalą mūsų šaliai ir reakciją demokratinės Europos kraštuose, jei pareiškimus apie nesančius pažeidimus lenkų tautinės mažumos atžvilgiu darytų Lietuvos sostinės meras. Ką galėtų atsakyti į tai mūsų politikai tada, įskaitant ir šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę, kurie nieko bloga nematytų, jeigu sostinės meru taptų lenkas. Tai aiškiai byloja, kad į Vilnių išrinkti politikai turėtų dėti pastangas, jog Vilniaus meru nebūtų šios politinės jegos atstovas, bet tai nereiškia, kad tiek balsų rinkimų metu gavusi tautinių mažumų koalicija negali būti dalis valdžios koalicijos.
Problemų Lietuvos valstybės įvaizdžiui kiltų (tik dėl kitų priežasčių) ir tada, jeigu mūsų valstybės sostinei vadovautų asmuo, teistas už kyšininkavimo organizavimą. Bet kuriam demokratinės Europos valstybės piliečiui aišku, kad toks asmuo negali būti meru. Nebent mes kalbame apie korumpuotą valstybę, apie ką garsiai su tokiu valdžios pasirinkimu savo šalies sostinėje pasakytume ne tik sau, bet ir kitoms valstybėms. Ir tai bus tiesa.
Bet, jeigu vis dėlto norime būti bent mažiau korumpuota valstybe, tai ir naują požiūrį į savivaldybės valdžią turėtume įgyvendinti, pradėdami nuo savo valstybės sostinės valdžios, o tai reiškia, ieškoti kitų alternatyvų politikui su tamsia praeities darbų dėme, kurio dar ir kitais darbais domisi prokuratūra.
Dėl neskaidrios veiklos teisėsaugos institucijų ir teismų slenkstį mina ne tik A. Zuokas, bet Darbo partijos lyderiai bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ atsakingasis sekretorius Evaldas Lementauskas, kuris tapęs Vilniaus vicemeru, kai sostinei vadovavo Juozas Imbrasas įvėlė savo partiją į tokį korupcijos skandalą, kad jai būtų tikęs vardas „Netvarka ir korupcija“. Ir visiškai galimas dalykas, kad už E. Lementausko sprendimų stovėjo pati aukščiausioji partijos vadovybė. Ar ji dabar parems ir sąjungą su A. Zuoku?
Ar šiai būsimai koalicijai nebūtų pakeliui ir su ,,Rubikonu“?
Žvelgiant į A. Zuoko veiklą, neaišku, kas kam yra šeimininkas: A. Zuokas „Rubikonui“ ar atvirkščiai, bet socialdemokratų sąraše taip pat netrūko ,,Rubikono“ rėmėjų. Kyla klausimas, ar šią liniją palaikytų Darbo partija, jeigu atsirastų valdžioje kartu su kitais minėtais partneriais ir partija ,,Tvarka ir teisingumas“, kuri nustebino savo šalininkus, kai dar ankstesniuose savivaldybių rinkimuose į savo sąrašą įtraukė to paties ,,Rubikono“ žmogų Gintarą Kazaką. Tada buvo bandymų aiškinti, kad šio žmogaus atsidūrimas minėtos partijos sąraše yra tik nelemtas sutapimas, nieko bendra neturintis „tvarkiečių“ požiūriui šios kompanijos atžvilgiu. Vis dėlto įdomu, ar yra pagrįsti kitų partijų politikų teiginiai, kad gavę valdžią Vilniuje, „tvarkiečiai“ galėjo patys atsikratyti ,,Rubikono“ vergovės, jeigu tik labai to būtų norėję. Juk turėjo tvirtą valdžią.
Bet kuriuo atveju, visiškai aišku, kad sudarius tokią valdančiąją koaliciją, kaip yra skelbiama, Vilnius turėtų ne tik korumpuotos valstybės, bet ir ,,Rubikono“ sostinės įvaizdį. Bet ar galima yra koalicija Vilniuje be lenko mero ir be mero, teisto už kyšininkavimo organizavimą? Be mero, kuris vykdytų ,,Rubikono“ politiką? Jei būtų apsibrėžta dėl šių principų, būtinų suformuojant daugiau ar mažiau vilniečių daugumos, o gal net ir Lietuvos piliečių interesus attinkančią valdžią, tokių variantų tikrai galima rasti.
Apsibrėžus,principus, liktų kalbėti tik apie tai, kokios asmenybės, politinės grupės tų principų neatitinka. Tokią koaliciją būtų sudaryti sudėtinga, bet įmanoma. Niekas nesako, kad tos politinės jegos, kurios neturėtų pretenduoti į sostinės merus, negali dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Yra teigiančių, kad lenkų politikai buvo prieš ,,Rubikono“ įtaką Vilniaus energetikai, o A. Zuoko grupės nariai dabar skelbia antilenkiškus straipsnius ir pareiškimus, kurie savo tonu panašūs į V. Tomaševskio pareiškimus Lietuvos atžvilgiu.
Šių dviejų politinių grupių pareiškimuose tautine tematika galima įžvelgti visų pirma pliką valdžios siekimo interesą ir neaišku, ar tonas vienas kito atžvilgiu nešvelnėtų, jei pasikeitus situacijai jiems reikėtų eiti į koaliciją. Vis dėlto norisi tikėtis, kad, jei kas nors bandytų žengti žingsnius, įtvirtinant ,,Rubikono“ dominavimą ar įgyvendinti nepagrįstus Lenkų rinkimų akcijos reikalavimus, kita grupė tam prieštarautų, nesvarbu, ar sėdėtų valdančiojoje koalicijoje ar opozicijoje. Svarbu yra tik viena, kad šių dviejų grupių atstovai negautų mero kėdės, nes bet kuris A. Zuoko žmogus ir bet kuris lenkų frakcijos narys įgyvendintų savo sąrašo pirmojo numerio nurodymus.
Dėl jau anksčiau minėtų teisėsaugos tyrimų vargu ar į merus galėtų pretenduoti ir Darbo partijos bei partijos ,,Tvarka ir teisingumas“ sąrašo lyderiai Vilniuje: Viktoras Uspaskich ir Juozas Imbrasas. Pastarasis, tiesa, nėra kaltinamas kaip nusižengęs įstatymams, bet jis vadovavo Vilniui tada, kai į korupcijos skandalą įsivėlė jo pavaduotojas ir kiti frakcijos nariai. Meru kažin ar socialdemokratų partijos vadovybė siūlytų ir jų sąrašo lyderį Romą Adomavičių, kurį pati nori atšaukti iš Vilniaus miesto skyriaus pirmininkų.
Bet visi likusieji išrinkti į Vilniaus savivaldybę politikai tikrai galėtų būti miesto vadovais, jeigu turi tokių sugebėjimų ir partijos jais pasitiki. Žvelgiant į tai, kokios partijos ar politinės grupės galėtų drauge formuoti sostinės valdžią, ir kokie politikai pretenduotų į Vilniaus mero kėdę, pasirinkimas yra daug platesnis, nei kai kam dabar atrodo. Būtų puiku, jei partijos net paskelbtų visuomenei, kurie jų kandidatai tiktų būti šalies sostinės vadovais, kad išgirstų ir visuomenės nuomonę šiuo klausimu. Tai būtų naujas žingsnis, formuojant savivaldybių valdžią, ko nebūta iki šiol.
Visoje Lietuvoje jau ima ryškėti margos būsimų vietos valdžios šeimininkų koalicijos. Margos, nes partijų, kurios šalies lygmenyje niekada nesėstų drauge prie vieno stalo, atstovai ramiai kalba apie būsimus bendrus darbus. Savivaldoje lemia ne partijų ideologinės nuostatos, o asmeninės pažintys vietoje ir finansiniai interesai savivaldybėse. Visoje Lietuvoje grupės draugų, vadinamos partijų atstovais, tarp kurių yra nemaža ir nepartinių asmenų, sueina į krūvą, kad turėtų daugumą, išrinktų merą bei kitą vietos valdžią, o tada bendromis pastangomis be visuomenės kontrolės „rūpintųsi“ mūsų pinigais taip, kaip jie tai supranta ir kaip jiems yra naudinga.
Ar gali būti apie valstybės interesus prabilta bent Vilniuje? Prisimenant, kad tai yra Lietuvos sostinė, todėl Vilniaus meras ir jo reputacija, mūsų sostinės vadovo išsakomi žodžiai, pareiškimai yra Lietuvos valstybės vizitinė kortelė. Valdžios formavimas šiame mieste galėtų tapti ne tik susitarimo reikalu tarp įvairių politinių grupuočių, gavusių per rinkimus daugiau ar mažiau balsų iš vilniečių, bet ir visos Lietuvos piliečių interesu.
Tada Vilnius taptų ir pirmuoju miestu Lietuvoje, kur formuojant valdžią būtų siekiama ne tik prisilaikyti teisinėse demokratinėse valstybėse būtinų standartų valstybės sostinės vadovui, bet ir išgirsta visos šalies piliečių nuomonė, kurie, tikiu, irgi yra neabejingi tam, kaip turi atrodyti Lietuvos valstybės sostinės veidas. O vėliau įgyvendintas mechanizmas, kaip visuomenė gali kontroliuoti vietos valdžią, kuri turėtų būti arčiausia žmogaus, bet iki šiol Lietuvoje tokia nėra.
